Charizmatiškas, gabus ir sulaukęs pripažinimo 29-erių dainininkas Mantas Jankavičius prisipažįsta, kad už viską, ko pasiekė, yra dėkingas ne savo darbštumui, o sėkmei.

– Neneigi esąs sėkmės kūdikis. Tačiau dauguma aukštumas pasiekusių žmonių teigia, kad sėkmė neegzistuoja. Tai – ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.

– Aš labiau tikiu sėkme, nei užsibrėžto tikslo siekimu. Ir tik po to daug kas priklauso nuo tavo darbo. Visi mano pasirinkimai – sėkmė: stebuklingai į gyvenimą atėję draugai, šeima, projektai, atsitiktinis skambutis. Visada galiu rinktis, bet daugelyje situacijų padėjo tik sėkmė. Turbūt sudėtingiausias dalykas ją išlaikyti.

– Ką reiškia būti žvaigžde Lietuvoje?

– Nemėgstu žvaigždės statuso. Gyvenimas nesikeičia, nes, kaip ir tūkstančiai kitų žmonių, dirbu savo darbą. Tik turiu daugiau privilegijų, – šyptelėja.

– Tačiau ne kiekvienam siūloma tapti "Juodojo alksnio" veidu ir kūnu.

– Hm... Malonu, žinoma, labai džiaugiuosi, kad reklamai, atsižvelgdami į baldų stilių, charakterį, jie pasirinko mane. Gerai, kad esu ne kefyro fabriko, bet stilingų, kokybiškų baldų, kuriuos rekomenduoju ir savo geriausiems draugams, veidas.

– Išbandei "Juodojo alksnio" lovą?

– Visas. Ir fotelius.

– Kaip reagavai, pirmą kartą pamatęs plakatą su savo atvaizdu?

– (Šypsosi.) Labai keista, neįprasta. Stoviu sankryžoje, galvoju apie kažkokį pasakojimą, liūdną įvykį ir staiga prieš akis pravažiuoja vilkikas. Praeina kelios sekundės, kol suvokiu, kad ant jo – didelis mano veidas ir fotelis. Juokiausi ilgai, bet jaučiausi gerai, nes net ir už didelius pinigus savo parašo nedėčiau ten, kur prekė man keltų abejonių.

– Esi vadinamas charizmatišku. Tai – geri aktoriniai sugebėjimai ar įgimta savybė?

– Tai turi įvertinti žmonės. Aš scenoje dirbu, atiduodu save. Man tai patinka.

– Beje, būti modeliu – irgi savotiška vaidyba, kaip ir scenoje.

– Dirbti modeliu nuobodžiau. Sunku, fotosesija tęsiasi keliolika valandų, beveik nejudi.

– Tačiau modelių pasaulyje sukiojasi daug gražių moterų.

– Mane ir šalia scenos supa labai daug gražių moterų. Dėl to neverta važiuoti į Milaną.

– Tikiu, nes kartą suskaičiavome – koncertuojant Mantui iš 550 klube susirinkusių žmonių apie 450 buvo moterys.

– (Prunkštelėja.) Kaip kada. Nors, neslėpsiu, jausti moterų dėmesį malonu, aš tuo mėgaujuosi. Tai – stiprus mano kūrybos variklis.

– Nuolat girdint: "Esi gražus, seksualus", nesunku išlepti.

– Ar neišlepau? Hm. Nežinau, nors nemeluosiu, nėra nemalonu, kai tau sako komplimentus. Tačiau aš nesielgiu arogantiškai. Moterų dėmesys nesumažina mano pagarbos joms.

– Ar tiesa, kad tave galbūt net į "Juodojo alksnio" lovą bandė įsitempti viena žinoma, temperamentinga, vedusius vyrus mėgstanti moteris?

– Hm. Nežinau... Na, gerai, žinau, apie ką tu kalbi. Tačiau tai – mitas.

– Sutinki, kad išorinis grožis – duotybė, bet ne vertybė? O kokios tavo verybės? Vardas "Mantas", kiek žinau, reiškia "sumanus".

– Didžiausia mano vertybė – nemeluoti. Nei sau, nei kitiems. Niekada, net dirbant. Dažnai žmonės įtikina save, kad daro kaip tik tai, kas jiems patinka. Nors iš tiesų kankinasi. O po kurio laiko, dažniausiai, kai jau būna per vėlu, suvokia, kad galbūt nužudė savyje Picasso. Aš niekada "nechaltūrinu"!

– Ar prieštarausi, kad vyras retai gali išlikti antrajai pusei fiziškai ištikimas, juolab jei jis – geidžiamas daugelio moterų? Kaip, pavyzdžiui, tu.

– Man tai sakė ir tiesiai į akis. Tačiau tokios tiesmukos moterys man nekelia pagarbos. Nors gerbiu kiekvieną nuomonę ir gyvenimo būdą, tokia pasaulėžiūra prasilenkia su manąja.

