D. Telišauskaitė-Čekanavičė: reikia keisti požiūrį į senatvę

Telišauskaitė-Čekanavičė, imi abejoti, ar tikrai kalbama apie vieną žmogų. Dar mokykloje pradėjusi dirbti patyčių naikinimo ir kitais jaunimui opiais klausimais, dabar ji padeda vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms. O sėkmės istorijos ir nuoširdžios padėkos, tikina ji, tik dar labiau motyvuoja judėti pirmyn.

– Esate programos "Senjoro" įkūrėja. Kada ir kokiomis aplinkybėmis pastebėjote pagyvenusių žmonių socialinės atskirties problemą?

– Ir mano įgytas bakalauro laipsnis, ir dabartinės magistro studijos yra socialinės politikos srities. Jau pirmame bakalauro kurse buvo daug kalbama apie pagyvenusius asmenis, jų socialinę atskirtį. Mano pačios tyrinėjimo laukas yra šeimos politika, iki tol mokykloje, universitete, Vilniaus miesto savivaldybėje dirbau su jaunimu. O su senjorais viskas įvyko netikėtai – atsirado pasiūlymas kurti startuolį, taip ir gimė "Senjoro".

– Galbūt padėti šiai visuomenės grupei paskatino senjorų artimoje aplinkoje istorijos?

– Pati vis dar turiu visus keturis senelius, daug su jais bendrauju. Kalbant apie mūsų programą, toliau ją plėtoti skatina klientų istorijos, kai suteikus paslaugas jų gyvenimo kokybė žymiai pagerėjo. Pavyzdžiui, anksčiau padėti žmogui reikėdavo penkis kartus per savaitę, jis nė neišeidavo į kiemą, tačiau darbuotojai skatindavo klientą daryti mankštas, išeiti pasivaikščioti, o dabar jis jau pats drąsiai keliauja į kitą miesto galą! Ir po mokymų pagyvenusiems asmenims sulaukiame nuoširdžių atsiliepimų, padėkų. Kartais ir megztų kojinių pavidalu (šypsosi). Tuomet ir supranti, kad eini tinkama linkme, kiekvienas geras žodis motyvuoja judėti pirmyn.

– Rengdama savo programą pati nemažai bendravote su garbaus amžiaus žmonėmis. Pasisėmėte išminties?

– Istorijų pasitaiko įvairiausių, pavyzdžiui, prisiminimai iš karo laikų, kai žmonės slėpdavosi miškuose, teko išgirsti ir sukrečiančių pasakojimų apie rankoje sprogusią granatą. Tai leidžia suprasti, kad pats gyveni labai gerą gyvenimą, turi daug kūrybinės laisvės. Žinoma, prisiklausome ir liaudies medicinos patarimų, būna, senjorai pamato, kad turi mėlynę – iškart pataria tepti alaviju, o kitą dieną, žiūrėk, ir į darbą visą augalą atneša (šypsosi).

Kalbėdama su vyresniais žmonėmis visada pabrėžiu jiems, kad nesakytų jaunimui: "Būsit mūsų metų, suprasit." Juk tai iškart sukelia neigiamą reakciją. Mes ir patys žinome, kad su laiku įgysime patirties, bet patarimą vis vien reiktų duoti kiek kitaip. Be to, juk ir jaunimas turi žinių, kurių neturi senjorai. Mes mokomės vieni iš kitų. Tas abipusis bendravimas labai vaisingas.

– Nekalbant apie finansinį aspektą, kaip manote, kodėl mūsų šalyje vyresni žmonės nėra linkę įsitraukti į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą tiek, kiek įsitraukia etalonu laikomose Skandinavijos šalyse?

