Tai, ką A. Mockus patyrė paskutinėmis paromis laukdamas pagalbos, priminė tikrą pragarą: „Aš pakliuvau į ketvirtos kategorijos taifūną, kurio vėjo greitis – 220 km/h, bangos – iki 16 metrų. „Kuršis“ pradėjo skęsti ir tada jau reikėjo kabintis į gyvenimą – semti vandenį ir galvoti, kaip nepasiduoti, nes kuo daugiau tu svyri, tuo lengviau bangos verčia. Tokių pilnų valties apvertimų buvo apie 30“, – LNK laidoje „Bus visko“ šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi keliautojas ir pridūrė, jog milžiniškoms bangoms vartant jo valtį, jis patyrė raktikaulio traumą, stipriai prasiskėlė galvą ir jautė nuolatinį diskomfortą dėl užpūliavusių akių.

Pranešimo siuntėjų nuotr.

Kol australų karinis jūrų laivynas keliavo link A. Mockaus pastarasis visiškai nesudėjo bluosto, nes kas valandą turėjo semti vandenį iš skendusios valties. Jis vis labiau seko tiek fiziškai, tiek emociškai ir pamažu ėmė taikstytis su mirtimi. A. Mockus prisipažino, kad nebežinodamas, ar liks gyvas, savo žmonai ir vaikams telefone paliko atsisveikinimo žinutę: „Rašiau, kad aš tikrai nesikeisiu, kad koks aš buvau, toks ir liksiu. Minėjau, kad jeigu aš tiesiog išeinu, aš išeinu su šypsena ir aš tikrai nebijau. Prašiau, kad nesmerktų ir kad niekas manęs negailėtų, nes aš to gailesčio nevertas – tai yra mano pasirinkimas, tai yra mano gyvenimas. Aš ne vargšas, aš buvau labai laimingas“.

A. Mockus: paskutinės valandos laukiant pagalbos priminė pragarą:

Prieš pat gelbėjimo operaciją, blaškomas bangų, A. Mockus netgi prarado sąmonę ir ne juokais išgąsdino gelbėtojų komandą, tačiau lemiamą akimirką jis atsigavo ir kartu su savimi pasiėmęs svarbiausius daiktus, sėkmingai buvo įlaipintas į gelbėtojų valtį, o tada – į karinį laivą. A. Mockui tuo metu labiausiai buvo gaila Koralų jūroje paliktos antraisiais namais tapusios valties, tačiau jis neprarado vilties ateityje ją dar pamatyti. Ir ne veltui, kadangi po mėnesio sužinojo, jog „Kuršį“ į Australijos krantus, pasitelkusi kolegas, parplukdė Papua Naujosios Gvinėjos ir Australijos buriuotoja Liz Wardley.

Vos tik išgelbėtas, A. Mockus labiausiai troško pamatyti žmoną Sonatą, tad tą akimirką, kai po penkių mėnesių jiedu vėl laikė vienas kitą glėbyje, keliautojas vadina pačia gražiausia dovana: „Vėl drugeliai skraido, vėl plazdena pilve. Atrodo, apsikabini – vėl tos pačios šiltos švelnios rankos, tas pats kvapas tau priimtinas, kurio tu taip laukei, kurio vandenyne negalėjai pajusti“. O kaip judviejų susitikimą prisimena Sonata? Kaip ji reagavo į netikėtą žinią apie tai, kad A. Mockus aktyvavo pagalbos mygtuką? Kodėl ji iki paskutinės akimirkos besąlygiškai palaikė savo vyro svajonę ir kaip jam padėjo visos kelionės metu? O taip pat, kaip A. Mockus save motyvuodavo pačiomis sunkiausiomis akimirkomis ir kas jį labiausiai skaudina šiandien, grįžus į tėvynę?

Atsakymai į šiuos klausimus – jau šį antradienio vakarą 20 val. laidoje „Bus visko“ per LNK.