Drąsioji menininkė Saulė ir jos avantiūros, pildančios svajones

21-ų Saulė Poškutė jau spėjo aplankyti daug šalių ir jose patirti daug nuotykių. Po mokyklos įstojusi studijuoti tekstilę ir dizainą Vilniaus dailės akademijoje, juto: sėslus gyvenimas – ne jai, o noras keliauti – didesnis už nežinomybės baimę. Todėl vieną dieną susikrovė kuprinę ir leidosi į spontanišką odisėją po pasaulį.

Nuotykių šauksmas

Italija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Meksika, Japonija – po šiuos pasaulio kraštus Saulė žvalgėsi ne tik turistės žvilgsniu, bet ir pagyveno, gilinosi į įvairių meno šakų subtilybes.

Norą keliauti Saulei įskiepijo tėvai, dažnai pasiimdavę dukrą į užsienio keliones. "Be to, vis girdėdavau tėvų pasakojimus apie Centrinę Aziją, Kaukazą, kuriuos jie išmaišė jaunystėje. Man atrodo, kad būtent kelionėse jauniems žmonėms ir nutinka patys smagiausi dalykai", – savo istoriją pradeda pašnekovė.

Tiesa, nors širdis ir šaukėsi tolimų kraštų, iš pradžių mergina kiek baiminosi leistis už komforto zonos ribų. "Baigusi Kauno dailės gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Tai atrodė užtikrintesnis kelias, tai darė ir visi mano draugai, – prisimena tuometį apsisprendimą. – Tačiau jau pirmame kurse, žiemą, pajutau, kad esu labai nelaiminga. Kasdien galvojau, kad norėčiau būti kažkur kitur, o kadangi studijų nutraukti neketinau, nusprendžiau pasiimti akademinių atostogų ir kur nors iškeliauti."

Planuoti išvyką S.Poškutė pradėjo gan populiariu tarp jaunimo būdu – internete ieškodama, kur užsienyje galėtų savanoriauti. Radusi darbą menininkų rezidencijoje Romoje, čia praleido du mėnesius.

Į tolesnius kraštus viena leistis bijojo, bet gyvenimas mestelėjo laimingą atsitiktinumą. "Romoje susipažinau su mergina, kuri  vasarą rengėsi savarankiškai skristi į Meksiką. Pagalvojau, jei kiti žmonės taip daro, tai ir aš galiu", – tvirtai apsisprendė.

Tiesa, ryškiaspalvė Meksika nebuvo kita stotelė – prieš tai keletą mėnesių Saulė taupė pinigus dirbdama Kembridže. O ir tėvams apie šią kelionę paatviravo ne iškart.

"Šeimai pranešiau tik nusipirkusi bilietą į vieną pusę. Tada neturėjau jokio plano, ką ten nuvykusi veiksiu. Nors esame artimi, reakcijų buvo visokių, teko ir apginti savo nuomonę. Kita vertus, turbūt taip ir geriau – dar tvirčiau įsitikinau, kad tikrai to noriu", – tikina ji.

Laimingi atsitiktinumai

Atrodo, Saulę nuolat lydi pažintys laiku ir vietoje. "Vos atvykusi į Meksiką, po ilgo skrydžio, jaučiausi labai laiminga, bet ilgainiui, keliaudama po šalį, ėmiau justi, kad čia ne visai tai, ko ieškojau. Tada ir parašiau Romoje sutiktai bičiulei. Ši kaip tik rengėsi važiuoti į kalnus, prisijungiau ir aš. Ten vykome net 25 valandas, tačiau tikrai buvo verta. Kalnuose radau autentiką – tai, ko ir tikėjausi iš Meksikos", – atvirauja pašnekovė.

Beje, šioje šalyje mergina nupiešė seriją grafikos darbų, kurie virto su kitais menininkais sukurta ir išleista knyga. To taip pat nebūtų įvykę, jei ne Anglijoje sutiktas vaikinas.

"Susipažinau su italu poetu, rašančiu avangardinę poeziją. Jis man pasiūlė iliustruoti jo knygą. Savanoriaujant kitoje vietoje, tapant ant nakvynės namų Meksikoje sienų, buvo ir kitas savanoris – irgi italas. Kadangi itališkai kalbu nelabai kaip, jis padėjo man išsiversti šias poemas", – šypsosi S.Poškutė.