– Viena priežastis – drovumas. Juk mes, lietuviai, tikrai nesame tie žmonės, kurie būtų linkę demonstruoti savo emocijas. Didelę reikšmę turi ir vienišumas. Daug mūsų klientų jau nebeturi savo draugų, susirasti naujų nelengva. O juk į visuomenę dažniausiai išeina tie žmonės, kurie turi bičiulių. Kita problema – didelė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų. Miestuose vyksta daug kultūrinių renginių, yra gausybė kavinių, o regionuose renginių vyksta mažai, pagyvenę žmonės neturi kur nueiti – nebent į kaimo biblioteką. Šiuo metu patys keliaujame po regionus, organizuojame renginius ir matome, kaip mielai senjorai juose dalyvauja.

– Ne kartą esate minėjusi, kad šiuos žmones labiau skaudina ne jų ligos ar senatvė, o vienišumo jausmas. Kaip manote, kodėl būtent dabar, kai, atrodo, turime daugiau negu bet kada priemonių, palengvinančių bendravimą, daugybė žmonių jaučiasi vieni su savo rūpesčiais?

– Galbūt vienišumo problema kaip tik ir atsiranda dėl to, kad esame per daug įsitraukę į savo išmaniuosius įrenginius. Puikus pavyzdys – Japonija. Ten, atrodo, yra daugybė aukštųjų technologijų, galinčių palengvinti bendravimą, tačiau jaunimas bendrauja su virtualiais draugais, kuriuos jie patys susikuria. Manau, tai tam tikra izoliacija. Kaip tik neseniai vykdėme stažuotojų atrankas, visų klausiau nuomonės, ar gali aukštosios technologijos pakeisti natūralų bendravimą. Visų atsakymas buvo neigiamas. Juk nors galima skambinti telefonu, skaipu, didžiausias ryšys vis vien užsimezga, kai žmogus mato tavo emociją, jeigu tau blogai – apkabina. Sakoma, kad apkabinimo metu išsiskiria tam tikri laimės hormonai. Todėl ir savo darbuotojus raginame, kad ne tik padėtų senjorams tvarkytis namuose, bet ir kartu išgertų kavos, ranką paspaustų ar apkabintų.

– Neseniai jūsų gyvenime įvyko džiugi šventė – susituokėte su mylimuoju Laurynu. Galbūt galėtumėte paatvirauti, kaip susipažinote ir kokia buvo vestuvių šventė?

– Susipažinome dar mokyklos laikais, jis buvo mano lektorius, aš – studentė. Tada dalyvavome projekte "Pozityvas", jis buvo vienas iš bendraamžių švietėjų, per neformaliojo ugdymo metodiką mus mokydavo įvairių dalykų. Laurynas, mano vyras, kaip ir aš, anksčiau dirbo jaunimo politikos srityje, o dabar pasuko į fiziką – dirba lazerių pramonėje.

Kalbant apie vedybas, smagu prisiminti, kaip apsidžiaugė ir sveikino mano senjorai, išgirdę, kad tuoksiuosi. Mes tuokėmės jauni, ir nors pažįstami esame septynerius metus, iš kurių penkerius esame pora, visuomenėje tai tam tikra stigma, nes šiuo metu santuokas sudaro vyresni. Todėl iš senjorų buvo įdomu išgirsti įvairių patarimų, kaip puoselėti santuoką, kaip svarbu kalbėtis ir iškart sakyti, jei atrodo, kad kažkas negerai. Šventę stengėmės surengti tokią, apie kokią svajojome. Šventėme Birštone, su pačiais artimiausiais žmonėmis, tačiau vis vien jų prisirinko 80 (šypsosi).

Savo darbuotojus raginame, kad ne tik padėtų senjorams tvarkytis namuose, bet ir kartu išgertų kavos, ranką paspaustų ar apkabintų.

– Šiandien gyvenate svajonių gyvenimą: sukūrėte šeimą, užsiimate mėgstama ir prasminga veikla, daug keliaujate. Vis dėlto ne visas gyvenimas buvo klotas rožėmis, mokykloje kentėte nuo bendramokslių patyčių. Kas tada padėjo nepalūžti?

