Yra tokių, kurie gali čia sėdėti nors kiekvieną vakarą. Kiti nesutiktų čia praleisti nė pusvalandžio. Tačiau sunku būtų rasti tokių, kurie nieko nebūtų girdėję apie legendomis apipintą "Bix" barą. Šiandien jis švenčia penkioliktąjį gimtadienį.

Visiems pažįstamas ženklas

Jei jauti, jog nenori vakaro praleisti namie, turi tiek energijos, kad jos išliejimas iš proto išvarytų visus kaimynus ir netyla taip pat nusiteikusių draugų skambučiai, vadinasi, laikas traukti į miestą. Tačiau kur? Jei toks klausimas būtų kilęs vilniečiams daugiau nei prieš 15 metų, pasirinkimas nebūtų buvęs didelis.

"Vilniuje buvo arba restoranai baltomis sienomis ir juodais baldais, arba posovietinės knaipės. Na, dar "Ritos slėptuvė". Ir viskas, daugiau nebuvo kur nueiti. Mes norėjome kitokios vietos. Buvome pažįstami su grupe "Bix", kuri taip pat apie tai galvojo. Jie norėjo turėti savo muzikinio stiliaus klubą. Juk jie – rokeriai, jiems reikėjo kažkur pasėdėti, paūžti, tais laikas Samas dar alkoholį vartojo", – šypsojosi baro įkūrimo istoriją prisimindamas jo direktorius Audrius Žydelis.

Taip Vilniuje Etmonų gatvėje buvo atidarytas "Bix" baras. Dieną žmonės iš viso miesto čia važiuodavo papietauti, girdavo skaniausius Vilniuje cepelinus, gurkšnodavo kavą ar arbatą, o vakarais prasidėdavo šėlsmas.

"Kai mes atidarėme "Bix", mieste naktį dirbo gal trys barai. Ši gatvė buvo visiškai neapšviesta – tais tamsiais ir gūdžiais laikais miestas taupė elektrą. Eini per miestą, visiškai tamsu, išlendi iš už kampo, matai, šviečia raudonas baro ženklas. Vadinasi, dirba. Tai ir eini vidun", – pasakojo A.Žydelis.

Įsibėgėjimas be poilsio

Kol baro svečiai linksmindavosi, šeimininkams netrūkdavo galvos skausmo. Vos atidarius barą 1995 m., Lietuvoje prasidėjo bankų krizė, po poros metų – Rusijos ekonomikos krizė. O nauji verslininkai neturėjo jokios su barais susijusios patirties.

"Kaip reikia dirbti, mokėmės nuo nulio. Jei žmogų įmesi į vandenį ir liepsi mokytis plaukti, jis arba nuskęs, arba išplauks. Taip ir mes. Tai buvo eksperimentas ir mes kapstėmės daug metų gaudydami orą, kol pagaliau išmokome, kaip viskas vyksta. Kai pradėjome verslą, nežinojome, nei kaip kava daroma, nei kaip alus pilamas", – prisipažino A.Žydelis ir neslėpė, kad per pirmus trejus metus ne kartą buvo kilusi mintis viską mesti.

"Trejus metus buvo juodas darbas ir nieko daugiau. Pagalvodavome, kad gal mes kažkokie durni, kur mes įlindome, nei pinigų turime, nei laisvalaikio. Dirbi be išeiginių, o kas iš to? Kiti eina į darbus, gauna algą, o mes, kažkokie idėjiniai", – prisiminė baro vadovas.

Vis dėlto nustūmę niūras mintis baro įkūrėjai ir bendraminčiai toliau imdavosi darbo. Grupės "Bix" bosistas Skirma (Skirmantas Gibavičius), kurio pomėgis – gaminti maistą, sėdėdavo virtuvėje, kepdavo bifšteksus ir rėkdavo ant virėjų, kad jos gadina mėsą. "Bix" lyderis Samas savo rankomis baro apačioje išlipdė ornamentus. Visi prisidėjo, kas kuo galėjo.

Svarbiausia vis dėlto nuo pat pradžių buvo muzika – į koncertus vos 70 kv. m bare visi norintys sunkiai tilpdavo. Tik praėjus metams po to, kai baras buvo atidarytas, jis išsiplėtė į rūsį, dar vėliau – ir į antrą aukštą.

Stebi besikeičiančias kartas

Praėjus penkiolikai metų pirmųjų nuolatinių baro lankytojų jame sutikti galima vis rečiau. Tačiau juos pakeičia nauji. "Iš tikrųjų jau pasikeitė kelios lankytojų kartos – tai vyksta tam tikromis bangomis. Galima sakyti, čia kaip abiturientai. Žmogus baigia mokyklą, įstoja į aukštąją, tada pradeda eiti po barus, ateina į "Bix", jei jam patinka, jis čia lieka. Tai jis ir sėdi čia ketverius metus. Tuomet baigia mokslus, atsiranda darbas, galbūt šeima, žmona, vaikai, jis tampa daugiau prijaučiančiu, o ne nuolatiniu lankytoju. Nors yra ir tokių, kurie su vaikais vežimėliuose ateina", – pasakojo A.Žydelis.

Nors žmonės keičiasi, "Bix" išlieka toks pat. Čia nebuvo jokių pertvarkų, naujų baldų, sienų perdažymo ar madingų koncepcijų kūrimo. "Čia visiškai niekas nesikeitė. Mūsų vienas iš pagrindinių bruožų, principų – kad geras daiktas yra amžinas. Mes nesivaikome madų, turime savo veidą ir jo laikomės. Ir pastebėjome, kad sulaukėme renesanso, rokas vėl gyvas, į madą vėl grįžta aludės", – džiaugėsi "Bix" baro direktorius.

Viena iš versijų, kodėl taip atsitiko, – apsisukęs istorijos ratas ir pasikartojantys sunkumai. "Kažkur skaičiau, kad kai gyvenimas pablogėja, žmonėms reikia maištauti, reikia ir maištingos muzikos. Galbūt tai priežastis. Mes maištininkai buvome visada", – šypsojosi A.Žydelis.

Baro vadovas juokiasi, kad nors dienomis pavalgyti čia susirenka įvairių žmonių, daugiausia iš aplinkinių įstaigų, ateina vilkėdami kostiumais, į vakarinę dalį dažniausiai grįžta nebent tie, kurie čia pat persirengia ir švarką pakeičia odine striuke.

Klaidinamas įvaizdis

Tačiau nereikia suklysti: maištingi žmonės tikrai nereiškia pikti ar konfliktuojantys. Baro savininkas neslepia, kad kai kurios jo pažįstamos merginos sako besistengiančios praeiti pro barą kuo greičiau, nes bijo prie jo susirenkančių rokerių.

"Tie, kurie nepažįstami su šia vieta, dažnai turi savo galvose susidariusius stereotipus. Tačiau štai naujausia statistika: pavojingiausių barų Vilniuje dešimtukas – mūsų ten nėra. Kai pakliūni į vidų, pamatai, kad čia – nekonfliktiška aplinka, viduje atmosfera draugiška. Tiesiog yra personalo kultūra, tiek personalo, tiek lankytojų", – aiškino A.Žydelis.

Vis dėlto tam, kad su rokeriais susitarti būtų paprasčiau, baro savininkas laikosi pozicijos padavėjomis įdarbinti merginas: "Taip, galima vadinti tai diskriminacija, aš tai sakau atvirai. Tiesiog merginoms susitarti su rokeriais paprasčiau nei vaikinams. Jos lengviau randa bendrą kalbą, mažiau konfliktuoja, sušvelnina tą aplinką."

Per penkiolika metų norinčių kopijuoti "Bix" barą buvo nemažai. "Nieko keista, žmonės žiūri iš verslo pusės. Kai vakare važiuosi šia gatvele, visuomet prie baro būriuojasi žmonių. Net į vidų eiti nereikia, matai, kad ošia. Gyvename tarp žmonių, visi ieško idėjų, kartais naudojasi kitų, tačiau mes turime dvasią – o jos taip lengvai nenukopijuosi", – konkurentų nesibaimino baro įkūrėjas.