Knyga, į kurią sugulė Saulės piešiniai, bičiulio italo eilėraščiai ir jo tėčio akvarelės Sicilijos tema, buvo išleista "Palermo – Europos kultūros sostinės 2018" proga.

Didžiausia vertybė

Tiesa, meniškos atmosferos kūrimas nakvynės namams nebuvo vienintelė meninė veikla, kuria Saulė užsiėmė saulėtoje Meksikoje.

Ji nusprendė keliauti į Oachaką, kur įsikūrusios socialistinio judėjimo grafikos dirbtuvės Taller Artistico Comunitario. "Jie gan politiški, tačiau įdomu matyti, kai menas turi tokią aiškią kryptį, už kurią menininkai kovoja, – atkreipia dėmesį Saulė. – Be to, man pasisekė, nes šių dirbtuvių filosofija – visus mokyti nemokamai. Jie specializuojasi medžio graviūrų srityje. Mano kuriamas menas kiek kitokios pakraipos, tačiau ten praleista savaitė ir pažintys su vietos menininkais, galimybė matyti jų kūrybinius procesus – turbūt įdomiausia mano patirtis šioje šalyje."

Intriguojančias pažintis mergina ir vadina didžiausia kelionių vertybe. "Iš pradžių baisoka imti ir pakeisti savo aplinką bei save supančius žmones, tačiau pradėjus keliauti labiausiai jų ir buvau įkvėpta. Kokia gausybė skirtingų gyvenimo kelių, veiklų ir istorijų!" – į atsiminimus nuklysta menininkė.

"Štai Romoje susipažinau su viena mergina, septintą mėnesį besilaukiančia dvynukų. Ji atskrido į Romą iš Prancūzijos šokti flamenko!" – juokiasi.

Įpratau prieš išvykdama susirašyti idėjas, kokių patirčių norėčiau. Paskui jas peržvelgus atrodo, kad viskas tiesiog stebuklingai išsipildo.

Saulė tikina, kad likimas dažnai sudėliodavo viską į savo vietas. "Nors savo kelionėms neturiu plano, bet įpratau, prieš išvykdama, susirašyti idėjas, kokių patirčių norėčiau. Paskui jas peržvelgus atrodo, kad viskas tiesiog stebuklingai išsipildo", – juokiasi keliautoja.

Tuo ji dar kartą įsitikino ir Japonijoje, savanoriaudama Setouchi meno festivalyje. "Rengėme vieną garso instaliacją, atėjo ją kūrusi kinų menininkė, žinoma kaip Dadawa, supažindino su savo vyru. Jis, pasirodo, pusiau lietuvis, jo senelis – žydas iš Kauno, kadaise išvykęs gyventi į Kanadą. Tuomet jis pradėjo rodyti pernai viešint Vilniuje darytas savo nuotraukas, o vienoje jų pamačiau savo su draugėmis darytą projektą. Buvau apstulbinta! Esame kažkur Japonijos kaime, o tokie sutapimai. Tada ir ima atrodyti, kad esu reikiamoje vietoje reikiamu metu", – samprotauja ji.

Margaspalvis pasaulis

Paklausta apie kultūrinius skirtumus ir dalykus, prie kurių svetur būtų buvę sunku įprasti, Saulė trumpam susimąsto.

"Šiek tiek skiriasi japonų ir meksikiečių požiūris į atvykėlius. Štai tam tikruose Meksikos regionuose, kur tebegyvena čiabuvių bendruomenės, galima jausti, kad nesi sutinkamas išskėstomis rankomis, vietiniai nebando pernelyg pelnytis iš turistų, nemėgsta būti fotografuojami, bando išsaugoti savo identitetą. Tai, mano manymu, yra gerai ir verčia apmąstyti savo pačios elgesį. Be to, taip greičiausiai yra dėl to, nes jie pratę prie čia atvykstančių gringos, kuriems norisi tik linksmybių ir visai neįdomu pažinti šalies istoriją", – pasakoja menininkė.

