Praėjusių metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst – bene labiausiai pasaulyje aptariama šio konkurso dalyvė – už savo sėkmę neabejotinai turi būti dėkinga ir prodiuseriams. Vienas jų – olandas Marco Schreuderis.

Į penktąją dešimtį įžengęs Marco – ne tik vienos sėkmingiausių visų laikų „Eurovizijos“ nugalėtojų pilkasis kardinolas ir atstovas viešiesiems ryšiams, bet ir vienas įtakingiausių „Eurovizijos“ fanų. Vienos „Stadthalle“ arenos spaudos centre jį pažįsta ne tik iš tolimiausių pasaulio kampelių suvažiavę užkietėję konkurso gerbėjai, bet ir „Euroviziją“ aptarnaujantis austrų personalas bei delegacijoms talkinantys savanoriai.

Marco – dar ir Austrijos parlamento narys, Žaliųjų partijos atstovas ir autoritetingas Austrijos gėjų bendruomenės narys, „Nesustabdomųjų“ (The Unstoppables) judėjimo, kurio vėliava – C. Wurst, atstovas.

Šiomis dienomis Marco nesitraukia nuo kompiuterio, atsakinėdamas į žiniasklaidos klausimus apie išeinantį Conchitos albumą. Kaip vis dėlto prasidėjo reiškinio, šiandien vadinamo Conchita, istorija?

– Kaip susipažinote su C. Wurst?

– Su Tomu Neuwirthu susipažinau 2007-aisiais, kai Conchita dar nebuvo gimusi (juokiasi). Tomas buvo užėmęs antrąją vietą Austrijos televiziniame aktorių atrankos šou. Sutikau jį tuomet didžiuliame gėjų ir lesbiečių pokylyje, kuris kasmet vyksta vienoje.

– Kad ir talentinga, už savo sėkmę Conchita turi būti dėkinga ir savo prodiuserių komandai. Jie taip pat ne iš kelmo spirti – gabūs ir drąsūs. Ar pavadintumėte save drąsiu žmogumi?

– Apie save taip kalbėti sunku. Tačiau Conchita ir aš gauname laiškus iš viso pasaulio. Reiškiniams atstovaujantys žmonės, kurie apie savo tapatybę gali kalbėti atvirai ir nuoširdžiai, labai svarbūs jauniems žmonėms, dar ieškantiems savęs, pajutusiems, jog ta pati lytis traukia labiau, negu priešinga. Svarbu paskatinti juos nebijoti gyventi savo gyvenimo, mylėti save tokį, koks esi, būti tuo, kuo esi. Tai svarbiausia. Nepamirškime, kad savižudybės septyniskart dažniau pasitaiko tarp jaunuolių, kurie suvokė esą homoseksualūs ar translyčiai. Jei nenorime jų prarasti, turime turėti simbolius, kurie apie tai kalba.

– „Nesustabdomieji“. Kaip tai prasidėjo? Ar apie judėjimą pasklebta Conchitos spaudos konferencijoje, jai laimėjus 2014-ųjų „Euroviziją“?

– Prieš pat finalą Conchita stovėjo savo kambaryje Kopenhagoje ir mąstė, kad pergalės atveju turės pasakyti kažką svarbaus. Nors laimėti neturėjo didelių vilčių. Būtent tada ji parengė puikią kalbą.

– Be to, kad esate Conchitos prodiuseris, jūs – žinomas politikas. Papasakokite, ką veikiate kaip politikas.

– Esu Austrijos parlamento Federalinių rūmų narys. Rūmus sudaro devynių Austrijos provincijų senatoriai. Mane į parlamentą delegavo Žaliųjų partija. Joje kuruoju skaitmenines teises, interneto reikalus ir gėjų teises.

– Daugelį metų esate susijęs su „Eurovizija“. Kaip į ją patekote ir kas joje traukia?

– Gimiau Olandijoje. Kai buvau šešerių, tėvai persikėlė gyventi į Zalckamergutą – nuostabų regioną Austrijos kalnuose. Būdamas septynerių pirmą kartą pamačiau „Euroviziją“. Tai buvo Hagoje, kur tuo metu gyveno mano seneliai. Suvokiau, kad tai, ką žiūrime mes, žiūri ir vokiečiai, portugalai ar islandai. Nuo tada nepraleidau nė vienos transliacijos ir esu įklimpęs joje iki ausų.

– Kas yra jūsų šių metų favoritai, iš to, ką matote per spaudos centre transliuojamas repeticijas?

– Pirmiausia „užkabino“ Slovėnijos daina. Dar patinka Izraelio, Norvegijos, Australijos (ji šiemet pirmąkart dalyvauja konkurse) atstovų pasirodymai. Turiu pasakyti, kad Lietuvos daina taip pat labai pagauli. Tačiau visuomet galutinai apsisprendžiu, pamatęs transliaciją.

Primename, kad jubiliejinės 60-osios „Eurovizijos“ pirmasis pusfinalis – jau antradienį, gegužės 19 dieną.