– Esate žinoma fotografė, socialiniuose tinkluose turinti tūkstančius sekėjų. Kada ir kaip į jūsų rankas pateko fotoaparatas? Kada suvokėte, kad gebate atskleisti žmogaus savitumą per fotografijas?

– Mano rankos pirmą kartą profesionalų fotoaparatą palietė, kai buvau dešimties, t.y. prieš dvylika metų. Nors iki tol jau turėjau telefoną ir fotografavau, profesionali kamera sužadino vaizduotę kur kas labiau. Aparatą nusipirko mano tėvai, nes tikėjosi pasidaryti profesionalių nuotraukų iš kelionių, asmeninių švenčių. Tačiau, įsigiję brangų daiktą, suprato, kad to nepakanka. Didžiausią susidomėjimą rodžiau aš, o tėvai manimi pasitikėjo, nebijojo man jo duoti. Susidomėjimas neišblėso iki šiol. Tai, kad gebu kitus atskleisti fotografijose, suvokiau visai neseniai, prieš maždaug porą metų, kai įgijau pasitikėjimo ir patirties fotografuoti žmones.

– Kaip manote, kiek pasiekimai meninėje fotografijoje priklauso nuo talento, o kiek – nuo įdedamo darbo?

– Abu dalykai labai svarbūs, bet, mano nuomone, žmogus su daug įdirbio ir mažai talento niekada nepralenks žmogaus su daug talento ir mažiau įdirbio. Yra fotografijos sričių, kurios reikalauja ne tiek meniškos akies, kiek įdirbio technikoje, parametrų ir skaičių supratimo. Tikiu, kad kiekvienas gali atrasti savo vietą fotografijoje, nes už talentą ir įdirbį kur kas svarbiau didelis noras ir aistra.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar fotomenininko darbe yra daug juodo darbo, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su įkvėpimu?

– Manau, kad kiekvienam menininkui juodu darbu tampa būtent tai, kas nesusiję su meno kūrimu. Pavyzdžiui, save reklamuoti, bendrauti su žmonėmis. Man labai pasisekė, nes mėgstu reikštis socialinėje erdvėje, mėgstu dėmesį, moku jį valdyti. Neretai kalbėdama su kolegomis ir kitais meno atstovais išgirstu, kad jiems didžiausia kančia – save reklamuoti, būti aktyviais socialinės erdvės dalyviais, nes tokia šiandienė kaina, jei nori gyventi iš savo kuriamo meno.

– Savo „Instagram“ paskyroje dalijatės ir juostiniu fotoaparatu darytomis nuotraukomis. Gali atrodyti, kad tai – pasenęs būdas. Kaip manote, kodėl šios nuotraukos dabar vėl populiarios?

– Galimybė vienu telefono paėmimu padaryti tūkstantį kadrų atima įamžinto momento magiją. Galima spaudinėti mygtuką nepersistengiant, nes kažkuris kadras vis tiek bus daugiau ar mažiau pavykęs. Juostinė kamera atima iš mūsų šią galimybę – padaryti tą vienintelį kadrą šansų limituota. Tai sukuria šiokį tokį azartą. Be to, pastebėjau, kad žmonės prieš juostinį fotoaparatą kur kas drąsesni, laisvesni.

Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus.

– Sakoma, tam, kad augtum, yra svarbu išeiti iš komforto zonos. Kas šiuo metu fotografijoje yra už jūsų komforto zonos? Kokius ateities iššūkius sau keliate?

– Skaitant menininkės Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“ man užkliuvo mintis, kad, jei mene viskas pavyksta gerai, vadinasi, tu netobulėji, neieškai kažko naujo ir nerizikuoji. Skaitant teko prisipažinti, kad atradusi tai, kas man gražu ir patinka kitiems, jau kurį laiką tiesiog dirbu ir nebeieškau naujovių. Turiu keletą idėjų, kurios labai tolimos mano fotografijos stiliui, ir bijau, kad nepavyks, bet sykiu labai noriu išmėginti kitokią fotografiją. Metodas, kurį noriu išbandyti, sujungia fotografijos skaitmeninį pojūtį kartu su fiziniu prisilietimu. Jau surinkau komandą ir po truputį planuoju šią fotosesiją.

– Jus dažnai pasirenka šalies garsenybės, profesionalūs modeliai. Ar tai didesnė atsakomybė, nei fotografuojant paprastus žmones? Ar žvaigždės įnoringos?

– Man atsakomybė fotografuoti vienodai didelė, o didžiausia – kolegoms fotografams. Prieš juos man kur kas baisiau „pasišiukšlinti“. Didžiausias sunkumas dirbant su garsiais žmonėmis – jų grafikai. Kartais sunku susisiekti ir atrasti abiem pusėms tinkantį laiką. Suprantu jų gyvenimo tempą, todėl labai vertinu, kai tie, kurie tikrai nori fotosesijos, prisitaiko ir prie manęs. Karjeros pradžioje, kai buvau jaunesnė, yra buvę atvejų, kai žinomą žmogų fotografavau už dyką, mainais į reklamą, o jis nenurodė mano autorystės. Jau dvejus metus nebefotografuoju žinomų veidų be atlygio ir dirbu su tais, kurie mane vertina.

– Kiekviename darbe kyla nesklandumų. Gal ir jūs turite istorijų, kada fotosesijos metu patyrėte fiasko arba jautėte, kad darbas vyksta ne pagal planą?

– Yra buvę situacijų, kai aprasojo objektyvo vidus parėjus į patalpą iš lauko, kur buvo minus 30 laipsnių, – negalėjau fotografuoti maždaug 40 min. Esu atvykusi į kitą miestą ir pasiėmusi ne tą įrangos rankinę, tad paaiškėjo, kad atvykau be fotoaparato. Taip pat yra buvę, kad fotosesijos dalyviai susipyko ir susimušė, kažkuris iš jų atsisakė fotografuotis. Fotografuojant paplūdimyje kartą vienai merginai pripustė smėlio į akis – visą fotosesiją negalėjo vienos atmerkti. Visa tai įvyko prieš kelerius metus, dabar jau taip nenutinka, nes išmokau pasiruošti ir užbėgti tokiems įvykiams už akių. Tačiau nė vienoje iš tų situacijų nepanikavau, atvirai kalbėjausi su klientais ir visi kartu ieškojome sprendimo būdo, nes ir man, ir jiems svarbiausia buvo geras rezultatas.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš jūsų objektyvą dažnai atsiduria merginos ir moterys. Kas jums yra moteriškumas?

– Šią sąvoką pradėjau suprasti tik šiemet. Buvau tai savyje užgožusi ir atrasdavau tik per kitas moteris, fotosesijų metu realizuodama savo svajonių įvaizdžius. Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus. Taip pat – nebijojimas suklysti, kažko nežinoti, paprašyti pagalbos ir leisti kitiems tavimi pasirūpinti. Vis dar to mokausi, bet tik dabar supratau, kaip tai svarbu.

– Daugelis fotografų neatsisako fotografuoti vestuvių, krikštynų, sukakčių, kitų asmeninių švenčių. Ar tiesa, kad jūs vengiate tokių užsakymų?

– Tiesa. Aš labai kruopščiai retušuoju nuotraukas ir negaliu savęs įtikinti, kad galima tai daryti atlaidžiau. Jei reikėtų tvarkyti gimtadienio šventės nuotraukas, kurių užsakovas nori šimtais, tam, kad patenkinčiau savo retušui keliamus reikalavimus, tvarkyčiau jas pusę metų... Suvokdama kliento norą gauti kuo daugiau nuotraukų ir kuo greičiau, tokių darbų tiesiog nesiimu, perleidžiu juos kolegoms, kuriais pasitikiu. Yra ir dar viena priežastis: fotosesijose mėgstu maksimaliai viską kontroliuoti, o šventėse tai ne visada įmanoma.

– Kai gresia perdegti dirbant, kur ir kaip pailsite? Kokių turite pomėgių? Kaip pasikraunate energijos?

– Anksčiau planuodavau po penkias ar šešias fotosesijas per dieną, nes, žiūrėdama į kalendorių, matydavau tik tuščias valandas, į kurias galiu įrašyti darbo. Porą vasarų iš eilės buvau užmiršusi, kad dar turiu pamiegoti, pavalgyti ir kad nuotraukas reikės ne tik daryti, bet ir sutvarkyti. Dabar griežtai į kalendorių įrašau ir poilsio laiką, pramogas. Šią vasarą netgi bandžiau pasilikti keletą laisvų savaitgalių, ko niekada iki šiol nedariau. Mano tikras poilsis, kaip ir darbas, – gana ekstremalus. Šiemet nusipirkau bilietą į vieną pusę į Indoneziją ir dingau keturiems mėnesiams. Man tai priimtina, nes, būdama darbingos nuotaikos, galiu be nuovargio dirbti ilgai ir be perstojo. Kai atostogauju, geriau nė neturėti galimybės tų darbų pasiekti, nes vis tiek nueičiau prie jų.

– Esate studijavusi Londone. Kokias studijas baigėte? Ar nesusigundėte, kaip daugelis mūsų tautiečių, šio miesto teikiamomis galimybėmis?