Tiesa, kalbant apie šią šalį, neretai tenka išgirsti nuomonių, kad keliauti čia pavojinga, tačiau Saulė nemano, kad ji visuomet teisinga. "Meksika – be galo didelė ir susiskaldžiusi į etninius regionus, priklausomai nuo to, kur keliauji, susiduri su skirtingomis patirtimis. Daugumoje aplankytų vietų mažesniuose miestuose jaučiausi saugi ir saugoma vietinių žmonių. Buvo gera dalyvauti įvairiose šventėse ir festivaliuose, kur netrūksta šokių, gyvos muzikos", – negaili gražių žodžių šaliai.

Vis dėlto, pasak menininkės, nuvykus į didmiesčius verta labiau pagalvoti apie savo saugumą. "Meksiko mieste metro veikia kiek kitaip, todėl naudinga žinoti, kad yra atskiras vagonas moterims ir vaikams, kuriuo verčiau ir naudotis per piko valandas. Tačiau vietiniai labai suinteresuoti turistų saugumu, nes juos skaudina šalies reputacija saugumo atžvilgiu. Taigi, susiradus vietinių draugų, galima jaustis drąsiai, klausti jų patarimų ir mėgautis meksikietiško gyvenimo ypatumais", – pataria S.Poškutė.

O štai Japonijoje situacija, pasak pašnekovės, kitokia. "Kadangi pati keliavau po mažesnius miestelius Šikoku saloje, dažnai buvau sutinkama su dideliu susižavėjimu dėl to, kad esu iš Europos, tuo labiau iš Lietuvos. Visur, kur tik nukeliaudavau, jaučiausi esanti be galo egzotiška, daugumai žmonių buvau pirmoji sutikta lietuvė", – šypsosi mergina.

Ji prisipažįsta, kad prie šitokio nuolatinio dėmesio iš vietinių nėra pratusi, tad ilgainiui ėmė truputėlį varginti. "Kita vertus, stengiausi naudotis šia galimybe ir žmonėms pasakoti apie Lietuvą, jos istoriją, gamtą, net bulvinių patiekalų gausą", – juokiasi Saulė.

Suburianti meno galia

Rengdamasi pokalbiui su S.Poškute, stebėjausi jos veiklų gausa – kuria grafikos darbus, jai nesvetima tekstilė, Šikoku regione ne tik dažė audinius, bet ir gamino popierių, rišo bambukus, privačiame konceptualaus meno muziejuje Belgijoje ("Verbeke Foundation") kūrė instaliacijas, savanoriaudama Lietuvoje ranką yra pridėjusi ir prie "Scanoramos" filmų festivalio.

Pati Saulė tikina, kad būtent įvairios patirtys padėjo išsikristalizuoti minčiai, ko nori labiausiai. "Labai smagu, kad grafiką kurti ir su ja supažindinti kitus žmones galiu keliaudama, nes tam tikros jai skirtos technikos – mobilios. Be to, būtent meniniai sugebėjimai praverčia, kai užsienyje kalbos barjeras trukdo susišnekėti – tuomet padovanotas šaržuotas sutikto žmogaus portretas padeda susipažinti ar parodyti dėkingumą", – dalijasi savo patirtimi.

Saulę žavi ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės kūrybos idėja. "Belgijoje turėjau patirties, kai prie didelio masto instaliacijų dirba daug žmonių, padeda tiek rutulioti idėją, tiek fiziškai ją įgyvendinti. Kartais tai nebūtinai tavo idėja, bet galimybė padėti kitam irgi suteikia daug kūrybinio džiaugsmo", – įsitikinusi pašnekovė.

Tačiau menas gali būti skirtas ne tik saviraiškai ar žiūrovų akims sužavėti, bet ir spręsti realias socialines problemas. Puikų to pavyzdį S.Poškutė matė Japonijoje.

"Čia ir vykau dėl Setouchi trienalės festivalio, kuris yra rengiamas Japonijos vidinėje jūroje. Čia daug salų, jos labai apleistos, mažos – būna, saloje gyvena šimtas ar penkiasdešimt žmonių. Jos labai gražios, tačiau tiek daug apleistų namų... – prisimena stiprų įspūdį. – Man atrodo, Japonija turi panašią problemą kaip ir Lietuva, čia iš provincijos žmonės emigruoja į didmiesčius. Taigi, šio festivalio pagrindinė prasmė – suburti žmones atgal į šias vietas per konceptualų meną. Prieš festivalį  žmonių visai nebuvo, net baugu, kaip tuščia. O paskui jų privažiavo daugybė. Matyti, kaip gerai veikia ši idėja. Be to, susipažinau ir su žmonėmis, kurie tose salose pradeda kurti savo verslus, atsikrausto su šeimomis. Vadinasi, daug ką galima pakeisti menu, jeigu tik yra tinkama idėja."

Gera grįžti namo

Klausantis Saulės kelionių įspūdžių, ant liežuvio galo kirba klausimas, ar savąją ateitį menininkė mato Lietuvoje. Ji patikina, kad tikrai taip: "Manau, čia yra labai daug perspektyvų. Smagu, kad galima parsivežti sukauptas patirtis, pamatyti, ką svetur žmonės daro gerai, ir kurti kažką naujo. Lietuvoje tam yra daug vietos, smagių iniciatyvų, puikių žmonių."

Nors mergina gyvena Kauno priemiestyje, miestas jai labai mielas ir artimas. "Į Kauną visada gera sugrįžti, jaustis savai, žinoti viską, kas vyksta kultūros srityje. Čia organizuojama daug kokybiškų kultūrinių renginių. Be to, patinka miesto kompaktiškumas, man nereikia kažko didžiulio ir pompastiško", – gražių žodžių nešykšti jauna menininkė.

Be to, ji džiaugiasi ir tuo, kad ryšys su Lietuvoje likusiais artimaisiais bei draugais keliaujant nenutrūko, kaip tik – sutvirtėjo. O vos grįžusios laukė ir malonus pasiūlymas įsitraukti į čia vykstančius projektus.

"Sugrįžusi į Lietuvą gavau galimybę dalyvauti Kauno bienalėje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje rengiamame performanse", – džiaugiasi jaunoji menininkė.

Pažaboti baimes

Svajonės apie bilietą į vieną pusę aplanko daugelį, tačiau ne kiekvienas išdrįsta jas realizuoti. Paklausta, ką patartų tiems, kuriems koją kiša nerimas dėl nežinomybės, Saulė pirmiausia įvardija motyvaciją.

"Svarbu suprasti, kad tai, ką darai, yra skirta tau, – tai tavo patirtis, kad ir kokia ji būtų. Reikia leisti sau klysti, juk ne visuomet viskas pasiseka su tomis fixe kelionėmis, būna ir blogų patirčių. Tik neverta tokiu atveju savęs graužti. Geriau iš karto nusiteikti, kad bus nelengva, užtat – labai įdomu. Be to, geras jausmas žinoti, kad darai tai, ką nori", – baimes konvertuoti į dar didesnį atkaklumą pataria drąsi keliautoja.

Mergina paneigia ir stereotipą, kad kelionės – brangus malonumas. "Pakanka turėti pinigų bilietams, kurie šiais laikais tikrai nėra brangūs. O toliau – visagalis internetas. Žinant, kokia sritis domina, galima susirasti savanorystės pasiūlymų norimoje šalyje, kartais, net jei nėra jokių darbo aplikacijų, parašius motyvacinį laišką paaiškėja, kad tie žmonės kaip tik ieško pagalbos, kurią tu gali pasiūlyti. Tiesiog reikia noro", – drąsina patyrusi keliautoja.

Tiesiog žengti pirmąjį žingsnį pašnekovė pataria ir tiems, kurių galvoje kirba neįgyvendintos kūrybinės idėjos. "O tada jau viskas savaime rutuliojasi. Būna, kartais tikrai lieki nesuprastas, kažkas nepavyksta ar pavyksta ne taip, kaip svajojai. Tačiau po kiek laiko atsisuki atgal ir supranti, kodėl tai buvo reikalinga, – filosofiškai svarsto ji. – Gal kas nors pamatys tavo drąsą ir sulauksi kitų pasiūlymų, gal su kuo nors susipažinsi ir įgysi naudingos patirties, gal rasi bendramintį, su kuriuo galėsi toliau kurti drauge. Todėl apie idėjas reikia kalbėti ne tik su savimi." (Juokiasi.)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ramune

Ramune portretas
Linkiu Saulei daug ir įdomių kelionių per gyvenimą. Liuk šaunuolė drąsuolė
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių