Pirmieji – iš prieglaudos

Anatolijus pasakoja, kad pirmasis gyvūnas jo ir žmonos Ingos name soduose prie Druskininkų atsirado, kai jie pasiėmė iš prieglaudos šuniuką. Tuo metu aplink namą nebuvo tvoros ir kai vyro nebūdavo namuose, žmonai būdavo nedrąsu likti vienai, todėl pora ir nusprendė įsigyti šunį.

„Fredis buvo vienas iš dviejų išgyvenusių šuniukų, kuriuos septynis žmonės rado per šalčius dėžutėje paliktus miške. Mes nuvažiavome į Vilnių ir jį pasiėmėme, – pasakoja vyras. – Pradžioje jis buvo labai išdykęs, hiperaktyvus cholerikas. Aš jį labai griežtai auklėjau – pas mus jis negulėjo ant sofų, negalėjo varvinti seilių ir prašinėti maisto, paaugęs tapo nerealiai klusnus. Kai aš išvažiuodavau į koncertą ir žmona likdavo su juo viena namie, jis čia būdavo sargas – nieko neįleisdavo, nieko neišleisdavo. Jis buvo labai protingas, judrus, labai mėgo plaukti. Po kelerių metų griežto auklėjimo mes su juo jau šnekėjomės – tikrai buvo unikalus šuo, labai greitai suprasdavo, ko mes iš jo norime.“

Globotiniai: poros namuose prieglobstį radusios katės – kiekviena savitos išvaizdos, su savo charakteriu, pomėgiais. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Fredis labai gerai saugojo namų teritoriją, niekam neleido be rimto reikalo čia vaikštinėti. Tačiau taip atsitiko, kad vienais metais namuose ėmė lankytis pelės. Pora iš Vilniaus atsivežė du kačiukus, kuriuos kažkas rado po balkonu – broliuką ir sesutę. Šiaip taip pavyko pasiekti, kad ir Fredis juos priimtų į namus.

Atėjus pavasariui katytė kažkur išėjo, grįžo po trijų parų, o po mėnesio spintoje atsivedė tris kačiukus. Tie kačiukai labai greitai augo, pora naujų šeimininkų jiems nesuskubo surasti, tad jų namuose kurį laiką gyveno, anot Anatolijaus, penki tankistai ir šuo.

O tada atėjo liūdna vasara: mažylių mama vėl kažkur išėjo, Fredis staiga susirgo – išsivystė navikas ir per pusantro mėnesio pora jo neteko, o vieną iš mažųjų katyčių partrenkė automobilis. Tad liko namuose gyventi tik dėdė Perlas su sūnėnu Princu ir dukterėčia Mega.

Požiūris: A. ir I. Oleinikai nėra pakvaišę kačių fanai, tačiau negali abejingai žiūrėti, kai gyvūnėliai nemaitinami, neprižiūrimi, negydomi. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Globotinių gretos išaugo

„Kadangi mūsų rūsyje šilta, mes padarėme specialų langelį, kad žiemą mūsų katinai galėtų kada nori įeiti į rūsį, pradėjome palikti ten maisto. Po kurio laiko pastebėjome, kad pas mus pradėjo lankytis ir trys suaugę katinai – atklydėliai. Pirmas buvo juodas stambus, toks sumo katinas – pavadinome jį Laimiu, nes jam pasisekė. Dar Liūtas – pensininkas, kuriam labai reikėjo priežiūros, nes turi rimtų bėdų su gerkle, ir Persis – stambus auksinis katinas, kuris iki šiol nesiduoda glostomas“, – pasakoja Anatolijus.

Negana to, šalia poros gyvena tokie, švelniai tariant, keisti kaimynai, kurių teritorijoje nuolat kas nors neprižiūrimai veisiasi. Tad po kurio laiko į Oleinikų namo rūsį pradėjo užsukti ir mažesni kačiukai – keturios katytės: dvi pūkuotos (juodai balta Profesorė ir dėmėta Kleksė) ir dvi rainos su baltu (Mėta ir Melisa). Ilgą laiką jos tik žiūrėdavo per tvorą, bet vėliau, kai pradėjo stambėti, užsukdavo maisto, nors žmonių neprisileido.

