Vaikinas buvo keleriais metais už mane vyresnis. Na, vaikščiojome susikibę už rankučių, atvirai reiškėme savo simpatijas vienas kitam. Jis mokėsi toje pačioje mokykloje. Trauka buvo tokia didelė, kad kai man suėjo aštuoniolika, mama nebeatlaikė mūsų spaudimo – leido apsigyventi kartu.

Tuo metu atrodė, kad toji meilė mums dovanota visam gyvenimui – neišsemiama, begalinė…

Vienas kitu rūpindavomės, vienas be kito nežengdavome nė žingsnio. Tuo metu atrodė, kad toji meilė mums dovanota visam gyvenimui – neišsemiama, begalinė… Bet paskui mes tarsi perdegėme. Tas didelis ir šventas jausmas kažkaip išsigimė... Jis pradėjo kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį, pavydėti manęs draugėms, neleisdavo su jomis susitikti, uždarė mane tarsi į auksinį narvelį. O aš buvau jauna, neišsilaksčiusi, man norėjosi visais plaučiais kvėpti į save gyvenimą… Išsiskyrėme.

Dabar esu mama, auginu dvi dukras – Viką ir Samantą. Vyresnėlė Samanta seka mano pėdomis, nori būti balerina ir mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Gal dėl to, kad didžiąją dalį savaitės gyvena atskirai, ji nėra labai atviro būdo. Nė nežinau, ar iki šiol jos širdyje jau degė pirmoji meilė.

Karantino metu, kai pamokos vyksta per nuotolį, iš namų, dažniau ją matau. Man rodos, septyniolikmetė Samanta rimtai planuoja balerinos karjerą ir kol kas į vaikinus nesižvalgo. Pritaikiusi momentą vis bandau ją pakalbinti vaikinų tema, pasidalyti savo patirtimi, kuri nebuvo vien rožėmis klota.

Visokių vyrų sutikau gyvenime, tad nenoriu, kad ir dukra kartotų mano klaidas. Nors, žinoma, savame kieme pranašu nebūsi (juokiasi). Bandau perspėti ją, kad vyrų būna visokių ir kad ji pati privalo būti budri, atsakinga – nepulti stačia galva į atsitiktinius santykius, o prieš pradėdama rimtesnę draugystę pasistengti kuo geriau pažinti tą jauną žmogų. Galų gale, įsiklausyti, ką sako širdis...