Diena, kai mes susitikome, interjero dizainerei Nerijai Sabaliauskienei buvo intensyvi: nuo 7 ryto – objekte, po to – interviu, o 16 val. – skrydis į Londoną. "Nieko, esu įpratusi prie tempo", – nuramino Nerija.

Apie šią trapią šviesiaplaukę moterį kalbama: ji kuria svajonių namus. Nenuostabu, kad jos pačios namai panašūs į svajonę – tai pačioje Vilniaus širdyje įrengtas butas, kuriame, kaip sako pati N.Sabaliauskienė, tiesiog gera būti. Beje, ir labai gražu dairytis.

"Džiaugiuosi, kad jums čia patinka, – nusišypsojo Nerija. – Nors aš nespėjau susitvarkyti! Lekiu į Londoną, į vestuves. Dar lagaminas nesukrautas, dovana nenupirkta, daiktai išmėtyti..." Bet tame bute graži net netvarka – netgi ji čia atrodo jauki ir meniška.

O namų kūrėja ir šeimininkė plazda lyg drugelis ir čiauška: "Visur girdžiu: krizė, krizė. Žinau, kad ji egzistuoja. Daug kas skundžiasi, kad nėra darbų. Bet man jų pakanka, vos spėju. Ir Vilniuje, ir Kaune. Šiuo metu – trys dekoruojami butai, trys įrenginėjami namai ir du butai, kuriuose atlieku visišką rekonstrukciją. Rimtai, nežinau, kurioje vietoje ta krizė."

– Nerija, pagal specialybę jūs – finansininkė. O dirbate interjero dizainere. Originalus posūkis. Ar taip nutiko todėl, kad dekoruoti būstą įdomiau nei triūsti su sausais skaičiais?

– Aš baigusi finansus. Seniai. Bet pagal specialybę beveik nedirbau. Ta sritis tokia "ne maniška"... Gal noras statyti, keisti, dekoruoti visada buvo mano kraujyje? Nes, kiek save prisimenu, visada norėjau kurti, perstumdyti, pervilkti. Tačiau mokėti skaičiuoti niekada netrukdo. Kaip ir viskas, ko išmoksti.

Realiai aš ne dekoratorė, aš – statybininkė. Nemėgstu pabaigti kažkieno pradėto darbo, viso labo parinkti tapetus ir šviestuvus. Mėgstu rekonstruoti arba statyti nuo A iki Z. Nuo projekto iki galutinio taško. Tik paties projekto aš nerengiu – tai daro architektas.

– Koks buvo pirmasis jūsų įrengtas objektas?

– Pirmasis darbas buvo nuosavo būsto įsirengimas. Įsigyji vieną butą. Paverti jį tokiu, kokio norėtum. Paskui – kitą. Ir vėl tvarkai, kažko išmoksti, kažką supranti. Darbu tai virto prieš septynerius metus. Įsigijus kažkelintą butą. Nuotraukos pateko į spaudą. Kažkas pamatė ir panoro, kad įrengčiau būstą jam. Taip jau yra – kai kažkam, turinčiam galimybių, patinka tavo veikla ir jis paprašo tavo patarimų, anksčiau ar vėliau tai išauga į rimtą darbą.

– Kiek Lietuvoje žmonių, kurių namuose nepasiklystumėte užrištomis akimis, nes tuos namus sukūrėte nuo–iki?

– Gal 40. Yra ir tokių, kurie išvažiavo gyventi į užsienį, palikę įrengtą būstą be baldų.

– Kas yra jūsų klientai?

– Dalis – pramogų ir modelių pasaulio žmonių, dalis – verslininkų, dalis – teisininkų. Tam tikra visuomenės dalis, galinti samdytis interjero dizainerį.

– Bet pavardžių nevardysite. Atspėjau?

– Kai kurių tikrai negaliu. Tie žmonės tiesiog nenorėtų. O kai kurias pavardes – galiu. Renata Mikailionytė, modelis Erika Stasiulevičiūtė, Justė Milušauskienė, Danguolė Stachura, Asta Valentaitė. Advokatai Tomas Kairys, Tomas Milašauskas, Dovilė ir Elijus Burgiai, krepšininkas Kęstutis Marčiulionis.

– Ar jūs – brangi?

– Aš manau, kad nei brangi, nei pigi. Atsižvelgiant į rinkos situaciją. Bet kartais imuosi darbo vien todėl, kad žmogus man labai patinka. Arba tiesiog įdomus objektas. Labiausiai žaidžia ne piniginis, o žmogiškas faktorius. Jis ir išlieka. Ir stiprėja – per 3–12 mėnesių, kol dirbi, neretai užsakovui tampi ir draugu, ir psichologu, ir patarėju.

– Ar buvo atvejų, kai klientui pasakėte "ne"?

