Vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Edgaras Jankauskas nenori būti šiuolaikiniu tremtiniu, nori gyventi tėvynėje ir būti jai reikalingas. Kol čia futbolo klubai merdi, jis vėl grįžo į „Hearts“ komandą. Škotijos sostinė Edinburgas jį pasitiko labai nuoširdžiai.

Su „Hearts“ – šilti prisiminimai

Per savo ilgą futbolininko karjerą tituluotas sportininkas bei Čempionų lygos laimėtojas jau įpratęs prie klajonių, todėl į Edinburgo „Hearts“, kur jau pradėjo darbą trenerių štabe, atvyko tik su vienu lagaminu.

„Treji džinsai, du megztiniai, keli būtiniausi daiktai, mamos dovanota Johno Markso Templetono knyga “Gyvenimo dėsniai„ ir draugų paskolinta Elizabethos Gilbert “Valgyk, melskis, mylėk„ angliškai, kad galėčiau tobulinti kalbą, – lagamino turinį vardijo Edgaras. – Jei ko reikės, nusipirksiu, nes jau įpratau prie tokio gyvenimo. Bet visada labai malonu grįžti ten, kur nuostabūs prisiminimai ir viskas jau gerai pažįstama.“

„Hearts“ komandoje 2005–2007 m. žaidęs E.Jankauskas laimėjo Škotijos futbolo taurę bei „Premier“ lygos vicečempiono titulą.

Tarsi voratinklius nuvalius nuo „Hearts of Midlothian FC“ klubo, trumpiau vadinamo Širdimis (Hearts"), istorijos, kuri kadaise buvo šlovinga, Vladimirui Romanovui tapus komandos savininku, klubas vėl pakilo į Škotijos futbolo aukštumas.

„Ypač puikus buvo pirmasis sezonas, kai užėmėme antrą vietą, iškovojome taurę ir niekas nesitikėjo tokios “Hearts„ sėkmės, – to niekada nepamirš E.Jankauskas. – Kai 2006 m. dar iškovojome Škotijos futbolo taurę, stadione šėlome su keliomis dešimtimis tūkstančių komandos gerbėjų. Po to atviru autobusu važinėjome Edinburgo gatvėmis. Atrodė, kad į jas išėjo visi Škotijos sostinės gyventojai, kad jiems ta diena virto istorine švente ir nieko nebuvo svarbiau už laimėtą taurę. Atmosfera buvo fantastiška!“

Žaluma, lietus ir viskio kvapas

Škotijos gyventojai, ypač „Hearts“ gerbėjai, to niekada nepamirš. Kaip ir Edgaro, kurį vėl išvydę nuo 1492 m. Škotijos sostine vainikuotame Edinburge pasitiko su šypsenomis, pasisveikinimais ir prašymais palikti autografą.

„Škotai labai draugiški, šilti ir visada nuoširdžiai pasisveikins, – sako E.Jankauskas, o išgirdęs klausimą, su kuo dar asocijuojasi sostinė, nusijuokė: – Žaluma, lietus, svylančių spragintų kukurūzų kvapas, kuris pasklinda vėjui papūtus į miestą iš viskio daryklų... To kvapo niekada nepamirš tas, kas yra buvęs Edinburge.“

Vos du kilometrai nuo centro trijų kambarių bute gyvenantis Edgaras rekomenduoja pavaikščioti po senąją Škotijos sostinės dalį, pamatyti Edinburgo pilį ir Holirudo rūmus.

„Ir būtinai be žemėlapio. Pasivaikščiokite senomis gatvelėmis, pajauskite to miesto dvasią, pabendraukite su žmonėmis – jie draugiški, – nuoširdžiai žavisi Edgaras. – Neseniai vaikščiojau po Vilnių ir supratau, kad nepažinojau gimtojo miesto, nes visada važiuodavau automobiliu.“

Kodėl jis vis dėlto sutiko atvykti į Edinburgą, atsakymo laukti ilgai nereikėjo.

„Tai – futbolo šalis. Net per sunkmetį nė kiek ne mažiau žmonių eina į futbolo rungtynes. Škotams futbolas – labai svarbi gyvenimo dalis. Ir futbolininkai visada atiduos viską, kiek turi, net ir per treniruotes. Kovingumas nuo seno – jų kraujyje, – giria škotus E.Jankauskas. – Be to, čia puikūs prisiminimai. Pažįstu komandos vyriausiąjį trenerį Johną McGlynną ir asistentus. Man tai – patirtis, tobulėjimas.“

Nieko nėra amžino

– Per tavo karjerą buvo labai daug šalių: Rusija, Belgija, Portugalija, Ispanija, Prancūzija, Kipras, JAV, Škotija. Esi nepastovus, nebijai iššūkių ar tai – likimas?

– Sunku pasakyti, – susimąsto. – Gyvenimas lekia labai greitai, todėl reikia jį pažinti, pajausti. Vaikystėje buvo tragedija, kai reikėjo pervažiuoti į kitą mokyklą. O dabar permainos manęs negąsdina. Galiu pakeisti ir žemyną.

– O tai, kad baigęs futbolininko karjerą tapai treneriu, nepanašu į bambagyslės su futbolu nutrūkimą?

– Yra to, – nuoširdžiai pripažįsta. – Aš nuo aštuonerių metų futbole. Perėjau visus etapus nuo mokyklos iki profesionalų. Kai tai beveik 30 metų su manimi, o 20 metų – beveik kasdien, nėra lengva viską nukirsti.

Tai savotiškai ir baisu. Aš negaliu nieko neveikti, nors kiti žmonės apie tai tik ir svajoja. Net paplūdimyje aš nemėgstu gulėti po palme ir gerti alų. Futbolas man teikia malonumą, nors jame buvo ir skausmo, nusivylimų, daugybė traumų. Betgi tai – mano gyvenimo dalis.

– Kai kalbėjomės prieš 5–6 metus prasitarei, kad nebijai dienos, kai nežaisi futbolo.

– Suprantu, kad nieko nėra amžino. Paskutinės rungtynės? Ne, tuštumos nejutau, nors žinau, kad ne vienas sportininkas, baigęs karjerą, patiria psichologinių problemų, net palūžta, pasineria į alkoholio liūną.

Ateina laikas baigti karjerą, tada labai svarbus perėjimas į kitą etapą. Man pasisekė, nes domina trenerio karjera, noriu tobulėti šioje srityje, todėl džiaugiuosi, kad dirbau su portugalu Jose Couceiro, o dabar – su patyrusiu Johnu McGlynnu.

Edinburge atrado golfą

– Kas nors Edinburge tau primena Lietuvą?

– Oi, čia visi žino, kam priklauso „Hearts“ komanda, o jos sirgaliai nuoširdžiai džiaugiasi, kad V.Romanovui pavyko atgaivinti klubo šlovę ir „Hearts“ jau iškovojo dvi Škotijos taures, sidabro ir du kartus bronzos medalius. Be to, čia žaidžia du lietuviai. Škotijoje jų gyvena nemažai.

– Turi mėgstamą vietą Edinburge?

– O, taip. Tai – golfo aikštynas. Puiki galimybė patikrinti koncentraciją, šaltakraujiškumą, kaip valdai savo mintis. Įdomu tai, kad žaidžiant golfą dirba net daugiau raumenų nei futbolą!

– Bet lietus, lietus...

– (Juokiasi.) Didžiojoje Britanijoje šis sportas labai populiarus ir sakoma, kad golfui nėra prasto oro. Taip, taip, kaip ir futbolui. Ir jis nėra brangus, tad žaidžia ir santechnikai, ir firmų vadovai. Juk daug geriau pavaikščioti gryname ore, nei sėdėti ir gerti alkoholį kokiame nors bare.

Vertina gilesnius dalykus

– Tau – 37 metai. Artėjant 40-mečiui, vyrai dažnai pajunta lūžį, kitaip žvelgia į gyvenimą, perkainoja vertybes.

– Be abejonės. Sunku ką nors išskirti į pirmąją vietą, bet daug kas pasikeitė. Kitaip žvelgiu į gyvenimą, matau savo klaidas, santykį su aplinka, keičiuosi, įgijau patirties. Nebeliko paviršutiniškumo, euforijos, vertinu kitokius – gilesnius, žmogiškus dalykus, rimtą bendravimą, knygas, golfą. Per ilgą karjerą savotiškai susidraugavau ir su vienatve, kurią taip pat vertinu.

– Kalbiesi su savimi? Žinoma, ne garsiai.

– (Juokiasi, po to jau rimtai.) Žinoma. Analizuoju save, aplinką. Mes visi daugiau ar mažiau turime tai daryti. Kiekvieną sekundę žmogaus galvoje kyla apie 200 minčių, tačiau jis išsirenka dvi pagrindines. Kitos irgi lieka. Vyksta vidinis dialogas.

– Beje, tau labai patiko motociklai. Juos nukonkuravo golfas?

– Patinka ir dabar. Apie tai Maskvoje pasikalbėdavome su Deividu Šemberu. Nemažai važinėjau motociklais, bet yra dalykų, į kuriuos geriau žvelgti iš tolo. Kai turi, vertini kitaip, todėl tegul tai lieka gražia, neįgyvendinta svajone.

Negali gyventi paviršutiniškai

– O kokia buvo didžiausia pamoka?

– Kad ir kaip ant tavęs šauktų, ką besakytų, pasitikėk savimi. Neleisk sugriauti savo svajonių ir tikslų. Siek jų ir eik savo keliu. Gyvenk ne kitų, bet savo gyvenimą.

– Edgarai, kokios gyvenimo akimirkos neparduotum už jokius pinigus?

– Ooo, geras klausimas... Jų buvo daug. Todėl būtų neteisinga išskirti vienos. Žinau, kad padariau klaidų, buvau priėmęs neteisingų sprendimų, tačiau dabar sakyti, kad būčiau daręs kitaip, būtų kvaila. Dabar nieko nepakeisi.

– Kokį save nori matyti ateityje?

– Mane siutina, kai žmonės gyvena paviršutiniškai ir tik šia diena, nori iškart pralobti ir po to nieko nedaryti.

Niekas gyvenime neateina šiaip sau. Reikia turėti viziją, galvoti, kas bus rytoj. Negalima rizikuoti gyventi paviršutiniškai, lyg nuo tavęs niekas nepriklausytų. Galvok, planuok, kad po to galėtum kontroliuoti. Ir kalbu ne apie pinigus. Apie išsilavinimą, savęs realizavimą, amatą.

– Tu taip ir neatsakei, kokį save norėtum matyti ateityje? Tarkime, dar po 37–74 metų?

– Oi, tiek neištempsiu, – juokiasi. – Žinoma, gyvenime nėra pagrindinis tikslas ištempti ar neištempti. Svarbu vis dar norėti kažką daryti, siekti, būti reikalingam. O ne užkalti pinigų ir būnant 50-ies sėdėti po palme. Noriu būti reikalingas, dirbti. Futbolo aplinkoje ar prie aikštės ribų.

– Atrodo, netiki likimu ir manai, kad žmogus – savo gyvenimo kalvis?

– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Yra tikinčių, kad viskas surašyta iš anksto. Apie tai galime daug diskutuoti ir filosofuoti. Bet kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau patirties įgyji. Ir kuo daugiau jos turi, tuo daugiau kyla klausimų.

– Ko norėtum dabar paklausti gyvenimo patirties įgijusio E.Jankausko?

– (Juokiasi.) Oho... Žinai, šis interviu vienas intelektualiausių per pastaruosius dešimt metų... Mes taip ir nekalbėjome apie įmuštus įvarčius, neklausei, kodėl pradėjau žaisti futbolą...

Klausimų sau yra ne vienas. Bet kartais nutinka bėda, kad dar prieš klausdamas savęs jau žinai atsakymą.