Interjero dizainerė, triskart tituluota gražuolė Asta Muralytė-Bakstienė šiandien neįsivaizduoja savo namų be samojedų veislės augintinės Aiši. Keturkojė į jos namus pateko vos trijų mėnesių. Gal todėl Asta ją prisimena kaip mažą baltą kamuoliuką, kvepiantį medumi.

- Pasižvalgius po jūsų namus susidaro įspūdis, kad augintinę derinote prie balto interjero...

- Matyt, mums toks periodas buvo: baltas interjeras, balti automobiliai, baltas šuo. Visos sąsajos - iš pasąmonės (šypsosi). Aiši mūsų namuose apsigyveno labai netikėtai. Su vyru nesame didžiųjų prekybos centrų mėgėjai, tačiau būsimą augintinę pamatėme būtent ten. Stabtelėję prie gyvūnų parduotuvės pagailėjome ištroškusių ir neprižiūrėtų jos gyventojų. Ten dirbančio personalo paprašiau, kad įpiltų šuniukams vandens. Tuomet kaip tik buvo atidarytas ir Aiši narvelis, nė nepajutau, kaip šuniukas atsidūrė mano rankose, o paskui ir - namie.

- Aiši įsigijote jau turinčią vardą? Ar patys krikštynas rengėte?

- Ne, vardą sugalvojome patys. Aiša, išvertus iš arabų kalbos, yra moteris. Kadangi mūsų kalytė - gyvas moteriškumo įsikūnijimas, tokia mintis atėjo natūraliai. Pagalvojome, kad samojedas - šiaurės šuo, o arabų kraštai kažin kur, ai pakeitėme vieną vardo raidę ir pavadinome ją Aiši.

- Sakoma, kad ilgainiui žmonės su augintiniais supanašėja. Ar pastebėjote ką nors panašaus?

- Žmonės iš mano aplinkos dažnai sako, kad mes su Aiši panašios. Abi labai moteriškos.

- Tai kuri kurią moteriškumo paslapčių mokėte?

- Žinote, visada vyksta mainai (juokiasi). Pasakojama, kad anksčiau samojedų laputes, tokias kaip mano, kinkydavo ir į roges. Tik jos bėgdavo ne pirmose gretose, o spustelėjus šalčiams šildydavo vaikus. Meilumą, mokėjimą orientuotis aplinkoje ir begalinį rūpinimąsi vaikais šie šunys išsaugojo iki šiandienos. Jei jūsų atžalos įlipo į vandenį ar į medį, būkite tikri - samojedas apie tai būtinai praneš.

- Gražaus elgesio ir tinkamų manierų Aiši mokėte dresūros mokykloje?

- Mėgstu naudotis profesionalų paslaugomis, todėl pirmos jos pamokėlės buvo pas žymųjį dresuotoją Viktorą. Tarp šunų mylėtojų šis žmogus - žvaigždė.

- Vadinasi, jokių netikėtumų iš Aiši taip ir nesulaukėte?

- Tik ją įsigijusi baigiau rašyti diplominį darbą. Eksponuoti buvau paruošusi daugybę brėžinių. Kaip šiandien atsimenu, kai grįžusi namo radau visus juos sudraskytus. Ji sunaikino pusmetį ruoštą darbą ir taip džiūgavo... Paskui dar keletą kartų pakramtė. Kartą sėdėjau kavinukėje ir buvau apsiavusi aukštakulniais. Norėdama pailsinti kojas juos nusispyriau. Taip sėdint prie manęs priėjo padavėja ir atsiprašiusi pranešė, kad šiuo baigia mano batelį sugraužti. Žiūriu - iš tiesų. Bet čia nebuvo taip skaudu, kaip dėl tų brėžinių.

- Sakoma, kad šios veislės šunis labai sunku dresuoti. Ar tikrai taip?

- Apie samojedus skleidžiama daug netikslios informacijos. Dresuojami jie klauso ir labai gerai įsimena komandas. Tereikia su jais dirbti. Aiši paklusnumu stebėjosi net patys dresuotojai. Visada norėjau tokio šuns. Vaikystėje, dar vidurinėje mokykloje mokydamasi, namo parsitempdavau paauginti vis kokį šunį, bet tėvai jį į kaimą išveždavo. Todėl mama, pamačiusi Aiši, pasakė, kad išsipildė sena mano svajonė.

- Ar iš tiesų taip?

- Iš augintinės kasdien sulaukiu daugybės gerų emocijų. Tai šuo, kuris šypsosi ir optimizmu užkrečia kitus. Rytais važiuodama automobiliu pastebiu, kaip žmonės ją pamatę šypsosi. Aiši - nepaprastai draugiška, todėl vadiname ją kompanijos siela.

- Kiek laisvės suteikiate jai namie?

- Aiši negali įeiti į miegamąjį, lipti ant baldų, nevalia ir jų graužti. Ji žino gražaus elgesio taisykles: ateina kviečiama, nekanda, nevagiliauja. Kaip atlygį už paklusnumą jį gauna rytines vaikštynes. Tai mūsų abiejų šventė: ji palaksto, aš pasimėgauju gamta.

- Vykdami į tolesnes keliones šunį imate drauge?

- Jeigu važiuojame ilsėtis ir manęs į viešbutį neįleidžia su šunimi, būna labai skaudu. Tada klausiu, negi šie žmonės mano, kad gyvename tvarte? Kuo daugiau žvaigždučių turi viešbutis, tuo esi labiau užtikrintas, kad už didesnį mokestį būsi priimtas su šunimi.