„Norėčiau gyventi Rio de Žaneire“, – vos grįžęs iš Brazilijos, kur praleido daugiau nei tris mėnesius, į ją` jau nori sugrįžti žinomas Tailando bokso ir bušido kovotojas Remigijus Morkevičius.

Joao nuo Dievo

„Norėjau pabūti su savimi, daug ką permąstyti, – prisipažino po didžiausią Pietų Amerikos ir penktąją pasaulyje pagal gyventojų skaičių valstybę vienas keliavęs R.Morkevičius. – Norėjau aplankyti plačiai žinomą Abadžaniją, kuri garsėja mediumu Joao, Rio de Žaneirą, pamatyti garsiuosius Kopakabaną, Ipanemą. Daugiau nieko neplanavau, keliavau spontaniškai.“

Centrinės Brazilijos miestelyje Abadžanijoje vieno garsiausių pasaulio stebukladarių, mediumų, o kai kurių vadinamo šarlatano Joao Texeirą de Farią, arba Joao nuo Dievo, bendruomenės namuose R.Morkevičius planavo praleisti dvi savaites, tačiau užsibuvo pusantro mėnesio.

„Vieta, kur patiri ramybę, teigiamą energiją, nuostabių emocijų, žmonių geranoriškumą“, – jį sužavėjusią Abadžaniją gyrė kovotojas.

Jis neslėpė, kad iš pradžių buvo dvejonių, ar „Discovery“, ABC ir kitų garsių televizijos kanalų bei daugelio dokumentinių knygų herojus, mokslininkų, religinių bendruomenių, medikų stebėtas Joao nėra apsišaukėlis, o ten besirenkantys žmonės – aktoriai.

„Vis dėlto ten mačiau daug išgijusių žmonių. O kiekvienas žmogus gali koreguoti savo gyvenimo tėkmės energiją, ypač, jei tuo nuoširdžiai tiki. Visada gali likti savimi ir priimti spendimus. Ir jei nori sveikti – sveik, o ten tam sukurtos šiltnamio sąlygos“, – prisipažino ten savo 30 metų jubiliejų sutikęs R.Morkevičius.

Gyveno itin sveikai

Gimimo dieną žmogus jaučia ypatingą energiją, todėl Remigijus ją stengėsi praleisti vienas: maudėsi po kriokliu, meditavo, kaip ir kasdien, būdamas Abadžanijoje gėrė kokteilį iš maistingiausių ir stipriausių antioksidantų – tik Brazilijos miškuose augančių uogų asaji.

Tik kitą dieną jis surengė šventę, į kurią pakvietė naujus pažįstamus. Juos vaišino tortu, vaisiais, šaltinio vandeniu ir asaji sultimis.

Joao bendruomenėje negalima vartoti alkoholio, žaisti azartinių žaidimų, sportuoti, ilgai būti saulėje, aštriai valgyti, naudoti cheminius produktus. Bėgiojęs krosą Remigijus po kelias dienas badavo, iš viso nevalgė mėsos.

„Dalyvavau įvairiose ceremonijose, lankiausi kristalų kambaryje, po 8 valandas meditavau – gyvenau sveikai“, – pasakojo sportininkas.

Ten jis sutiko dvi knygas apie Joao parašiusį Rio de Žaneire gyvenantį Olegą Orlovą, kuris garsiame mieste pasiūlė Remigijui susisiekti su kitu lietuviu – Tito Braga.

Pamatęs šiuolaikinę sostinę Braziliją, pabuvojęs nuostabioje vietoje prie Iguasų krioklių kaunietis išvyko į magiškąjį Rio. Iki tol jis du kartus dalyvavo mistinėje Brazilijos indėnų ajavaskos ceremonijoje.

Haliucinogeninis šamanų gėrimas

Ajavaska – haliucinogeninis gėrimas, gaminamas iš svaigiojo kvaitulio lianos ir kitų narkotinių savybių turinčių, pavyzdžiui, Psychotria genties augalų. Jų lapai sumaišomi ir ilgai verdami vandenyje. Gėrimas nuo seno vartojamas Andų pašlaitėse gyvenančių Amazonijos indėnų.

Indėnų šamanų įsitikinimu, ajavaska padeda pasiekti ekstazę ir susijungti su dvasiomis. Gyventojai gėrimą naudoja gydymo tikslais. Manoma, kad jis ne tik išvalo kūną, bet ir padeda pamatyti savo sielą ir ateitį.

