Aktoriaus Sauliaus Balandžio sūnus Lukas neneigia, kad aplinkinių dėmesio sulaukia dėl panašumo į tėtį. „Jei tik sužino, kas mano tėtis, sako, kad esu jo kopija." Tačiau Luko manymu, tų panašumų nėra daug. „Nesame tokie jau panašūs. Galbūt abu šiek tiek tinginiai? Mėgstantys pradėti ir nepadaryti darbo iki galo", - sako jis.

Kažin, kiek truks dabartinis L.Balandžio pomėgis? Jau devintas mėnuo, kaip jis užsikrėtęs fotografijos virusu.

- Lukai, kaip nutiko, kad tavo rankose atsidūrė fotoaparatas?

- Prieš kelerius metus lankiau operatorių būrelį. Ten buvo dėstomi fotografijos pagrindai. Užsikabinau. Pradėjau fotografuoti, įsigijau geresnį fotoaparatą, paskui įsidarbinau. Šuo metu dirbu vienoje iš sostinės agentūrų fotoreporteriu. Patinka, lakstau. Vakar buvau krepšininkų išlydėtuvėse, po to iki paryčių sėdėjau nuotraukas tvarkydamas.

- Gal jau subrendai asmeninei parodai?

- Turiu prikaupęs darbų, bet kol kas viešinti nenorėčiau. Dar nesijaučiu toks stiprus, kad galėčiau girtis ir rodyti savo meno kūrinius.

- Neseniai pajutai, koks pavojingas gali būti šis darbas - buvai užpultas dviejų rabinų. Smūgiai į galvą, sugadintas brangus fotoaparatas... Ar noro fotografuoti neatmušė?

- Labiau papiktino. Jų kasinėjimai vykdomi už Lietuvos valstybės lėšas. Jie atvažiuoja, apsitveria žemės lopinėlį ir viską daro slaptai. Nieko neviešina. Sužinojau, kada pradeda kasinėjimus, atsikėliau anksti ryte, atvažiavau ir patyriau šoką. Užpuolimas man buvo toks netikėtas.

- Studijas atidėjai vėlesniam laikui?

- Studijos laukia: nenoriu mokytis Lietuvoje. Žadėjau važiuoti į Prancūziją. Mokykloje vienuolika metų mokiausi prancūzų kalbos. Labai gaila, kad neturėdamas praktikos vis labiau ją primirštu. Prieš dvejus metus, baigęs mokyklą, žadėjau užsirašyti į kursus, bet...

- Norėtum studijuoti prancūzų kalbą? Gal jau žinai kuriame mieste įsikurtum?

- Prancūzų kalba ir kultūra man labai artimos. Gal tik į Paryžių iš pradžių važiuoti nedrįsčiau. Siaubingai greitas gyvenimo ritmas jame. Kita vertus, pagyvenus ten, lengviau būtų kitur. Šiuo metu mane bene labiausiai vilioja Strasbūras. Nei per didelis, nei per mažas. Labai gražus miestas.

- Ar niekada rimtai nemąstei žengti tėvo pėdomis? Aktorystė neviliojo?

- Viliojo, bet tėtis nepatarė. Dažniau mama sakydavo: „Stok į aktorinį". Keli mano draugai ten mokosi. Matau, kaip sunku. Ne man būti aktoriumi. Smagu pasimaivyti prieš draugus, bet ne prieš kameras. Aš toks „lialia" esu, pradėčiau mokytis, pajusčiau per didelį krūvį ir išeičiau. Viliotų nebent vyksmas filmavimo aikštelėje. Kai lankiausi su tėčiu Lenkijoje ir Latvijoje, pajutau, kad tai man būtų prie širdies.

- Ar dažnai leidi laisvalaikį su tėvais?

- Kartu leidžiamo laiko beveik nebėra. Tėtis iš namų aštuntą išeina, geriausiu atveju devintą vakaro grįžta. Aš pats taip pat vėlai pareinu. Dažnai prasilenkiame. Kai tėtis laisvesnis, važiuojame į sodybą. Anksčiau aplankydavome jūrą, bet dabar, kai mama nedirba, namuose smagiau. Grįžus namo, būna su kuo pabendrauti. Kiekvieną dieną ji stebina vis naujais patiekalais. Net keista. Anksčiau pavargusi po darbo grįždavo, o dabar visai kitas žmogus.

- O kaip šeimos vyrams virtuvėje sekasi?

- Aš moku jau pagamintą patiekalą mikrobangų krosnelėje pasišildyti, dar moku kiaušinį į keptuvę įmušti. O tėtis moka gerai gaminti. Gal kada ir aš išmoksiu?

- Dažnai keliauji autostopu. Kaip tokį keliavo būdą vertina tėvai?

- Jiems svarbiausia, kad praneščiau, kur esu. Po truputį įgyju vis daugiau savarankiškumo. Tačiau yra dalykų, kurių neišmokau ir nebeišmoksiu. Iki šiol mano kambarys apverstas aukštyn kojomis. Pavalgęs negaliu nusinešti indų iki kriauklės. Tėvai už tai baisingai pyksta.