– Daugybę kartų. Būna, kad kreipiasi žmogus, kuris... Na, sakykime, nesutampa mūsų biolaukai. Arba man nepatinka darbo objektas. Jei jau ateina pas mane, žmogus turėtų žinoti, kad tai nebus minimalistinis, sterilus, modernus, skandinaviškas interjeras. Aš tokių nekuriu. Kai kurie užsakovai manimi pasitiki absoliučiai – štai raktas, daryk, ką nori. Labai tikiuosi, kad jų nenuvyliau.

– Nerija, kas žmogui yra namai?

– Na... Gal nuskambės kažkaip pompastiškai, bet namai – tai tvirtovė. Namai – tai vieta, kartais vienintelė, kur žmogus jaučiasi saugus. Jaučiasi savimi. Nesvarbu, kad vienam reikia jaukumo, kitam asketiškumo. Aš viliuosi, kad namai, kuriuos mes su užsakovais kartu sukūrėme, tapo jiems mieli. Kartais žmogus juokiasi: du mėnesius tik priimu svečius ir niekur nenoriu išeiti.

Manau, kad namai privalo būti saugūs, jaukūs ir komfortiški. Kiti sako, kad komfortas jiems visai nereikalingas. Bet aš manau, kad jie tiesiog dar nesuprato, jog gyvenimas trumpas ir reikia juo mėgautis. Namų grožis, jaukumas, patogumas leidžia tai daryti.

– O nesusiduriate su atvejais, kai žmogus nori, kad jo namai būtų tiesiog prestižiniai? Atspindintys ne savininko asmenybę, bet jo statusą?

– Atvirai pasakius, ne. Man tokių užsakymų nepasitaikė. Tokie žmonės į mane nesikreipia. Vis tiek juk mane susiranda pagal kažkieno rekomendacijas, vertinimus, keliaujančius iš lūpų į lūpas.

Niekada nesistengiu akcentuoti būtent prabangos. Jos nebūtina slėpti, bet aš nekuriu interjerų, kurie būtų vien "vau!" Noriu stebinti kitkuo. Originalumu, individualumu. Naujomis idėjomis.

Jei kas nors sakytų: surink man iš viso pasaulio prabangiausius garsiausių prekinių ženklų antikvarinius baldus, nebūtų neįmanoma. Galima skristi į Londono aukcioną ar į Indiją ir surinkti tuos baldus. Bet juos statydama aš vis tiek galvočiau ne apie anoniminę erdvę, o apie to žmogaus namus. Apie jį tuose namuose.

– Ar jau yra tekę skristi į užsienio valstybes ieškoti išskirtinių baldų, būsto aksesuarų?

– Buvo minčių vykti į Buenos Aires ir ieškoti ten art deco ir klasikinių baldų, krištolo šviestuvų. Tai visiškai įmanoma. Vienam projektui reikės viską supirkti Londone – ieškoti to, ko Lietuvoje nėra. Kitam namui gal teks iš Azijos pargabenti į Lietuvą pilną konteinerį. Bet kol kas dar neteko.

– O kur paprastai gaunate baldų savo interjerams?

– Antikvarinius baldus iš Belgijos, Olandijos, Prancūzijos atgabena tiekėjai. Iš jų nupirkus baldus galima iš pagrindų restauruoti. Taip ir darome. Kartais – gaminame. Dirbu su keturiais cechais. Mėgstu, kai vienam užsakymui viskas daroma kompleksiškai: ir virtuvė, ir miegamasis, ir svetainė, ir biblioteka.

– Vis minite antikvarą. O kaip jums – modernūs baldai?

– Man labiau patinka antikvariniai. Mėgstu daiktus su istorija. Jie įdomesni. Bet aš neturiu nieko prieš kokybiškus naujus baldus. Jei žmogus mėgsta tokius – kodėl ne? Tik su naujais baldais sunkiau ieškoti originalumo.

– Ar gerai jaustumėtės bute, įrengtame lyg iš naujausios baldų parodos katalogo?

– Ne (juokiasi). Man patinka, kai rytietiška maišoma su modernu, 1960-ųjų stilius – vėl su kažkuo. Šiandien nėra griežto kanono, kaip turi atrodyti būstas. Ta laisvė kurti, maišyti stilius man labai patinka. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir jam pripiršti, kad tau reikia va to, kas šiuo metu yra labai madinga, būtų žiauru.

Kai manęs klausia, kas smagiau: statyti naują namą ar restauruoti butą senamiestyje, niekada nedvejoju – įdomiau restauruoti seną! Nors niekada nežinai, kada ir kur prakiurs vamzdis. Užtai kiek paslapčių, kokios sienos, kokios palangės – ant jų gali gulėti.

– Papasakokite apie ekscentriškiausią užsakymą. Ar turėjote klientą, kuris įsigeidė kažko labai neįprasto?

– Niekada negaminau apvalios lovos. Aerodromo dydžio lovos – irgi ne. Tarp mano užsakovų nebuvo didelių ekscentrikų. Gal Lietuvoje tokių apskritai nelabai yra? Arba tiesiog nėra tarp žmonių, su kuriais bendrauju aš.

