„Pasirodo, mano pusseserė visai neseniai šeimos susibūrime pasakė tokį dalyką. Kai buvau visai maža, sakiau: būsiu dainininkė, būsiu. O viena sesė atsisukus man atsakė: nu būsi, būsi, tik patylėk.

Aš nuo pat vaikystės labai norėjau dėmesio, labai kankindavau tėvus. Jei ką nors įdomaus rodydavo per televizorių, aš atsistodavau pirmame plane, kaip ir visi vaikai. Labai norėjau būti dainininkė. Ja netapau, bet tapau dainuojančia aktore, ir tai daryti man patinka daryti“, – nuotaikingai pasakoja L. Rastokaitė.

Aktorė juokauja, kad, jei būtų žinojusi, jog projekte užsibus tiek ilgai, būtų geriau viską apgalvojusi, ir tuoj pat priduria, kad galimybė dirbti su profesionalia komanda ir dainuoti pritariant orkestrui – neįkainojama. Nors darbo specifika skiriasi, aktorė sako visur save atiduodanti 100 proc.

„Išėjimas į sceną yra išėjimas į sceną. Tikrai. Ir tu visur stengiesi savo darbą atlikti šimtu procentų, koks skirtumas, ar serialas, ar vaidmuo. O ką? Seriale tave mažiau matys? Režisierius pro pirštus žiūrės? Ne. Visur stengiesi žaisti pagal tam tikras taisykles. Tik lietuviškuose serialuose paprasčiau. Nėra daugybės laiko, kaip kine, pastatyti apšvietimui ar pan., todėl ir rezultatas kitoks gaunasi. Bet atsidavimo prasme tai visur atsiduodi iki galo“, – apie savo darbo specifiką pasakoja aktorė.

L. Rastokaitė prisipažino turinti ritualą, kurį atlieka prieš lipdama į sceną, tačiau jo išduoti nepanoro. „O jeigu būna visai blogai – persižegnoju", – šypsosi aktorė.