Tuo metu televizijos žiūrovams ji, kaip ir didžiulė komanda, šiame konkurse nematoma, o visų jų rezultatas – nacionalinės atrankos laidos – atrodo daug lengvesnis darbas, nei yra iš tikrųjų.

„Jei atrodo, kad kažkas atėjo, padainavo, pakalbėjo, nufilmavome ir viskas, tai taip tikrai nėra. Tai – labai didelis mechanizmas ir darbas“, – interviu LRT.lt tikina R. Lukoševičiūtė, su nacionalinėmis „Eurovizijos“ atrankomis dirbanti jau trečius metus ir visus dalyvius globojanti tarsi vaikus.

– Kiek žmonių dirba prie vienos „Eurovizijos“ laidos?

– Labai daug: pradedant dekoracijų kūrėjais ir statytojais, baigiant apšvietėjais ir kitais darbuotojais. Tai – labai didelė komanda.

– Kiek laiko reikia dirbti, kad eterį pasiektų viena laida?

– Pasiruošimas vyksta gerokai anksčiau, nei apskritai kas nors išeina į eterį. Visų pirma, reikia bendrauti su atlikėjais, kurie jau užpildė anketas, bendrauti su tais, kurie galbūt abejoja, su tais, kurie norėtų dalyvauti, bet neturi dainų. Tai – gan pragariškas darbas. Tris mėnesius tu nuolat bendrauji su žmonėmis, žiūri, kas turi dainas, kas neturi. Vėliau stebi, kokių dainų atsiuntė užsienio ir lietuvių kūrėjai,  kurios jų tiktų vienam ar kitam atlikėjui. Tuomet siunti jas atlikėjams: jei jie kažką pasirenka, rašai autoriams ir klausi, ar daina laisva, nes savo kūrinius jie dažniausiai siūlo daugeliui šalių. Jei daina laisva, dirbame toliau, jei ne – vėl ieškau. Tai – didelis darbas, tačiau būna labai malonu.

Tai – gan pragariškas darbas. Tris mėnesius tu nuolat bendrauji su žmonėmis, žiūri, kas turi dainas, kas neturi.

Šį šeštadienį Donata Virbilaitė dainuos mūsų surastą dainą, Milda Martinkėnaitė – taip pat, abi dainos stiprios. Miai taip pat buvome suradę dainą, kuria labai tikėjome. Būna, kai nepasiseka atlikėjui, jautiesi taip lyg tavo vaikui nepasisekė, nes tu taip dirbai, kad jis atsirastų ant scenos ir ta daina suskambėtų. Labai daug širdies įdedame.

Reikia surinkti komandą, komisiją, daug žmonių dirba prie to išpildymo. Jei atrodo, kad kažkas atėjo, padainavo, pakalbėjo, nufilmavome ir viskas, tai taip tikrai nėra, tai – labai didelis mechanizmas ir darbas.

– Tų „vaikų“, kaip pati sakėte, šiemet beveik pusšimtis, tad darbo dar daugiau?

– Ne, pernai buvo beveik tiek pat, daugelis atlikėjų visai neturėjo dainų. Kartais būna, kad ir nerandi dainos, arba žiūri, kad atlikėjas dainai – per silpnas.

– Paminėjote komisiją. Kokiais kriterijais vadovaudamiesi ją atrenkate?

– Tai – bendras komandinis darbas, viena tikrai nesprendžiu. Siūlome, galvojame apie profesionalus, įdomius žmones, kurie nusimano muzikoje ir žino, kokios yra pasaulio tendencijos, kurie kuria ne tik Lietuvoje. Taip pat siekiame, kad būtų panašūs ir į tuos žmones, kurie žiūri televiziją ir balsuoja.

– Kaip atrodo darbas filmavimo dieną?

– Iki to laiko svarbiausia – surinkti visą informaciją apie atlikėjus, nes, kaip mūsų scenaristė sako, kai kurių neranda net „Google“. Tad iš jų pačių tenka išpešti visą informaciją, tai, ką norėtų pranešti žiūrovui.

Reikia gauti visų atlikėjų muziką, surinkti ją į vieną vietą, kad jie nesiuntinėtų mūsų garso specialistui po vieną įrašą. Šis darbas vyksta kiaurą parą, nes atlikėjai paprastai, visada tai siunčia paskutinę akimirką arba dar filmavimo dieną ir klausia, ar galima atsiųsti naują variantą. Tada aš būnu griežta ir sakau: ne. Žinoma, menininkas yra menininkas, galbūt jis paskutinę minutę bus padaręs auksinės vertės pokytį, bet taisyklės irgi turi būti, „Eurovizijoje“ – ypač.