– Tai tema, kuria šnekėti nemėgstu, tačiau, manau, tai būtina. Ir pati turiu sesę, kuriai dabar dvylika, vis klausinėju jos, ar viskas gerai, skatinu išdrįsti padaryti dalykus, kurių nedrįsau pati. Pavyzdžiui, labai norėjau, bet nedrįsau dalyvauti projekte "Tūkstantmečio vaikai", o ji šiemet dalyvavo ir laimėjo antrą vietą. Mano atveju, bendraamžių patyčios kildavo iš to, kad gerai mokiausi, ilgai, gal iki devintos klasės, vaikščiojau su dviem kasytėmis, neskyriau dėmesio stilingai aprangai. Nebuvo taip, kad bendraamžių replikos labai išmuštų iš vėžių, tačiau pasitaikydavo dienų, kai į mokyklą eiti nesinorėdavo.

Dar labiau širdį geldavo mokytojų smukdymas žemyn. Lankiau smuiko pamokas, stengiausi kiek galėjau, o mokytoja, užuot paskatinusi, vis sakydavo, kad neturiu talento, man nepavyks. Baigusi tris smuiko klases mečiau, nes tai tiesiog ėdė mane iš vidaus. Aktyviai užsiėmiau visuomenine veikla su jaunimu, buvau Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė, Jonavos rajono moksleivių savivaldos pirmininkė, būdavo daug renginių, mokymų, dažnai tekdavo išvažiuoti. Mokytojai sakydavo, kad šitaip nieko gyvenime nepasieksiu, kad svarbu lankyti pamokas. O aš buvau įsitikinusi, kad reikšmingos ir bendrosios kompetencijos. Tačiau mokytis labai gerai man taip pat buvo aktualu. Kiek pamenu, per dvylika metų nesu nė karto nepadariusi namų darbų, todėl sunkiai suprasdavau mokytojus, kurie pykdavo, kad retkarčiais praleisdavau pamokas dėl tikrai svarbių veiklų.

Labiausiai nuliūdino įvykiai po valstybinio istorijos egzamino. Nors visi tikėjosi, kad gausiu 100, egzamine pasijutau blogai, daug atsakymų sužymėjau neteisingai. Viena mokytoja, kai jau buvo aiškūs rezultatai, man ir pasakė: "Dabar niekur neįstosi, nieko nepasieksi." Tokie žodžiai iš žmonių, kuriuos laikai savo autoritetais, išties sugniuždo. Mano atveju tai virto ir paskata įrodyti, kad nesu lūzerė ir galiu kažką reikšmingo gyvenime nuveikti.

– Neretai patyčios vaikams ir net suaugusiesiems atrodo tarsi natūralus dalykas. Kodėl jos žalingos ir pavojingos? Kaip su jomis kovoti?

– Teisingas pastebėjimas. Dažnai paklausus tų pačių mokytojų, išgirsti, kad normalu, jei tave vadina moksliuke ar kaimiete su dviem kasomis. Tačiau, mano nuomone, tai nenormalu. Dar devintoje ar dešimtoje gimnazijos klasėje organizuodama "Veiksmo savaitę be patyčių", sugalvojau palyginimą, kad patyčios yra tarsi gripo virusas. Jei pats susergi, esi patyčių skleidėjas, tai gydytis turi pradėti nuo savęs, nes kitaip ir toliau esi patyčių nešiotojas. Jei tu nustosi tyčiotis, greičiausiai taip pat padarys ir tavo aplinka. Manau, svarbūs ir autoritetai, todėl šiandieniai nuomonės formuotojai turėtų daugiau kalbėti, kad patyčios nenormalu ir turime gerbti kiekvieną, nevarbu, kokia jo rasė, lytis, kaip jis atrodo ir panašiai. Atsikračius patyčių, pagerėja ir visa klasės atmosfera. Prie to stipriai prisideda ir neformalusis ugdymas, jaunimo organizacijos, jos labai pakeičia požiūrį į patyčių kultūrą. Patyčios – kompleksinis dalykas, gydyti jas sunku. Tačiau pradėti reikia nuo savęs.