„Kai supratome, kad katytės laukiasi, pradėjome jas dar labiau šerti, – pasakoja pašnekovas. – O po kurio laiko jos atsivedė kačiukų. Kuri, kada, kiek – be DNR tyrimo nesugaudoma, nes tų katinų jau yra kelios vados ir visi vienoje krūvoje malasi. Yra trispalvė Smiltė, labai miela Fortūna ir Liza su juodu apgamu, pūkuotas juodas Lapinas, pilkas pūkuotas Pikis ir tradicinis juodai-baltas trumpakailis Šviesiukas. O galiausiai iš kažkur atsirado dar Septynioliktas, arba Kaimynėlis, jauniausias iš visų mūsų globotinių.“

Tad dabar Oleinikų „ūkis“ – trys jų „legalūs“ katinai, trys senjorai, keturios taip vadinamos mazgės ir šeši jų mažyliai: trys katinukai ir trys katytės. Visi jie daugiausia laiko praleidžia jų rūsyje, namuose ar netoli namo, savo geradarius palydi, pasitinka.

Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams  neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik...

Visiems katinams galima eiti ne tik į rūsį, bet ir į namus, išskyrus miegamąjį – jį pora stengiasi palikti tik senbuviams.

„Kaip tu jų neįsileisi į namus: ateina, atsisėda prie durų ir žiūri. Jeigu apsimeti, kad jų nematai, pradeda miaukti: įleisk mane, aš noriu į vidų. Ir kartais net ne dėl maisto, o pasitrinti, pasiglaustyti, ant rankų pabūti. Aš jau kartais pykstu, bet žmonai labai patinka – kaip jie kitaip pripras prie žmonių? Jeigu jų neįleisi, su jais nežaisi, ausų jiems nevalysi, jų nešukuosi, jie labai sulaukės. Vien ėdalu jų neprijaukinsi, jie – bendraujantys padarai, – sako Anatolijus. – Dar po truputį stengiamės pasiekti, kad katės negalėtų atsivesti kačiukų, nes kažkaip tą dauginimąsi reikia sustabdyti. Bet tai nėra paprasta, nes katės neskiepytos, nenukirmintos, nusilpusios. Net galvojame, kad reikėtų kreiptis į kažkokias tarybas, kad tais mūsų kaimynais pasidomėtų ir šituos dauginimosi reikalus nutrauktų.“

Gausa: globojamiems kačiukams dažnai prireikia specialistų pagalbos – veterinarė jau juokiasi, kad Oleinikų augintiniams kompiuterinėje kortelėje vietos nebeužtenka. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – su charakteriu

Ar pora turi savo numylėtinių tarp globotinių? „Sakyčiau, labiau jie renkasi mus, nei mes juos, – sako pašnekovas. – Vieni leidžiasi glostomi, kiti ne, vienas gali ištirpti ant rankų, kitas bėga. Senbuviai Perlas, Princas ir Mega – žmonos katinai. Vos ji prabunda, jie ateina pas ją, apminko, apmasažuoja. Laimis gal labiau mano, iš „legalių“ augintinių – Princas.“

Princas, anot Anatolijaus, – gastroliuotojas, mėgsta išeiti ir grįžti po paros, tik dabar, kai šalta, greičiau pareina. Jis su dėde Perlu šiek tiek pykosi iki kastracijos – pešdavosi, dalydavosi teritoriją ir pan. Perlas buvo kovinis katinas – kai išeidavo, vis pareidavo susižalojęs, tekdavo vežti siūti ar gydyti. Jį irgi teko kastruoti, kad problemų nekeltų.

