Kurdamas aktorius negalvoja apie uždarbį – jis pasiduoda nenugalimam profesinio instinkto šauksmui

Šią savaitę į Lietuvą iš Latvijos atvežtas filmas „Rygos sargybiniai“, ir aktoriui Kęstučiui Jakštui tai smagi žinia. Ne vien todėl, kad jis šiame filme, kurio biudžetas – 11 milijonų litų, vaidina Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį.

„Kartais lietuviškai verčia „Rygos kareiviai“, bet tai – smulkmenos. Tai – tiesiog gero lygio kinas, – sakė K.Jakštas. – Latvijoje tas filmas sumušė visus populiarumo rekordus. Režisierius Aigaras Graubė skambino kiekvieną dieną ir pranešdavo: jau parduota bilietų daugiau nei į „Titaniką“.
Dar vieną premjerą K.Jakštas šventė prieš porą mėnesių: publikai buvo pristatytas jo režisuotas miuziklas „Batuotas katinas“. Kovo 24-ąją miuziklas bus rodomas Kauno sporto halėje.

– Nemėgstu švenčių, - pareiškė K.Jakštas. – Geriausia šventė man – ramybė. Poilsis. Keturios sienos. Bet premjera yra išimtis. Tai ypatinga proga.
– Ar tiesa, kad jūsų miuzikle „Batuotas katinas“ groja motoriniai pjūklai?
– Šiaip tai groja ir kitokie instrumentai... (Juokiasi.) Tai didelis lietuviškas miuziklas su gerais solistais, simfoniniu orkestru, ritmo grupe. O simfoninis orkestras žinot, koks? Vaikų. Kai matai, kaip aštuonerių metų pyplys atlieka sudėtingiausias partijas... Ne, tai yra fantastika. Vaikų simfoniniam vadovauja maestro Modestas Pitrėnas, ir jie tokie išdidūs, kad groja tikrame didžiuliame projekte.
– O pjūklai?
– A, „Husqvarnos“. Taip, medkirčiai solo partijas atlieka šiais pjūklais. Gana efektinga, sakyčiau. Kaip ir tai, kad katinas beveik nevaikšto žeme – jis arba skraido, arba važinėjasi elektriniu dviračiu. Šiais aparatais, kuriais naudojasi patruliuojantys policininkai, vyksta nemaža dalis miuziklo šokių. Ir negaliu nepaminėti kaskadininkų. Jie demonstruoja triukus, kurie Lietuvoje dar nebuvo rodyti.
– Į miuziklą pasikvietėte ir kolegų iš „Dviračio šou“ komandos. Solidarumas?
– Jei mes kalbame apie „Dviračio“ blondinę Aldoną Vilutytę ar Suvalkijos ūkininką Leonardą kuriantį Giedrių Arbačiauską, kurie „Batuotame katine“ vaidina princesę ir karalių, tai jie paprasčiausiai talentingi aktoriai.
– Ar per tą laiką, kai esate „Dviračio šou“ premjeras, teko akis į akį susitikti su Algirdu Brazausku?
– Žinoma. Ir ką? Ir nieko. Jis – normalus žmogus, supranta humorą. Keletą pastabėlių turėjo tik ponia Kristina Brazauskienė. Ji pabrėžė, kad vaidinant pasitaikė šiokių tokių netikslumų.
– Mėgstate savo darbą televizijoje?
– Mėgstu, mėgstu (juokiasi.) Žiūriu į jį atsakingai, kaip ir į visus savo darbus, kuriuose uždirbu pinigus. Kad ateičiau ten, kur tikroji mano vieta, – į teatrą – tyras, ramus, nebegalvojantis apie uždarbį, nes teatre tu neužsidirbsi. Teatre aš realizuoju save.
– O režisuodamas miuziklus? Kai iš naujo statėte „Velnio nuotaką“ ar kai dabar – „Batuotą katiną“, galvojote apie savęs realizavimą ar apie uždarbį?
– Tiksliausia būtų, jei pasakyčiau taip: ir televizija, ir kinas, ir teatras, ir miuziklai yra chroniška nepagydoma mano liga. Kaip beveik visi vairuotojai serga hemorojumi, taip beveik visi aktoriai – savo darbu. Tos ligos simptomai reiškiasi visomis įmanomomis formomis, bet tik ne milijoniniais uždarbiais.
– Ar jūs laimingas?
– Būna gražių rytų, kai prabundi ir pajunti laimės antplūdį. Bet jei visi rytai būtų tokie... Tada arba tu psichiškai nesveikas, arba beprarandantis sugebėjimą apskritai atpažinti laimę. Nes laimė matuojama tik duobėmis. Neišgyvenęs juodo periodo nemokėsi įvertinti šviesaus.
– Koks periodas buvo „Viengungių melodijos“ – juodas ar šviesus?
– 1993-ieji, kai sukūrėme grupę „Viengungių melodijos“, buvo sudėtingas laikas. Ir kartu – labai gražus. Teatrų scenose tada būdavo daugiau aktorių nei salėje žiūrovų. Ir staiga – stebuklas. Mes padarėme kažką tokio, kas priversdavo žmones dvi valandas išsėdėti pilnoje žiūrovų salėje ir visą laiką juoktis. Dabar mano dukros, aštuoniolikmetė ir penkiolikametė, susiranda kažkur internete „Viengungių melodijų“ įrašus ir kikena.
– Kaip manote, kokie viengungiško gyvenimo privalumai?
– Tai kad aš mažai viengungiavęs. „Viengungių melodijose“ viengungiai buvo visi, išskyrus mane. Aš vienintelis buvau vedęs, o Ramūnas Rudokas, Rolandas Kazlas, Juozas Gaižauskas, Vidas Kyburys, Giedrius Arbačiauskas buvo vieniši ir nusiteikę išlieti savo gėlą visai Lietuvai. Dabar vienintelis tikras viengungis liko tik V.Kyburys. O kai kurie mūsų vedę nebe po vieną kartą.
– Antroji jūsų žmona, Viktorija Streiča, – aktorė, kurianti rimtus vaidmenis pas Eimuntą Nekrošių, Kauno muzikiniame teatre. Ką ji sako, kai pamato per TV jūsų suvalkietį Klemensą su šakėm?
– Ji vertina kaip profesionalė. Pasako kritiškų pastabų, ir kartais mes taip susiginčijame! Išvis aš manau, kad vakarieniaujant žiūrėti televizoriaus negalima. Bet kur tau, nepajunti, kaip vėl įsijungi.
– O vakarienę jūsų, dviejų aktorių šeimoje, gamina kuris – jūs ar Viktorija?
– Valgyti gamina žmona, ir gamina puikiai. Ne, rimtai, ji tiesiog talentinga kulinarė. Bet šį tą moku ir aš. Pavyzdžiui, mano kotletai žmonai ir uošviams sukėlė šoką. Gerąja prasme.