– Pakalbėkime smagesnėmis temomis. Esate apkeliavusi daugiau negu 50 šalių. Kokia buvo pirmoji kelionė? Kurios valstybės ir kokie nuotykiai jose labiausiai įsiminė?

– Pati pirmoji kelionė buvo penkerių metų į Kaliningradą. Atsimenu, labai nepatiko, nes jau mokėjau skaityti, o ten viskas buvo parašyta rusiškai, nieko nesupratau ir labai piktinausi. Aišku, tėvams buvo juokinga, jie bandė man versti, kad suprasčiau.

Lėktuvu pirmoji kelionė buvo į Turkiją, ten jau buvo kur kas smagiau – saulė, palmės. Tačiau aktyviausiai keliauti pradėjau, kai įsitraukiau į jaunimo politiką. Pirmoji mano visiškai vienos kelionė buvo stovykla Latvijoje, tada Italijoje, o paskui pradėjau dalyvauti jaunimo mainų programoje. Buvo ir Kipras, ir Graikija – tikrai labai smagu susipažinti su nauja kultūra, sutikti įvairių žmonių, pagerinti anglų kalbos žinias.

Tada kilo azartas savo aplankytų šalių skaičių didinti. Turėjau mintį išvykti studijuoti į užsienį, buvau ir įstojusi, tačiau nusprendžiau pasilikti Lietuvoje. Daugiausia turbūt dėl čia esančio mylimo žmogaus ir šeimos, šio sprendimo nesigailiu. Vis dėlto išpildžiau savo norą pagyventi JAV, tuomet su "Erasmus" programa studijavau Kroatijoje, daug keliavau po Europą. Paskui su vyru aplankėme Indiją, kuri buvo bene mano svajonių šalis. Tačiau čia patyriau nemažą kultūrinį šoką, daug kas prasilenkdavo su mano vertybėmis. Pavyzdžiui, sunku matyti elgetaujančius vaikus, baisiai sužalotus žmones. Didžiulė socialinė atskirtis – matai dalitus, plaunančius patalus, o šalia – šešiolikos aukštų namas, priklausantis vienai šeimai, kuri jame nė negyvena. Akivaizdūs skirtumai ir su Europa. Mes stengiamės kurti gerovės valstybę, o ten didžiulis smogas, be proto daug plastiko jūroje, gatvėse, didžiulis skurdas, kai kurie žmonės uždirba gal vos 20 dolerio centų per dieną, jokių socialinių garantijų. Be to, aš daug kalbu apie lyčių lygybę, šeimoje esu pagrindinė kelionių organizatorė, o Indijoje restoranuose net pati sau maisto užsisakyti negalėdavau, nes padavėjas tiesiog nesiklausydavo ir laukdavo, kol vyras už mane nuspręs, ką valgysiu. Žinoma, tai tik mūsų patirtis, smarkiai priklausanti ir nuo aplankytų regionų, kitų keliautojų įspūdžiai galbūt kitokie.

– Kelionės daugeliui skamba kaip brangus malonumas. Galbūt jūs, kaip šeimos kelionių organizatorė, atradote gudrybių, kaip pamatyti pasaulio neišleidžiant didžiulių sumų?

– Taip, daug kam atrodo, kad kelionės – labai brangus dalykas, bet tai netiesa. Mes su vyru keliaujame tik iš savo pinigėlių ir tai darome pigiai. Ilgai ieškome bilietų. Štai į tą pačią Indiją skrydžiai mums kainavo 200 eurų, o į Daniją esu nusipirkusi bilietus į abi puses už 2 eurus. Tad reikia tik daug motyvacijos ir noro. Mes apsiimame atlikti visokius darbus, kad tik papildomai užsidirbtume bent kelis eurus, kurie ir padeda siekti svajonių. O tada tereikia tik labai norėti, daug skaičiuoti, taupyti ir planuoti.

