Suvedė atsitiktinumas

Audronė pasakoja prieš pusantrų metų kažkurį vakarą internete ieškojusi gamtai draugiško dovanų pakavimo popieriaus idėjų, nes artėjo Kalėdos ir norėjosi kažkaip įdomiau pačiai namuose padekoruoti dovanėles. Dėmesį patraukė nuotraukos su namuose gamintais antspaudais. Pasigilinusi suprato, kad tai lino raižinių technika pagaminti paveiksliukai, kad tokius galima išsiraižyti ir pasidaryti pačiam.

„Gerai, galvoju, čia turbūt tik užsienyje tokių priemonių būna. Bet paieškojusi nesunkiai radau, kad ir Lietuvoje yra specialaus linoleumo, raižiklių, o kadangi nelabai daug visa tai kainuoja, nusprendžiau užsisakyti ir išmėginti. Vos išsiraižiau pirmus antspaudus, supratau, kad taip lengvai šio užsiėmimo nebepaleisiu – lino raižymas tapo mano nuolatine veikla ir kūrybine išraiška“, – sako pašnekovė.

Raižymas jai yra labai meditacinis, kruopštumo reikalaujantis užsiėmimas. Ir nors su jokiais menais didesnio santykio neturėjusi, piešimas jai nėra svetimas – nuo pat vaikystės mėgdavo rašikliu piešti smulkius piešinukus, detales. Visi mokyklos juodraščiai ir užrašų knygelės buvo pilni nedidelių grafikos kūrinukų. Mama visus juos girdavo ir prašydavo, kad įrėmintų. Dar ir dabar tėvų namuose ant sienų kabo nemažai jos paauglystėje pieštų darbų.

„Mama sakydavo, kad aš tatuiruotes galėčiau daryti, nes visą laiką piešdavau juodu rašikliu, – prisimena Audronė. – Mūsų giminėje menininkų nedaug, nuo vaikystės žinojau tik tautodailininkę a. a. tetą Onutę. Retai susitikdavome, bet ji mane savo įspūdingais darbais visad įkvėpdavo ir labai skatino piešimo neapleisti. Tačiau nei dailės mokyklos, nei menų būrelių aš nelankiau. Visad didžiausias dėmesys ir jėgos buvo skiriamos pamokoms ir egzaminams – siekiau stoti į mediciną. Tad darau viską taip, kaip jaučiu, kaip gaunasi. Norėtųsi turėti daugiau žinių, pasvajoju stoti kur pasimokyti kompozicijos ir panašių techninių piešimo dalykų.“

Savęs paieškos

Atradusi linoraižinius, moteris iš pradžių dekoravo dovanų pakavimo popierių. Tada ėmė galvoti, kaip tuos raižinius plačiau pritaikyti, nes labai norėjosi raižyti, o išraižius klišių juk nepadėsi į stalčių. Ėmė kurti paveiksliukus dukrytės Tomos kambariui papuošti, tad pirmieji paveikslai buvo žaismingi, su gyvūnų motyvais.

Vėliau buvo etapas, kai raižė visokias žoleles, grybus ir panašius piešinukus, tekstiliniais dažais spaudė juos ant drobinių maišelių, nes, anot Audronės mamos, drobinukų džiovintoms miško ir sodo gėrybėms niekad nebus per daug.

Ateitis: mamos mėgstama veikla jau domina ir jos penkerių dukrą Tomą./ A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

Prieš du su puse metų pašnekovė su šeima atsikraustė gyventi į kaimą ir pajuto labai stiprų ryšį su gamta. Gamta – pagrindinis menininkės įkvėpėjas kūryboje, o gamtos elementų yra beveik visuose jos kūriniuose. Matyt ne be reikalo, nors ir visai atsitiktinai, savo veiklos pavadinimui pasirinko mažą paukštelį – „Zylės raižiniai“. Tiesiog žvilgterėjusi pro langą pamatė zyles, ir ta pirma į galvą šovusi idėja buvo aiški ir stipri.

„Mums gamta yra mūsų namai. Išeini į kiemą ir jau gamta. O čia ir mintys kitokios, atsipalaiduoji ir nurimsti, tuomet ir įkvėpimas kurti dažniausiai ateina“, – sako moteris.