„Šių įspūdžių neįmanoma papasakoti, – R.Morkevičius neslėpė pirmą kartą išgėręs pusantros stiklinės aštuonias valandas virto gėrimo. Prieš ceremoniją jis turėjo pasirašyti, kad atsako už savo gyvybę, neserga psichikos ir kitomis ligomis. – Viskas lyg apsivertė, skriejau tarsi amerikietiškais kalneliais, nardžiau po savo sąmonę, puikiai prisiminiau užmirštus žmones, įvykius.“

Jis neslėpė, kad per antrą ceremoniją, kurioje dalyvavo ir šamanas, buvo daug meldžiamasi. Remigijus pajuto neapsakomą, dar niekada gyvenime nepatirtą baimę ir laisvę. Tibeto mirusiųjų knygą neseniai skaitęs sportininkas jautė, kad žuvo smurtine mirtimi, regėjo save sukapotą į gabalus. Tuomet, dar valdomas ajavaskos, jis bėgo per džiungles apie 10 kilometrų.

Draugystė su Tito Braga

Neišdildomų įspūdžių paliko gyvenimas garsiuosiuose Brazilijos lūšnynuose – favelose. Ten su žavia sambos šokėja brazile Vanessa Meireles gyvenantis lietuvis Tito Braga organizavo nakvynę ir surengė ne vieną įdomią ekskursiją.

„Jų emocijos tikros, ne dirbtinės. Jei liūdna – verkia, jei linksma – švyti, kvatojasi, daug šoka netgi senukai, visi moka džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Būk atvira širdimi ir tave tie žmonės priims kaip savą, – susižavėjęs brazilus ir Tito su mylimąja gyrė R.Morkevičius. – Beje, Brazilijos įstatymuose parašyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas.“

Remigijus aplankė ne tik sambos, džiudžitsu, kapueiros mokyklas, garsiuosius Ipanemos ar Kopakabanos paplūdimius, cukraus kalnus, Kristaus Atpirkėjo statulą. Tito surengė ekskursiją į vieną garsiausių pasaulyje nuodėmių gatvių – Vila Mimozą, kurioje – apie 5 000 prostitučių!

„Favelos nėra tik tokios, kaip pasakojama, – mitą, kad ten baisu ir pavojinga, paneigė Remigijus. – Gatvėse važinėja autobusai, yra parduotuvių, kartais pamatysi ir turistų. O žmonės labai draugiški ir geri.“

Neretai spontaniškai besielgiantis sportininkas nepabijojo vienas naktimis vaikščioti lūšnynų rajone.

Matė netradicinių vietų

„Smalsumas pražudė katę, bet buvo įdomu, – juokėsi Remigijus, kuris regėjo įdomių vaizdų ir vietų, kur kojos nekelia net brazilai. – Kai kur ant namų stogų stovi žmonės su “Kalašnikovo„ automatais, žiūronais ir racijomis, stebi, ar nerengia reidų policija, kai kur su ginklais vaikščiojo jaunimas, besipuikuodamas prieš merginas.“

Remigijus matė šiukšlynų, purvinų konteinerių, gatvėje miegančių ir ginkluotų žmonių. Kartą prie jo privažiavo baikeriai ir mandagiai paprašė parodyti nuotraukas. Fotoaparate išvydę save, paprašė nuotraukas ištrinti.

Nestabiliausios vietos tos, kur laisvai parduodamas krekas, kurio į kitas vietas neįsileidžia net narkotikus parduodantys ir griežtą tvarką prižiūrintys vietiniai. Narkotikai supakuoti, padėti ant prekystalių, nurodytos kainos. Vietiniai garsiai ragina pirkti. Čia buvo ir kreką vartojančių, apdriskusiais drabužiais dėvinčių ar pusnuogių besišlaistančių nėščių moterų.

Paklaustas apie grožiu garsėjančias braziles, sportininkas nusišypsojo: ten jis matė ne vieną pritrenkiamo žavesio ir figūros moterį. Vis dėlto turbūt dar daugiau nuostabių emocijų kėlė vaizdai nuo namelio stogo, kur Remigijus nakvojo ne vieną naktį: favelos driekiasi pačioje gražiausiose Rio de Žaneiro vietoje, ant kalno, su vaizdu į Atlanto vandenyną. Nuo stogo sportininkas regėjo nuostabų saulėtekį ir saulėlydį.

„Noriu ten gyventi, – dar jausdamas Rio de Žaneiro emocijas šypsojosi R.Morkevičius. – Ir žinau, kad ten aš dar būtinai grįšiu.“