Dar reikia išsiaiškinti, kokių vizualizacijų dalyviai nori, kaip apskritai įsivaizduoja tą pasirodymą. Tie, kurie neturi susikūrę savo, bendrauja su mūsų vizualizacijų kūrėja. Ji sugalvoja, kas ten galėtų tikti, pritaiko. Prasideda repeticija, o tada girdi: aš įsivaizdavau ne taip, reikia dar šito...

Šį antradienį pasiruošėme pakankamai rimtai, nebuvo taip, kad muzika ne taip skambėjo ar pan., nes kartais muzikinius takelius atsiunčia internetu ir pasitaiko techniškai netvarkingų dainų. Šį kartą viskas praėjo sklandžiai, todėl esu laiminga.

– Kai žiūrovai susirenka į studiją ir prasideda filmavimas, koks tada yra jūsų darbas?

– Mano darbas – juos linksminti. Užlipu ant scenos, tada būna mano žvaigždžių valanda: verčiu žiūrovus ploti, šypsotis, pakeliu jiems nuotaiką. Tada pradedame dirbti ir žiūrime, kad viskas vyktų sklandžiai. Filmavimo stengiamės nestabdyti, nebent tikrai reikia sustoti: vedėjai pasako neteisingą pavadinimą ar pan.

– Ar su filmavimo pabaiga baigiasi ir jūsų darbo diena?

– Nepasakyčiau. Po filmavimo turiu rašyti anonsą. Kitą dieną anksti ryte montažo režisierius montuoja, kad mūsų žiūrovai galėtų pamatyti, kas bus šeštadienį. Todėl būtinai turiu parašyti tekstą, kad jį būtų galima įgarsinti, kad žiūrovą pasiektų pati aktualiausia ir naujausia informacija.

– Ir tuomet iš karto prasideda pasiruošimas kitai laidai?

– Jis vyksta jau tą pačią dieną. Antradienį išsiuntinėjau visiems laiškus, kad nevėluotų, nepamirštų. Tie laiškai vis ilgėja ir ilgėja, nes klausimų daugėja. Ar galima balsuoti iš užsienio? Kada prasideda filmavimas? Kada bus kiti rašai, jei pateksiu? Kada mano repeticija?

– Poilsio beveik nėra?

– Aš jo praktiškai neturiu, nes nuolat turiu būti mobili ir iš karto atsakyti į klausimą, nes paskui net ir pati pamirštu, juk klausimų – daugybė. Ar galima gauti kubą? Kokį kubą? Na, tokį, ant kurio būtų galima stovėti. Tada skambinu dailininkams ir klausiu: ar galima gauti tokį kubą? Jie atsako, kad tokio negalima, bet galima tokį. Kitas sako, kad norėtų specifinio grimo, tada prašau pavyzdžio ir pan.

– Kaip jūs visko nepamirštate? Ar turite kažkokią sistemą?

– Žinokite, sistemos neturiu, tai man ir smagiausia. Mano vyras labai moka viską sudėlioti į lentynas – ir mintis, ir daiktus, mokausi iš jo. Paskutinės minutės bėgimas erzina mane pačią, todėl apsidrausdama darau daugybę dalykų laiku ir suspėju.

– Ar ši atranka kuo nors išsiskiria iš kitų?

– Kiekviena atranka yra kitokia, ši man asmeniškai – pati brandžiausia, nes aš jau labai gerai žinau, ką reikia daryti. Kai pradėjau dirbti prieš dvejus metus, nebuvo sistemos, kaip ką daryti, kur žiūrėti, kur ieškoti. Dabar aš viską žinau, pavyzdžiui, jei atlikėjas neturi dainos, žinau, kur ją surasti, todėl ir darbas vyksta daug greičiau, kai tu nevaikštai kaip ežiukas rūke.

– Tai yra sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, kodėl jo imatės?

– Man muzika yra viskas. Būti su muzikantais, žiūrėti, kaip jie kuria, kokios tendencijos, kokie dainų tekstai, yra labai smagu. Galvoju, kad muzika – viena svarbiausių dalių mūsų gyvenime, kuri gali ir paguosti ir pradžiuginti. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei mūsų gyvenime nebeliktų muzikos.

– Kokios nuotaikos vyrauja tarp nacionalinės atrankos dalyvių?

– Kai bendrauju su jais, perteikiu šilumą ir pati jos sulaukiu atgal, pavyzdžiui, Elvina Milkauskaitė iškrito iš atrankos, bet kitą dieną ji man rašo: labai norėjau padėkoti, jūs tokia pozityvi. Tai – labai malonu.

Galvoju, kai pats gražiai elgiesi, dirbi su noru, su dideliu su džiaugsmu, tai ir gauni tą patį atgal.