Kai ji pasiryžo savo darbais pasidalinti socialiniuose tinkluose, sulaukė prašymų išraižyti ką nors ir kitiems. „Taip raižiniai palengvėle užkariavo mano gyvenimą, – pasakoja Audronė. – Bandžiau spausti klišes ant skirtingų popieriaus paviršių, tekstilės, išbandžiau įvairias technikas, atsirinkau, kokio stiliaus raižiniai man labiausiai patinka. Viską darau taip, kad pačiai būtų gražu, kad atspaustą darbą norėčiau savo namuose ant sienų kabinti. Ir iki šiol stengiuosi nuo šio kriterijaus nenutolti.“

Ją pačią labai džiuginantis kūrinys – rankų darbo individualūs antspaudai, kuriuos ypač pamėgo smulkusis verslas. Antspaudas su įmonės logotipu atstoja lipdukus, klijuojamus ant pakuočių ar siuntų. „Kiek žinau, Lietuvoje niekas daugiau neraižo rankomis antspaudų – galima tik reklamos agentūrose užsisakyti, kad išraižytų lazeriu. O aš tuo tarpu džiaugiuosi, kad verslai atsisako lipdukų, kurie neretai būna padengti plastiku, antspauduoja savo siuntas patys, sako, ir pats procesas smagus, ir gamtai nekenkia. Juo labiau, kad klijuoju klišę ant kamštienos, kuri yra gamtai draugiška medžiaga“, – kūrybinio darbo subtilybėmis dalijasi pašnekovė.

Gyvenimo vertybės

Apie gamtai draugiškas medžiagas Audronė prabyla ne atsitiktinai. Visa jos šeima daug dėmesio skiria tvarumui, praktikuoja minimalizmą, daiktų mažinimą namuose, sąmoningą vartojimą. Ir patys taip gyvena, ir dukrai diegia šias vertybes.

Viską darau taip, kad pačiai būtų gražu, kad atspaustą darbą norėčiau savo namuose ant sienų kabinti.

Kai užsiėmė linoraižiniais, moteris pradėjo domėtis, kokie dažai mažiau kenkia gamtai, ieškojo būdų, kaip pakuojant atsisakyti plastiko, atsirinko kuo natūralesnes, tvaresnes darbo priemones ir medžiagas. Pats linoleumas tikrai nėra gamtai draugiška medžiaga, bet menininkė stengiasi, kuo mažiau jo likučių išmesti.

„Tikrai ne dėl mados tai darau – tiesiog taip norisi, – sako pašnekovė. – Aš pati norėčiau gauti tokį produktą, kuris kuo mažiau kenktų gamtai, tad ir stengiuosi taip gaminti, tokiomis vertybėmis vadovaudamasi savo veiklą vystyti.“

Savo paveikslus ji spaudžia ant perdirbto rankų darbo popieriaus – menininkę žavi jo tekstūra, negana to, jis ne tik yra suyrantis, bet ir kompostuojamas. Užtruko, kol išmoko su juo dirbti, bet dabar džiaugiasi širdžiai mielu rezultatu ir perdirbto popieriaus nešama žinute apie gamtos resursų tausojimą.

Išmoko gyventi lengviau

Minimalizmas, pasak Audronės, – dar kita tema. Prisipažįsta, kad prieš kokius penkiolika metų pati dar buvo kaupikė.

„Mano giminėje įprasta nieko neišmesti – gal dar pravers. Kalnai nenešiojamų rūbų, nenaudojamų daiktų... Ir pati tikrai buvau iš tų žmonių, kurie parduotuvėse apsiperka ilgai negalvodami, ar to reikia. O kai namuose daiktai nebetilpdavo į spintą, sukdavau galvą, gal įsigyti didesnę. Dabar mąstau, kad tas besaikis pirkimas buvo tik tam tikra laimės paieškų forma. O kai pradėjau gyventi sąmoningiau, daug ko palengvėle atsisakiau. Dabar turim labai nedaug spintų (rūbams – tik viena vienintelė visai šeimai) ir nedaug daiktų, bet ir tai vis atsiranda koks nenaudojamas – dovanojame, kažką parduodame. Jeigu matau, kad daiktas kurį laiką liūdi nenaudojamas, apsvarstau, ar jo man tikrai reikia, jei ne – atsisakau. Tada ir tvarkytis lengviau, ir erdvės namuose daugiau. Pas mus dabar tikrai visur vyrauja minimalizmas“, – tikina pašnekovė.