„Tiesą sakant, mes su jais jau privargome – tai vėmalai, tai kirminai, tai skiepai, tai temperatūra, tai, žiūrėk, kuris ant šono guli jau trečia diena... Tiek esame dėl jų padarę ir prie jų pripratę, kad klausimas, ar pasiryžtume juos kam nors atiduoti, – sako Anatoljus. – Kadangi gyvename nuosavame namelyje, kažkaip per daug tos katinų gausos ir nesijaučia. Vasarą apskritai kiekvienas sau draugas. Yra garažas, malkinė, kur jie sau gastroliuoja, peles medžioja, rūsys, namai atviri, kai mes namuose. Aš einu kasti sniego, ir jų penki, šeši eina su manim, lydi, kasa, žaidžia – padeda. Išlydi mus į koncertus, grįžusius pasitinka – kaip šunys. Jei ką nors veikiame lauke, tulpes sodiname – ir jie čia pat, kapsto, dalyvauja.“

Tiesa, augintiniai – ne veltėdžiai. Jie medžioja, paskui atneša savo laimikį parodyti. „Jei sienoje išgirsti ką krebždant, tai kitą dieną rūsyje tik uodegytę rasi. Vasarą kurklius visus sugaudo, kurmių mūsų sklype nėra, laumžirgius, vorus – viską, kas juda, išgaudo. Paukščiukų tik labai būna gaila, tad dabar mūsų teritorijoje nėra jokių lesyklų paukščiams.“

Šuo: mylimo šuns Fredžio Anatolijus ir Inga neteko prieš trejus metus, tačiau iki šiol kalbant apie jį apima graudulys. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Suteikia namams jaukumo

Anatolijaus teigimu, daugiausia džiaugsmo suteikia jausmas, kurį dovanoja gyvūnai. Augintiniai prieina, prisiglaudžia, murkia, pakelia nuotaiką, moko rūpintis kitu, nes supranti, kad jie nuo tavęs priklauso.

„Nesam mes pakvaišę kačių fanai, nei tos mūsų globotinės kokios veislinės. Tiesiog matai gyvūną, matai, kad jis alkanas, neprižiūrimas, nesaugomas ir negali neskirti jiems dėmesio, – sako vyras. – Prisimenu, vieną dieną pastebėjome, kad Pilkis negali nuryti maisto. Supratome, kad gerklėje yra įstrigusi ašaka. Tai 4 ryto, grįžę iš koncerto, traukėme tą ašaką su pincetu. Gerai, kad ji buvo kremzlinė, o ne kieta, nes jis tikrai būtų neišgyvenęs. O dėl ko viskas? Todėl, kad vadinamieji šeimininkai šėrė jį kažkokiomis atliekomis. Negali nieko nedaryti, kai matai, kad blusos snukiu laipioja ar katino širdis vos plaka, nes jis niekad nėra gavęs vaistų nuo kirmėlių. Imi, veži ir gydai. Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik... Iš labai mažos mano giminės gavosi labai plati.“

A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Anot pašnekovo, be gyvūnų namie būtų liūdna. Katė, žinoma, visai kitoks gyvūnas nei šuo – jai nelabai ką nors liepsi, nelabai prisišauksi, nelabai kažko prisiprašysi, jeigu ji nenori. Tačiau jos suteikia namams jaukumo, tad po tiek laiko ir po tiek katinų vyras teigia supratęs, kad katino namuose irgi reikia.

O kada poros namuose vėl apsigyvens šuo? „Treti metai, kai Fredžio nebėra, bet vis dar liūdna, kai apie jį pasakoju, žiūrint Fredžio nuotraukas, lūpų kampučiai vis dar nusvyra. Tad kol kas mes dar negalime turėti kito šuns. O kai vėl būsime pasiruošę, pirksime niufaundlendą. Žmona kažkada tokį yra turėjusi. Mes nesame labai aktyvūs žmonės, labiau gal tinginiai, o su aviganiais yra reikalų – jiems reikia erdvės, kasdieninių kilometrų. Niufaundlendas – labai intelektualus šuo, prieš vykdydamas komandas jis įvertina, ar jam to reikia, ar čia kvailas prašymas ar ne. Šie šunys milžinai gali vaikščioti be pavadėlio. Mums pagal mūsų gyvenimo būdą toks šuo labai tiktų“, – sako A. Oleinikas.