Užšalusių ežerų gelmėse išgyventi padeda šalti nervai, racionalūs sprendimai ir geležinė savitvarda

Užšalus ežerams ne tik žvejai šturmuoja vandens telkinius. Tarp nardytojų entuziastų irgi yra tokių, kurie ne tik nebijo atvėsusio vandens, bet ir laukia, kada ežerus sukaustys storas ledas. Žiemą šie vyrai nardymo kostiumų nepakabina ant vinies.

Kodėl jie rizikuoja gyvybe? „Kuo pavojingiau, tuo daugiau adrenalino“, – naras Darius Slizevičius gerai pažįstą šį jausmą.

Koks jis? „Extreme daivers“ vadovas Svajūnas Čeponis atviras: „Kai neri į tamsą, kai kartais abejoji, ar pavyks surasti tolstančią eketę, kai supranti, ką jaučia skęstantis žmogus.“
Tačiau žiemą gelmėse atsiveria kitoks pasaulis. Toks, dėl kurio tikrai verta rizikuoti.

Žygis prie Šiaurės ašigalio

Keturiasdešimtmečiam narui D.Slizevičiui neprailgo atostogos saulėtoje Kuboje. Tačiau šioje šalyje jam kai ko trūko – arktinio šalčio. Kaunietis planuoja kitą išvyką. Šį kartą poliarinio rato link. „Ledlaužiu išvyksime iš Murmansko, o nardysime prie Šiaurės poliaus. Ta vieta – ypatinga, virš galvos slenka milžiniški ledo luitai“, – išvyką planuoja naras. Tačiau iki tol įgūdžius tobulins Lietuvos ežeruose.
Avilio ir Platelių ežerai, Kauno marios – D.Slizevičius galėtų išvardyti daug vietų, kuriose paspaudus šaltukui ieško ekstremalių pojūčių. Žiemą vanduo – gerokai skaidresnis. Gelmės atsiveria labiau nei vasarą.
„Bet įspūdingų vaizdų mažai, – sako naras. – Gyvūnai miega, o augalai – skurdoki. Žuvis gaudome rankomis, žiemą jos ne tokios judrios“, – apie povandeninį pasaulį pasakojo naras.

Ant kranto laukia arbata

Narai įsitikinę: jei kartu neria patyrę instruktoriai, patirtis ne tokia svarbi ir pradedantiesiems. „Svarbiausia turėti drąsos ir pasitikėti patyrusiais narais. Panikuojančiam žmogui geriau nelįsti į eketę“, – patarė D.Slizevičius. Lediniame vandenyje svarbus ir dėmesys. Narai turi sekti sutartinius kolegų ženklus.
Nepasiklysti lediniame pilkšvame vandenyje padeda virvė. Tačiau kartais negalima pasikliauti ir ja. Nekilnojamojo turto agentūrai vadovaujantis D.Slizevičius prisimena ne vieną akistatą su mirtimi.
„Septyniese prisirišome prie vienos virvės ir sušokome į eketę. Susipainiojome, užšalo deguonies kaukės. Teko laukti, kol išners bičiuliai, nors trūko oro, buvo šalta“, – prisiminė kaunietis. Profesionalus naras yra bandęs nerti ir be virvės. Tačiau to pakartoti nenorėtų. „Lengva prarasti orientaciją. Neprisirišęs nardžiau Nevėžyje. Užšalo oro žarna, nugara prikibo prie ledo, buvo brangi kiekviena sekundė. Nepuoliau į paniką, ledą daužiau galva. Visa laimė, kad buvo plonas. Man pavyko“, – ne tik D.Slizevičius gali papasakoti tokių istorijų.
Žiemą Darius dažnai neria vienas, o krante jo paprastai laukia palaikymo komanda. Palapinėje kolegos turi paruošę atsarginę naro įrangą, šiltų drabužių komplektą ir puodelį karštos arbatos.

Gelmėje puošia egles

Dvidešimt metų po vandeniu adrenalino ieškantis D.Slizevičius ne kartą stebino savo kolegas. Jis drąsiai lindo po vandeniu ties Kauno hidroelektrine, po Kauno fortu.
Narams įsimena ne tik ekstremalios akimirkos. „Po vandeniu puošėme ir Kalėdų eglę. Prikabinome septynias plytas, kad ji nugrimztų. Vandens temperatūra tuo metu siekė vos du laipsnius. Prie hidroelektrinės galingos povandeninės srovės, tačiau mums pavyko“, – ekspediciją po vandeniu prisiminė naras.
Įvykiai po vandeniu priminė veiksmo filmą. Narai plaukė pro turbinas – vienas klaidingas judesys, ir jos galėjo įtraukti. „Tunelyje nepraradome nuovokos ir orientacijos, nors dėl turbinų keliamo triukšmo kompasas sukosi ratu“, – prisiminė pašnekovas. Eglutė iki šiol stovi 22 metrų gylyje.
Prieš kelerius metus Drąseičių karjere narai apsikeitė dovanomis. Įspūdingiausias šventės akimirkas kompanija įamžino nuotraukose ir filme.
Ką šie vyrai veikia, kai ištirpsta ledas? Vasarą jie pilotuoja lėktuvus, bangas skrodžia vandens motociklais, važinėja keturračiais, iš keturių kilometrų aukščio šoka su parašiutu. „Nerūkau, nevartoju alkoholio, nes žinau, kad ekstremalūs dalykai suteikia gerokai daugiau malonių pojūčių“, – tai gerai žino D.Slizevičius.