Prie minimalizmo greitai priprato visa šeima. Net penkerių dukra savo žaislus vis peržiūri, kuo nebežaidžia – dovanoja kitiems. Taisyklė paprasta – jei daiktadėžėje nėra vietos naujam žaislui, reikia atsisakyti kažkurio vieno iš senųjų. Tokia tvarka dukrai nesukelia jokių problemų, nes šie principai diegiami nuo pat kūdikystės. Ko ji tikrai nenori atsisakyti, tai visokie rankdarbių popierėliai, atraižėlės, kūrybos priemonės – jai dažniausiai visko reikia, nes viliasi dar panaudoti kurdama paveiksliukus, atvirutes.

Tvarumas: savo paveikslus Audronė spaudžia ant perdirbto rankų darbo popieriaus – menininkę žavi jo tekstūra, negana to, jis ne tik yra suyrantis, bet ir kompostuojamas./ A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

„Artimieji sako, kad ji eina mamos pėdomis, nes su kūryba draugauja, – šypsosi Audronė. – Pati dar nėra raižiusi, bet visuose mano darbo procesuose dalyvauja, stebi, labai nori išmokti. Piešia savo piešinius ir klausia, ar būtų galima išraižyti. Manau, kad jau artimiausiu metu reikės išmokyti ir ją, nes raižyti tikrai labai smagu, net ir vaikams. Pati tuo įsitikinau vesdama linoraižinių dirbtuvėles. Vaikai pabando, o vėliau prašo tėvų, kad įrankius nupirktų ir namuose kuria patys.“

Kūryba yra meditacija

Kas pačiai Audronei visame šitame lino raižinių kūrybos procese yra maloniausia, įdomiausia?

„Žinau, kad kitiems grafikams patinka eskizavimas, dažų tepimas, bet man – pats raižymas. Aš tada visiškai atsipalaiduoju. Visada stengiuosi ant linoleumo kuo daugiau detalių iškart nusipiešti, kad raižant man nereikėtų galvoti. Tada medituoju, – sako kūrėja. – Aišku, pamatyti galutinį variantą, ką išraižei, visada įdomu, ypač jeigu raižinys sudėtingesnis. Neretai būna, kad ir vėlyvą vakarą, kai pabaigiu paskutinius raižymo etapus, nepatingiu ir užtepu dažais klišę, atspaudžiu ir pasidžiaugiu rezultatu.“

Moteris teigia kažkokių didelių svajonių ar ateities vizijų neturinti. Tiesiog mažais žingsneliais juda į priekį. Sako, gal todėl ir mėgaujasi pačiu procesu, kad nėra kažkokių aukštai iškeltų kartelių. Naujų darbų vizijos dažniausiai ateina visiškai netikėtai – ar būnant gamtoje, ar pokalbio su drauge metu. O labiausiai motyvuoja, kai kažkas nori įsigyti jos darbus ir papuošti savo namus.

Įtaka: kūrėjos linoraižiniuose gausu gamtos motyvų, nes gamta – jos namai. / A. Rasymienės asmeninio archyvo nuotr.

„Vis sugalvoju sau naujų iššūkių. Buvo bandymai spausti raižinius ant suknelių, buvo poros milimetrų raidelės... Paskutinis iššūkis buvo sau – kūriau didelį, A3 formato, raižinį. Nerimavau, kaip čia man seksis, ar užteks kantrybės raižyti, ar pavyks dažus tinkamai užtepti, atspausti, ar nebus darbas perniek. Bet viskas labai sklandžiai ėjosi. Net pačiai buvo keista, kad be didesnių vidinių pasipriešinimų ir nesėkmių tokius didelius raižinius galiu padaryti, atspausti“, – pasakoja Audronė.

Ji teigia šiandien jau drąsiai galinti sakyti, kad yra menininkė, lino raižinių kūrėja, nors pradžioje tikrai buvo labai nedrąsu save taip vadinti. Mat jeigu nesi specialių mokslų baigęs, nedarei to nuo mažų dienų, kažkur giliai atrodo, kad tau nepriklauso menininku vadintis. Tačiau dabar kūryba užima didžiąją dalį jos laisvalaikio, ir tai net sunku pavadinti darbu.

„Darbas yra tada, kai reikia parduoti – kažkokią reklamą sukurti, save pristatyti, tinkamai pateikti, techninius dalykus kompiuteriu atlikti – tada jaučiuosi dirbanti. O pats procesas, kūryba, lino raižinių gamyba tikrai yra mano hobis, atsipalaidavimo būdas, teikiantis daug malonumo“, – sako kūrėja.