– Jūs bendravote ir su filmuotis atvykusiu aktoriumi Jeremy Ironsu, ar ne? Jis apsigyveno jūsų bute, kuris kino žvaigždę nokautavo iš pirmo žvilgsnio.

– O, nereikia apie Jeremy Ironsą... Tai buvo seniai! Galiu pasakyti tik tiek – jis yra labai šiltas žmogus. Vertinantis paprastumą. Aš supratau, kodėl Jeremy patiko mano namai: jis juose galėjo gerai, nevaržomai jaustis. Mūsų butas yra patogiai nudėvėtas. Į jį įžengęs žmogus supranta, kad laisvai galėtų susikelt kojas ant sofos – net jei jis to niekada nedarys.

– Sakoma, kad kai žmogaus darbas sutampa su hobiu, atostogų jam nereikia. Bet laisvalaikio irgi nelieka.

– Taip, visą mano laiką valdo darbas. Bet pailsėti visgi būtina kiekvienam. Kai užklups koks infarkčiukas, daug neprivaidinsi kietuolio. Todėl savaitgaliais aš stengiuosi išvažiuoti. Viską metus sėsti į lėktuvą ir – kur nors į Europą, į pasaulį. Kur skristi, dažniausiai sugalvoju prieš dieną ar iš vakaro. Aišku, pageidautina anksčiau... Man patinka visur – ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Argentinoje, ir Malaizijoje. Kelionėje aš atsijungiu nuo darbo. O Lietuvoje net tada, kai išjungtas telefonas, galvoju ir galvoju.

– Jūsų namuose stovintis fortepijonas – tik aksesuaras ar kažkieno laisvalaikio instrumentas?

– Ne, ne aksesuaras. Juo skambina Linas. Mano vyras. Jis yra advokatas. Daug metų dainavo "Ąžuoliuke", moka groti pianinu... Bet kartais pasikviečiame profesionalų muzikantą. Na, kai rengiame kokį vakarėlį.

– Kas būna jūsų svečiai?

– O, draugų ratas toks didelis, kad sunku būtų tiksliai apibūdinti. Ir verslininkai, ir menininkai, ir modeliai, ir teisininkai... Susirenka arba žmonės, turintys bendrą pomėgį, pavyzdžiui, muziką, arba tiesiog "faini" žmonės.

– Ar nepajutote daugelio pastebimos tendencijos, kad su draugais vis rečiau bendraujama gyvai ir vis dažniau – internetiniuose socialiniuose tinkluose?

– Ne, aš visiškai neinternetinis žmogus. Aš akmens amžiaus žmogus! (Juokiasi.) Internetui nelabai turiu laiko, nuolat esu arba objekte, arba kelyje. Interneto man reikia tik informacijai. O elektroninį laišką ar nuotraukas užsakovui dažniausiai nusiunčiu telefonu.

– Ten, kur įprastai žmonės kabina plokščiaekranius televizorius, jūsų namuose kabo gėlių paveikslai. Kas juos nutapė?

– Aš... Nes darbas kartais taip išsunkia. Vamzdžiai, apšiltinimas, plytos... Kartasi daug fizinio, visai nemoteriško darbo. Vaikštai po šaltą neįrengtą objektą ir mąstai, kaip išspręsti vandentiekio ar elektros instaliacijos klausimą. Tapymas man padeda atsigauti. Tai toks malonumas!

O televizoriaus mes neturime. Užtai turime laiko knygoms ir filmams. Juos su vyru žiūrime lovoje, įsijungę kompiuterį.

Štrichai Nerijos Sabaliauskienės portretui

Mėgstamiausia knyga: "Visi Agatos Cristie detektyvai".

Kultinis filmas: "Senas švedų kurtas "Picasso". Mažai kas jį žino. O aš žiūrėjau gal 16 kartų."

Gražiausia spalva: "Šokoladinė."

Labiausiai imponuojančios žmogaus savybės: "Patikimumas. Šiltumas."

Antipatiškiausias charakterio bruožas: "Suktumas."

Svajonių miestas: "Londonas. Dar Saint Tropezas, bet tai labiau kaimas, o ne miestas."

Ideali diena: "Be streso."

Mieliausias kampelis namuose: "Turbūt vonia."

Žmogus, vertas susižavėjimo: "Kaip dizaineris, tai Jackas Garcia. O šiaip – mano vyras. Buvimas su juo daro mano gyvenimą harmoningą, komfortišką, visavertį."

Gražiausi namai, kokius teko matyti: "Los Andžele gyvenančios dizainerės Kelly Weasel. Apie jos namus išleista knyga, aš ją varčiau. Tie namai atspindi mano supratimą apie prabangą, stilių maišymą ir harmoningumą. Bet man neteko juose būti."

Labiausiai pribloškusi telefono sąskaita: "Jos visą laiką mane gąsdina. Tokios didelės... 600-700 litų."

Pirmoji mintis rytą: "Nestresuoti. Nestresuoti. Nestresuoti."