– O ką jums reiškia gimtoji Lietuva? Kokią ją matote ir kokią norėtumėte matyti?

– Labai myliu savo šalį, tačiau manau, kad žmogus turi keliauti, bent trumpą laiką pagyventi užsienyje, pamatyti pasaulio. Man pačiai patirtis, kai gyvenau du kartus po keturis mėnesius JAV, o pusmetį Kroatijoje, leido dar labiau pamilti ir pasiilgti savo šalies. Ir užsieniečiai draugai, atvykę į Lietuvą, ja žavisi – jos kultūriniu paveldu, žalumu, sezoniškumu. Žinoma, turime socialinių, ekonominių problemų, tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Neseniai kalbėjome su vyru, kad ateityje matome Lietuvą gražesnę ir modernesnę, džiaugiamės, kad ir jaunimas tampa aktyvesnis, kuriasi labai įdomūs socialiniai verslai, iniciatyvos, taip pat ir regionuose, juose sprendžiantys įvairias problemas ir atnešantys visuomenei daug gėrio. Regionuose kažko siekti sunkiau, ten koją kiša ir alkoholio vartojimo problemos, tačiau tikiu, kad pagrindinis būdas tai spręsti nėra vien draudimai ir apribojimai, o švietimas ir dar kartą švietimas.

Mokykloje reiktų dėmesio skirti ne vien matematikai ar lietuvių kalbai, bet ir bendriesiems dalykams. Jei skirtume daugiau dėmesio tikrai kompetentingiems mokytojams pritraukti, didinant jų atlyginimus ir profesijos prestižą, taip jaunimui, manau, Lietuva gali eiti labai gera linkme.

– Lankote Lotynų šalių šokius, mėgstate gaminti. Atskleiskite, iš kur semiatės energijos ir motyvacijos?

– Tiek daug veikti man padeda vyras, šeima, taip pat ir mano komanda, ypač asistentė Rugilė Bitautaitė. Kalbant apie motyvaciją, manau, viskas ateina iš šeimos. Kad ir mano seneliai, dabar išėję į pensiją, daug keliauja po Lietuvą ir užsienį, mėgaujasi gyvenimu, nors jaunystėje reikėjo daug ir sunkiai dirbti, kad kažką pasiektų. Mano tėvai irgi labai aktyvūs, mane tai iš tiesų žavi. Jie mane ugdė turėti daug valios, esu tas žmogus, kuris negali nepadaryti darbų, nes man tai atrodo paprasčiausiai privaloma. Tačiau, prisimenu, ir man pačiai yra buvęs periodas, kai jaučiausi perdegusi. Tuomet tiesiog grįžusi namo po paskaitų nieko nedarydavau ir žiūrėdavau televizorių. Supratau, kad šitaip degraduoju kaip asmenybė, prarandu vertybes, tačiau tuo pat metu ir sovokiau, kad normalu kartais norėti laiko sau, susidėlioti mintis. Todėl stengiuosi, kad savaitgaliai būtų skirti šeimai. Tam praverčia ir kelionės. Štai ir dabar gyvenu pasiruošimo medaus mėnesiui nuotaikomis. Su vyru keliausime į Maldyvus, tad stengiuosi atlikti kiek įmanoma daugiau darbų, kad kelionėje galėčiau tiesiog išjungti kompiuterį ir mėgautis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

DJS

DJS portretas
Saunuole!!!! Didziuojuosi kad tokie zmones lieka Lietuvoje ir skleidzia geri!

Algis

Algis portretas
Protinga moteris gerbianti ir mylinti savo tauta butu Cekanaviciene.

damicina

damicina portretas
Bobelei hormonų audros..
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių