Įsibėgėjęs jis šoko ir iki pilvo įsmuko į pelkės purvą. Kažkur liko automobilis, kostiumas, garuojanti kava, mintys apie nebaigtą darbą ir paskolą. Kodėl buvusiam banko darbuotojui Skirmantui Paukščiui imponuoja adrenalinas?

Murdynės purve

"Ne kiekvienas ryžtasi išeiti iš savo komforto zonos ir murdytis purve, – šyptelėjo aktyvių renginių gamtoje organizatorius S.Paukštys. – Bet sunkiausia, kaip juokaujame, yra iškrapštyti purvą iš ausų."

Įveikti 350 m atkarpą bebrų užtvenktame Upio upelyje su kliūtimis, iki bambos ar pažastų iriantis per juoduojantį purvą, išdrįsta ne kiekvienas.

Kai kuriuos užvaldo baimė, mintys apie naujai pirktas kelnes ar marškinėlius, o lakios fantazijos žmonės galvoja apie purve besiraitančius gyvius, kirmėles ir dėles.

"Ten yra baltų, riebių kirmėlių, – juokavo nekart trasą išbandęs Skirmantas. – O jei rimtai – neužtikome. Dėlių irgi – gal nespėjo įsisiurbti?"

Kariškiams ar užgrūdintiems ekstremalams trasa turbūt sukeltų atlaidžią šypseną, tačiau eiliniams mirtingiesiems tai – 30 minučių adrenalino.

"Jie užmiršta stresą, tarsi prasivalo, nors ne visi neria iki kaklo į purvą, kai kurie derasi, kad pro įrengtą kliūtį purvu nerti nenori", – neslėpė S.Paukštys.

Po šuolio, netikėdami, kad smegs iki pilvo, daugelis išsiterlioja veidą, barzdą.

Prasibrovę purvu dešimt metrų pelkių ektremalai turi įveikti kliūtis, ropoti vaga po ištemptu karišku tinklu, lįsti purvu į akliną tamsą, o galiausiai – nerti tiesiai per purvą, nes priešais – kliūtis.

"Vyrai ir jaunimas – drąsesni, tačiau adrenalino ir emocijų užtenka visiems", – sakė Skirmantas. Jis ir dabar gūžtelėja pečiais nežinodamas, ar vienos moters skambutis po braidymo ir taškymosi purve buvo komplimentas, ar keiksnojimas: "Pasikeitė mano plaukų spalva."

Ypač mėgsta kanjoningą

Kodėl buvusiam bankininkui imponuoja adrenalinas? Ar Skirmantui nepatiko bankininkams skiriami keiksmažodžiai?

"Oi, banke dirbau labai seniai, kai jie dar nebuvo keikiami, – juokėsi S.Paukštys. – Po septynerių metų darbo banke, kur dirbau kreditavimo srityje su privačiais, po to – juridiniais klientais, išėjau į pirkimų sritį. Išėjimas į kitą darbą nepasiteisino, tad atsigręžiau į tai, kas patiko paauglystėje, studentavimo laikais."

Aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis vyras Jadagoniuose įrengė ekstremalią oazę. Bet jis mėgsta pasidairyti ir plačiau – be adrenalino ir aktyvaus gyvenimo Skirmantas neįsivaizduoja savo atostogų.

"Gulėti prie vandens ir nieko neveikti Turkijoje, Egipte? Oi..." – nusipurtė S.Paukštys, kurio organizuojamuose žygiuose dalyvauja žmona, vienuolikos, trylikos metų dukterys ir aštuonerių metų sūnus.

Baidares, laipiojimą po kalnus, ypač kanjoningą mėgstančiam vyrui labiausiai patiko kelionės Jordanijoje, kur jau lankėsi keturis kartus, ir Omano sultonate.

"Užvažiuoji ant kalno, teka srauni upė, o su specialia įranga turi ja nusileisti – per uolas, vandenį, šokti nuo 10 m krioklių", – tarsi tą akimirką leisdamas žemyn nušvito vyras.

Ekstremalūs įspūdžiai

Omanui jis skyrė daug komplimentų, šalį vadina dar nesugadinta vartojimo ir turistų.

"Jie nesako kiekviena proga: duok man eurą", – Egipte, Turkijoje ar kitoje turistų lankomoje šalyje dažną situaciją priminė Skirmantas.

Ir nors jam padarė įspūdį naktinis apsilankymas vėžlių rezervate, labai draugiški ir šilti vietos gyventojai, į Omaną, Jordaniją jis vyko dėl ekstremalių įspūdžių.

"Įspūdingas Gyvačių kanjonas – su 200–300 m aukščio uolomis, tarp uolų teka upė, kuria drąsuoliai su kuprinėmis, alpinistine įranga leidžiasi žemyn. Vietomis uolos susiaurėja tiek, kad jas lieti pečiais. Tenka plaukti ir su kuprine, čiuožti nuo skardžio, šokti nuo 8 m aukščio į tekančią upę", – pasakojo S.Paukštys.

Kartą kanjoningo metu srovė pačiupo kuprinę, kitą kartą, leidžiantis žemyn, nuo akmens ėmė slysti užrišta virvė, o po kojomis buvo 15 m praraja. "Laimė, laiku pastebėjau ir ištaisiau klaidą", – prisiminė Skirmantas.

Kartą naktį Jordanijos kanjone, uolų papėdėje, užklupo liūtis. "Iš abiejų pusių nuo uolų, neturėdamas kur susigerti, šniokšdamas tekėjo vanduo, o upės lygis pakilo pusantro metro", – pasakojo S.Paukštys.

Truputis filosofijos

Omano arabus Skirmantas gyrė už draugiškumą ir paprastumą. Automobilį išnuomojęs arabas numojo ranka ir, lietuviams grąžinant automobilį, pasiūlė degalų baką palikti pustuštį.

Skrydžio dieną namo išvykstant iš viešbučio oamaniečiai visuose trijuose kambariuose leido lietuviams likti net iki 18 valandos, nors įprastai privaloma išsikelti pusiaudienį.

"Omane labai švari gamta, nors išsiskiria netvarkingi emigrantai – indai, bangladešiečiai, pakistaniečiai", – Skirmantas raukėsi prisiminęs, kai jie, ką nors suvalgę, popierius mesdavo tiesiai ant žemės.

Jordanijoje jis patyrė šoką, kai autobuse surinko šiukšles į vieną maišą ir vairuotojo paklausė, kur išmesti? Šis šiukšlių maišą švystelėjo pro langą.

Jordanijoje ir Omane žygio metu kalnuose, dykumoje ir apsistojus pas vietinius S.Paukštys jau įprato, kad į tualetą reikia neštis savo tualetinio popieriaus arba pasinaudoti ten įrengtomis vandens žarnomis.

Kokia S.Paukščio filosofija?

"Elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, – pamąstęs atsakė vyras ir šyptelėjęs priminė vieną jam imponuojantį M.L.Kingo posakį: "Didžiausia tragedija yra ne mirti jaunam, bet gyventi iki septyniasdešimt penkių ir tik tuomet pajusti, kad iš tikrųjų dar negyvenai."

Gražiausios gyvenimo akimirkos?

Viskas, kas susiję su šeima. Vaikų gimimas. Diena, kai dukra Patricija tapo Lietuvos teniso čempione. Akimirka, kai trylikametė duktė ir aštuonerių metų sūnus, niekieno nepadedami, su alpinisto įranga patys užlipo ant Pagonijos uolos ir nusileido žemyn.

Apie tai Skirmantas nieko nesakė žmonai, tik po to parodė nufilmuotą faktą.

"Ir – nakvynė dykumoje, – šyptelėjo S.Paukštys. –  Aplink – neaprėpiami smėlynai, o virš galvos – milijonai žvaigždžių."