Po aštuonerių metų - grakštus šuolis iš L.Pinkevičiaus gyvenimo draugės į žmonos statusą

Gali būti, kad kaip tik šiuo metu "Vilniaus vartų" bendrasavininkė ir milijonieriaus Laimučio Pinkevičiaus sužadėtinė Asta Valentaitė savo išrinktajam taria šventus santuokos sakramento žodžius: "Pasižadu gerbti ir mylėti, kol mirtis mus išskirs..."
Kelis mėnesius artėjančių vestuvių rūpesčiais gyvenusi žinoma pora šio savaitgalio laukė beveik aštuonerius metus. Šiandien L.Pinkevičius ir A.Valentaitė pagaliau prisieks meilę ir ištikimybę prieš Dievą ir vestuvių svečius, susirinkusius Lentvario bažnyčioje.
Dėl darbų lavinos kartą atidėta sutuoktuvių data šįsyk buvo galutinė. Likus trims dienoms iki vestuvių garsiausia sezono nuotaka vadinama A.Valentaitė pasidalijo savo emocijomis ir lūkesčiais.

- Asta, kokiomis nuotaikomis gyvena nuotaka iki vestuvių likus vos kelioms dienoms?

- Jau viskas sudėliota, suplanuota, paruošta. Liko tik atsipūsti ir nusiteikti (šypsosi). Svajojau apie laisvą savaitę, bet pasirodžius biure, darbai nebepaleidžia... Paskutinę dieną prieš vestuves norėčiau praleisti visiškai ramiai: pasimėgauti moteriškomis procedūromis, veido masažu, norėčiau atsigaivinti, pailsėti, kad kitą dieną jausčiausi žvaliai.

- Per vestuves vilkėsite dviejų Lietuvos dizainerių - Juozo Statkevičiaus ir Ramunės Piekautaitės kurtomis suknelėmis. Kas nulėmė jūsų apsisprendimą?

- Juozas ir Ramunė - žmonės, kuriuos puikiai pažįstu, su kuriais esu nemažai bendravusi ir bendrausiu ateityje. Negalėjau išskirti kažkurio vieno, nes su abiem gerai sutariu, patinka abiejų kūryba. Kadangi ir dizaineriai mane gerai pažįsta, sunku nebuvo. Jie pateikė savo vizijas, kaip turėčiau atrodyti vestuvių dieną. Jų idėjomis likau patenkinta.

- Vestuvių dieną puošitės baltais tradiciniais apdarais?

- Taip, suknelės baltos. Abi jas pamatysite. Detalių atskleisti nenoriu.

- Ypatingai dienai skirtų batelių dairėtės elegancijos mieste - Paryžiuje. Atrodytų, labai simboliška: nuotakos bateliai - iš meilės miesto...

- Nelėkiau į Paryžių specialiai dėl batelių. Vykau ten šiaip, įvairiausių smulkmenėlių paieškoti. Tuo pačiu - ir batelių. Lietuvoje tokių gražių, stilingų, nuotakoms skirtų aukštakulnių iš balto satino nėra... Turiu pripažinti, kad ir Paryžiuje rasti tokius batelius nebuvo lengva. Tik matuodamasi beveik baigtas siūti sukneles pamačiau, kokių batelių reikėtų. Tuo, ką radau Paryžiuje, likau patenkinta.

- Vestuves planavote šių metų rugpjūčio aštuntąją, mistiškąją trijų aštuonetų dieną. Vėliau datą pakeitėte ir nukėlėte jas į pirmąjį rugsėjo savaitgalį. Kas pakoregavo planus?

- Norėjome kelti vestuves vasarą, bet mano darbo grafikas... Daug laiko praleidau dirbdama užsienyje, o paskui pamačiau, kad nespėju pasiruošti, tai ir nukėlėme rudeniui. Pirma rudens savaitė - labai gražus laikas ir tikėtina, kad oras bus geras. Šis savaitgalis mums buvo pati priimtiniausia data.

- Iš kur sėmėtės idėjų savo vestuvėms?

- Keliaudama nusipirkdavau žurnalų, domėjausi vestuvių madų tendencijomis. Pavartydavau, bet dažniausiai ir juose nerasdavau sau tinkančių idėjų. Todėl visos idejos gimė bendraujant su mūsų vestuvių organizatoriais.

- Ar sugebate pasimėgauti nekasdieniškomis emocijomis, o gal viską užgožia vestuvių rūpesčiai ir jaudulys?

- Jaudulys kyla (šypsosi). Sunku mąstyti, reikšti ir dėlioti savo mintis šiom dienom. Nėra taip, kad viską gožtų stresas ar nesibaigiantis lakstymas, bet įtampos, žinoma, daug. Tik užpuolus organizaciniams reikalams susimąstau, kad reikėjo vestuves atšvęsti visiškai ramiai kokiame mažame būrelyje.... Na, mūsų šventė ir nebus labai didelė, bet jėgų atiduota išties daug. Ypatinga nuotaiką užplūsta tik matuojantis Juozo ir Ramunės vestuvines sukneles. Tada atsipalaiduoju ir jaučiuosi iškilmingai, pakylėtai. Vestuvinę suknelę apsivelki tik kartą gyvenime, gal todėl ją matuojantis užplūsta labai šviesios emocijos (šypsosi)? Kita vertus, nemanau, kad mums su Laimučiu tiek metų pragyvenus kartu kažkas po vestuvių labai smarkiai pasikeis. Nors jausmas, kad būsiu nebe gyvenimo draugė, o žmona, - labai malonus.

- Ar jaunosios suknelių Laimutis nematys iki lemtingo momento?

- Taip, neatskleidžiau jam jokių detalių. Tegul būna staigmena. Jis mane pamatys tik likus pusvalandžiui iki ceremonijos.

- Mylimojo piršlybos jums nebuvo netikėtas žingsnis? Juk tiek metų praleista drauge...

- Vis sulaukdavau Laimučio užuominų ir pajuokavimų šia tema. Pasipiršimas nebuvo visiška staigmena. Būdavo minčių ir pašnekesių apie bendrą gyvenimą.

- Nespėsite nė aukso žiedų sumainyti, kai pasipils klausimai apie atskrendančius gandrus...

- Tai jau po truputį prasideda. Šiuo metu dirbame su dideliais projektais, atimančiais daug laiko ir pastangų, todėl galvoti apie šeimos pagausėjimą būtų sudėtinga. Bet kažkada, manau, - taip.

- Laimutis už jus vyresnis 21 metais. Tikriausiai todėl jūsų porą nuolatos lydi klausimai apie tokios partnerystės privalumus ir trūkumus...

- Jeigu jau tuokiamės, tai, matyt, daugiau privalumų nei trūkumų. Priešingu atveju vestuvių nebūtų. Mūsų amžiaus skirtumas man daugiau nei įprastas. Regis, taip seniai esame kartu, kad jau ir aplinkiniai turėtų būti su tuo susigyvenę. Ir laisvalaikis, ir darbas - viskas mus sieja. Todėl mums tai - natūralu ir suprantama.

- Daug laiko praleidžiate toli nuo Lietuvos. Kartais su Laimučiu nesimatote ilgą laiką. Matyt, atstumas išmokė pasitikėti vienas kitu, duoti laisvės ir erdvės kiekvieno asmenybei?

- Kai esu išvykusi, kasdien susiskambiname. Bendravimas telefonu padeda neatitrūkti vienam nuo kito. Būna ir taip, kad Laimutis atvyksta į Milaną ar Paryžių keletui dienų. Laikas atskirai neprailgsta: esame užimti darbais. Kasdien turime tiek reikalų, kad nepastebime, kaip tos dienos pralekia. Pasitikėjimas, asmeninė erdvė - dalykai, dar labiau mus suartinantys. Jei žmonės vienas kitą per smarkiai kontroliuoja ar pradeda lipti ant sprando... Neduok Dieve. Taip kitą tik atstumsi.

- Kaip manote, ko reikia, kad dviejų žmonių sąjunga būtų sėkminga?

- Atvirumas, nuoširdus bendravimas, pasitikėjimas vienas kitu... Daugybė dalykų lemia sėkmingą ir laimingą santuoką. Gyvenime visko pasitaiko. Kartais subyra ir idealiomis laikomos šeimos, o iš pažiūros labai skirtingi žmonės gyvena ilgai ir laimingai. Bendrų laimingos santuokos standartų ir šablonų, matyt, nėra.

- Jau įprasta, kad ir Lietuvoje turtingi žmonės prieš santuoką pasirašo vedybų sutartį. Jiems tai - natūralus ir suprantamas žingsnis. Kaip dėl tokių dalykų sutarėte jūs? Ar nejaučiate ypatingų nuoskaudų ir skaudulių?

- Mums tai - nemalonus, bet būtinas dalykas. Visa tai daroma tam, kad paskui nekiltų nesklandumų, nebūtų kažkokių nuoskaudų, kad mes vienas kito nenuskriaustume. Vedybinės sutarties pasirašymas nieko blogo neduos.

- Kalbama, kad po vestuvių persikelsite į Lentvario dvarą.

- Ooo... Tai - ilgas procesas. Galiu patikinti, kad tai įvyks dar labai negreitai. Ne vieneri metai praeis. Dar laukia daug ir kruopštaus darbo. Nėra taip paprasta, kaip atrodo (šypsosi).

- Ar jau nusprendėte, kur ragausite jaunavedžių medaus?

- Medaus kopinėjimą nusprendėme atidėti iki Naujųjų metų. Po vestuvių neišsitenkame laike. Man prasideda darbai Milane ir Paryžiuje. Laukia naujos kolekcijos, madų pristatymai... Negaliu visko palikti ir išvažiuoti. Todėl medaus mėnesio kelionę ir atidėsime, o ne lėksime po vestuvių paskubomis savaitei poilsio. Paskui reikėtų paskubomis grįžti, persikrauti lagaminus ir išlėkti į Milaną... Ne, nenorime skubėti.