Edita Mildažytė vasaromis apie namus Užupyje beveik pamiršta. Apie šešiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus įrengtoje kaimo sodyboje Edita ilsisi, keičia mitybos įpročius ir kuria drąsius ateities planus.

„Dabar tvarkau uogas, kurias vaikai iš miško atneša. Žemuogių su medumi susukau, greitai mėlynes šaldysiu. Medų išėmėme. Jau dabar matyti, kad bus obuolių metai. Spausime sultis. Žiemai bus", - patyrusios šeimininkės intonacijomis vardijo žurnalistė.
- Panašu, kad šeimininkauti, švelniai tariant, mėgstate.

E.Mildažytė: „Mano mama labai skaniai gamindavo."

Sūnus Domas: „Visi jos receptai kyla iš širdies."

E.Mildažytė: „Eik išsimaudyk, širdininke..." (Juokiasi).

- Papasakokite apie savo namų virtuvę: kokius patiekalus mėgstate, o kokių į virtuvę visai neįsileidžiate?

E.Mildažytė: „Beveik neverdu košių. Nors visa mano šeima jas labai mėgsta... Man neskanu. Dukra Rūta kartais neapsikentusi pati jų išsiverda. Geriausiai atsigaunu valgydama mėsą, žuvį ir daržoves. Dabar kaime pradėjome pirkti natūralų pieną, iš jo gaminu varškę, sviestą. Labai skanu."

Domas: „Mūsų šeimoje valgoma viskas."

E.Mildažytė: „Aš papasakosiu, kas valgoma mūsų šeimoje (springsta juoku). Kadangi mano vyrui labai skyla kulnai, aš, prikaupusi liaudiškų receptų, kelis vakarus iš eilės dėjau jam kompresus. Procesas atrodo maždaug taip: iš vakaro ant suskeldėjusių kulnų uždedamas perpjautas ir pakeptas svogūnas (jis suminkština odą), tada dedamas su sviestu sumaišytas streptocidas. Tokia masė labai gerai užgydo įtrūkius.

Tai aš, primaišiusi daug sviesto su streptocidu, uždėjau vieną vakarą, kitą, o likusią masę padėjau į vietą, kad visiems būtų aišku, jog tai nevalgoma. Kadangi buvome kaime ir visas maistas buvo pasibaigęs, išvažiavau apsipirkti. Grįžusi ateinu to kompreso dėti ir matau, kad nebėra. Klausiu, kas išmetė? Sūnūs, Domas su Mykolu, teiraujasi: o kas ten buvo? Pasirodo, jie visą sviestą su streptocidu suvalgė. Ir viskas buvo labai gerai."

- Ar paisote maisto suderinamumo principo?

E.Mildažytė: „Niekada gyvenime negirdėjau nieko kvailesnio. Jeigu kada išgirsiu, pasakysiu. Tas suderinamumas atėjo labai paprastai - iš pietų: iš Izraelio arba arabų kraštų. Iš ten, kur nevalgoma kiauliena. Man visas šitas „blūdas" su suderinamumais ar nederinamumais... Jeigu grietinė, tai turi būti trisdešimties arba keturiasdešimties procentų riebumo, o ne dvylikos... Nes dvylikos yra kažkas tarp grietinės ir kefyro.

Nesakau, kad reikia valgyti riebiai. Man įprasta žuvį ir mėsą valgyti su daržovėmis, o bulves galiu valgyti ir atskirai. Bet visų tų derinimų ir panašaus „blūdo" pasaulis seniai atsisakė. Čia - tokie provincialūs numeriai, kurie nežinia kodėl mums dar labai aktualūs."

- Koks jūsų požiūris į dietas?

E.Mildažytė: „Dietos - šimtą sykių išbandytos, bet nekalbėsiu: labai jau nusibodo..."
- Kaip sukatės iš situacijos užklupus netikėtiems svečiams?

E.Mildažytė: „Man pakanka valandos, ir pietūs jau paruošti. Žinau tam tikrą sistemą, kaip tvarkytis, kad viską suspėčiau. Žinoma, per tiek laiko liežuvio neišvirsi. Bet pakepti kepsnių, paruošti desertą ir išvirti sriubą galiu. Aš sakau, kad visada geriau namuose iškeptas blynas negu su geriausiomis rekomendacijomis ypač sveikas ekologiškas produktas iš parduotuvės."

- Niekada negalvojote apie nuosavą restoranėlį?

E.Mildažytė: „Restorano gal nenorėčiau. Man labiau patiktų vieta, į kurią galėtų užsukti dirbantis žmogus pietų. Ten būtų normalių sriubų, trys ar keturi patiekalai... (Užsisvajoja)."

- Kaip dažnai jūsų virtuvėje sukiojasi vyrai?

Domas: „Nebūna taip, kad jų neliktų."

E.Mildažytė: „Dažniausiai jie sukiojasi. Mūsų vyrai labai valgūs. Negaliu skųstis. Vaikai - geriausi mano kulinarijos vertintojai."

- O jūsų vyras Gintautas? Dažnai jam neįtinkate?

E.Mildažytė: „Yra patiekalas, kurio nesugebu pagaminti taip gerai, kaip jis. Tai - kiaušinienė, kuri visą laiką kepama iš vienos pusės, laistant riebaliukais. Laikantis recepto, viršutinė kepinio pusė apsitraukia baltai, o trynys lieka geltonas. Ir dar visada „gaunu malkų" už saldžią sriubą. Anot mano vyro, ją išverdu pernelyg tirštą. O reikia, kad būtų tokia, kaip iš tarybinio kisieliaus."

- Turite savų šeimos virtuvės tradicijų?

E.Mildažytė: „O, tradicijų turime daug. Viena tokių - kompleksiniai pietūs. Nusiperku pyragėlių su aviena, prie jų gaminu mėsos salotas, verdu sultinį. Taip išeina visi pietūs. Pyragėliai - su sultiniu, o vietoj karšto patiekalo - labai sočios salotos. Pastebėjau, kad per balius tas salotas labai mėgsta vyrai."

Paruošimo būdas:

Aviena parą pamarinuojama rozmarinų, česnakų ir druskos tirpale.
E.Mildažytė rekomenduoja mėsą troškinti senoviniame ketaus „britvone" (uždengiamas senovinis troškintuvas).

Ant troškintuvo dugno sudedamos per pusę perpjautos svogūnų galvos, stambiai supjaustytos morkos, bulvės, paruošta aviena.
Viršuje keliais sluoksniais suguldomi česnakai, susmulkintos bulvės, morkos, užpilama vandens.

Galima pagardinti pora šaukštų grietinės.
Uždengtas patiekalas troškinamas, kol nuseks vanduo.