– Ne viename interviu esi sakęs, kad iš gyvenimo imi viską.

– Tai – nebūtinai seksas. Iš gyvenimo imu pažintis, draugus, gerai praleistą laiką, prisiminimus, nostalgiją.

– Nostalgiją? Kam?

– Tarkime, šiandien prisiminiau, kaip rugpjūčio 31-ąją neužmigdavau iš jaudulio, anksti ryte su kardeliais rankose lėkdavau susitikti su bendraklasiais, kurių nemačiau visą vasarą. Pasiilgau to gero jausmo.

– Kažkokia prasme tu gali ištarti vieno filmo herojaus žodžius: "Dabar pasaulis po mano kojomis." Ar nebijai, kad sėkmė, pinigai, populiarumas baigsis, nes gyvenime egzistuoja pusiausvyra ir juodasis periodas – neišvengiamas?

– O, nebijau, net savotiškai to noriu. Nuopuolis man padėtų vėl eiti į priekį. Kai viskas būna idealu, tarsi pripranti. Tai stabdo vystymąsi ir tobulėjimą. Nesu nemirtingas, nepažeidžiamas, ne visada būsiu populiarus. Užtenka nuvažiuoti į Latviją ir jau esu niekas. Aš nevaikštau debesimis, į viską žvelgiu realistiškai.

– Tavo koncertai brangiai apmokami. Ar suvoki, kad aplinkui daug žmonių išgyvena sunkmetį?

– Niekada nebuvau pinigų vergas. Tačiau manau, kad krizė yra mūsų galvose. Pradėkime nuo savęs. Niekada nepražūsi dirbdamas ir galvodamas. Tai – gyvenimo moto. Man visada užteks pinigų tiek, kiek turiu.

– Bet ar suvoki, kad dauguma į tavo koncertus ateinančių žmonių uždirba 1200–1500 litų per mėnesį, kai vienas tavo koncertas kainuoja kelis kartus daugiau?

– Mano mama neseniai uždirbo 800 litų per mėnesį. Košmaras! Kiek man reikėtų? Galime paskaičiuoti. Daugiausia išleidžiu automobiliui, kas mėnesį bent 500–800 litų. Dar – maistas, drabužių neperku pernelyg daug. Daugiau išleidžiu kelionėms – vasaros atostogoms ir žiemos išvykai į kalnus. Nežinau, kokia viską sudėjus būtų suma, bet, manau, nepribloškianti.

– Nemoki skaičiuoti pinigų?

– Ne, visiškai. Vienas geriausių mano draugų – vadybininkas Gytis, su kuriuo dirbame daugiau nei 10 metų. Nežinau, gal jis mane "išdūrinėja" (juokiasi), bet aš juo pasitikiu šimtu procentų ir esu priklausomas nuo jo buhalterinių sugebėjimų.

– Tu investuoji į save? Užsienio kalbos, psichologija, filosofija, kultūra, kažkokie kursai?

– Ne, nieko specialiai nesimokau, neskaitau jogos knygų ir nevaikštau į kosmetologijos kursus. Aš turiu labai daug protingų, dvasiškai turtingų ir šarmingų draugų.

– Tavo veide dažnai pasirodo grimasa: "Man nuobodu!"

– Visko būna. Žmogui kartais norisi pakeisti aplinką, pomėgius, pokalbius. Bet šiaip mano gyvenimas beprotiškai įdomus, sutinku labai daug žmonių ir nėra jokios rutinos. Aš dažnai galiu atsikelti kada noriu, dirbu ir naktį, o išgeriu ne savaitgalį, o, tarkime, antradienį.

– Tave dažnai galima išvysti vienoje Vilniaus vyninėje.

– Tai – viena mėgstamiausių mano vietų. Ten susirenka daug draugų, įdomių žmonių.

– Žinau, kad mėgsti deklamuoti ir kartais brūkštelėti eilėraščius. Ar seniai kūrei eiles?

– Pirmadienį vardadienio proga sveikinau savo buvusią šokių partnerę Izabelę Romanovaitę. Improvizavau: "Likimas užgrobė jaunystę, o mes jauni vis čia ir čia. Ir gėlės jau čia nebevysta ir vardo dieną tu jau čia. Todėl pabūkime šįvakar, išgerkim taurę lig varčios, nes mes gyvenime draugai, nes mes gyvenam visados..."

– Nepaisant, kad esi sėkmės kūdikis, ar šiandien dar sau ko nors palinkėtum?

– Kad visada būčiau geras žmogus. Aš visą gyvenimą troškau būti labai geras žmogus. O tai – pagarba, atvirumas, draugiškumas, tolerancija ir mėgavimasis gyvenimu.