– Baigiau žiniasklaidos ir komunikacijos (angl. media and communications) studijas Grinvičo universitete. Studijos neturi nieko bendro su fotografija, tačiau savo baigiamąjį darbą vis tiek sugebėjau susieti su ja. Šio miesto galimybėmis gundausi iki pat šios minutės, nes į Lietuvą grįžti neplanavau. Teko parvažiuoti, kai, prasidėjus COVID-19 pandemijai, studijos vyko nuotoliniu būdu. Mama paprašė trumpam sugrįžti, kad pabūtume visi kartu, kol viskas praeis. Mano trumpas parvažiavimas tęsiasi jau 2,5 metų. Londoną stengiuosi aplankyti turėdama bent menkiausią galimybę – paskutinį kartą tiesiog skridau pro šalį, tai sustojau jame ir praleidau 20 valandų. Tai mano mėgstamiausias miestas, jaučiuosi jame ypač gerai. Kartais tiesiog vaikštau jo gatvėmis – skauda žandus nuo šypsojimosi.

– Kelis mėnesius praleidote keliaudama po Indoneziją. Kokių patirčių čia pasiėmėte? Ar jus sužavėjo kelionių fotografija? Gal ateityje jai norėtumėte skirti daugiau laiko?

– Pirmą kartą lankiausi Azijoje, tad patirčių buvo begalė – tiek teigiamų, tiek truputį gąsdinančių: dėl saugumo, higienos ar nuodingųjų gyvūnų. Tai buvo viena iš mane labiausiai paauginusių kelionių. Be abejo, sužavėjo gamta, sutikau tobulo grožio merginų, jas pakviečiau papozuoti. Vieną merginą stebėjau instagrame trejus metus, rašiau jai žinutes, kad svajoju ją fotografuoti. Kartą, sėdėdama vienoje Balio kavinėje, pasukusi galvą pamačiau ją. Iš pradžių galvojau, kad man vaidenasi, draugės klausiau, ar čia tikrai gali būti ji. Sukaupiau drąsą, priėjau jos pakalbinti. Truputį jaudinausi, nes ji man labai ilgai neatrašė, bet pagalvojau, kad iš tiesų mano šansai didesni. Mergina buvo ką tik pabėgusi iš Ukrainos, bet kaip tik ieškojo progų pasifotografuoti. Ji dirbo modeliu ir norėjo pasirodyti užsakovams, kad keliaudama gali priimti užsakymus. Padarėme jai labai gražią fotosesiją, nuoširdžiai pabendravome. Kelionių fotografijai laiko nepavyko skirti profesionaliai, labiau – telefonu, nes nešiotis įrangą Azijoje man pasirodė per sudėtina ir per pavojinga. Tačiau keliauti ir sutikti savo svajonių modelius ir su jais dirbti – puiku.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar su fotografija norėtumėte susieti visą savo gyvenimą? Gal yra svajonių profesija, kuriai dar turi ateiti laikas?

– Galbūt fotografija ir nebus mano pagrindinis pajamų šaltinis likusį gyvenimą, tačiau esu 100 proc. tikra, kad ji visada bus labai svarbi. Kiekvieną laisvą dieną mielai iškeisčiau į galimybę fotografuoti. Mano svajonių profesija – lenktynininkė, tačiau, norėdama profesionaliai ją įgyvendinti, truputį atsilieku nuo tvarkaraščio. Draugams visada juokauju, kad teks važiuoti į Japoniją ir tiesiog nelegaliai lenktyniauti gatvėse.

– Dabar fotografuojame visi. Socialiniai tinklai mirga nuo gausybės fotografijų. Ar pastebite tarp jų talento apraiškų? Ar, norint gerai fotografuoti, būtinos specialios žinios?

– Žinoma, pastebiu! Labai mėgstu stebėti talentingus žmones, kuriems padaryti tobulą, prikaustantį kadrą pakanka vaizduotės ir paprasčiausio telefono. Manau, kad fotografuoti dabartiniais telefonais ypatingų žinių nereikia, tad jie tapo genialiu įrankiu atskleisti kiekvieno viziją ir užslėptą talentą.

– Pasidalykite patarimais, kaip pasidaryti geriausią asmenukę? Kokių taisyklių laikytis pozuojant?

– Visada sakau, kad ne visiems turi patikti fotografuotis, bet visiems reikia tai išmokti daryti, o pats geriausias būdas – praktika. Nesvarbu, kad neplanuosite niekur naudoti nuotraukų, siūlau įsijungti priekinę kamerą ir pasipraktikuoti skirtingus savo veido kampus, puses, pakelti ar nuleisti smakrą ir būtinai pasirinkti tiesioginį apšvietimą, kuris veidą išlygintų, o ne sukurtų papildomų neegzistuojančių problemų. Dar labai gera idėja – išlaukti besileidžiančios saulės, tada ji šviečia tiesiai į jus, o ne iš viršaus ir galite tobulai apsišviesti ir išryškinti savo akių spalvą ir išlyginti odą.