Filmo „Kita svajonių komanda“ prodiuseris, Amerikos lietuvis Marius Markevičius džiaugiasi, kad jam pavyko sulieti du savo pomėgius – istoriją ir krepšinį – į vieną nedalomą lydinį.

Šią savaitę Lietuvos kino teatrų salėse debiutavęs filmas „Kita svajonių komanda“ ne šiaip sau papildė gausėjančios dokumentikos apie Lietuvos krepšinį antologiją. Jo režisieriui, antros kartos Amerikos lietuviui M.Markevičiui tai buvo savotiškas tiltas į Lietuvą. Iš gabalėlių sudėliotas koliažas apie krepšinį, šlovę, Lietuvos istoriją, net kruvinuosius sausio įvykius sužavėjo ir išrankiuosius JAV žiūrovus. Lietuva – šalis, gyva ne tik krepšiniu. Tai teigia norėjęs pasakyti režisierius.

– Mariau, ar labai jaudinaisi pristatydamas savo filmą Lietuvos žiūrovams?

– Buvo smagu, tačiau pristatymas kainavo nemažai nervų, nes net neįsivaizdavau, kaip lietuviai priims šį filmą. JAV jis sutiktas puikiai – tuo buvau maloniai nustebintas. Žmonės, kurie nežinojo nieko apie Lietuvą, suprato, ką norėjome pasakyti. Amerikiečiams visada patinka istorijos, kuriose mažas herojus įveikia milžiną, tokios kaip apie Dovydą ir Galijotą. Jie nuolat gyvena tokiomis istorijomis, kokios rodomos filmuose apie boksininką Rokį. Atvažiavęs į Lietuvą net nežinojau, ko galiu tikėtis, nes nepažįstu šios kultūros. Esu amerikietis, tačiau tikiu, kad filme parodyta šaliai svarbi istorija. Manau, 1992-aisiais bronzos medalius olimpinėse žaidynės iškovoję krepšininkai yra didvyriai savo šalyje. Tikiu, kad filmas lietuviams patiko. Noriu, kad kuo daugiau jaunimo jį pamatytų. Ypač moksleiviai, nes jie gimė po šio įvykio. Filmas – tarsi istorijos pamoka. Tikiuosi, kad taip, kaip jie nori pamatyti Lady Gagą, taip jie norės pamatyti ir „Kitą svajonių komandą“.

– Ar pameni, kaip kilo mintis kurti šį filmą?

– Vaikystėje stebėjau įvykius Lietuvoje. Visada mėgau istoriją, sportą. Todėl, mano manymu, sporto ir istorijos įvykių samplaika – puikus dalykas. Norėjau, kad vakariečiai sužinotų apie Lietuvą. Daugelis amerikiečių Lietuvą žino tik todėl, kad keli lietuviai žaidžia NBA. Daugiau jie niekuo nesidomėjo. Daugelis net nesidomi Tarybų Sąjungos istorija ir tuo, ką teko patirti už nepriklausomybę kovojusiems žmonėms. Tarybiniais laikais visi krepšininkai ir kiti sportininkai, kurie čia gyveno, buvo didžiausi priešai, blogi žmonės amerikiečiams. Tarybų sąjunga vykdė labai stiprią propagandą, tačiau amerikiečiai jiems nenusileido. Mums nuolat buvo kalama į galvas, kad Rytuose gyvenantys žmonės yra baisūs, komunistai, mūsų priešai. Nuo dvylikos metų žinojau, kad tai netiesa. Supratau, kad krepšininkai iš Lietuvos mieliau žaistų už savo šalį, o ne už tarybinę sistemą. Norėjau, kad žmonės sužinotų visą istoriją. Mano misija – tapti atsvara propagandai, kuri tęsiasi iki šiol. Amerikoje žmonės mėgsta turėti labai aiškiai nubrėžtas linijas, kas yra juoda, o kas balta.

– Amerikiečiai iki šiol kurdami filmus pasistengia, kad rusai, Rytų europiečiai atrodytų ne patys švelniausi žmonės...

– Dėl to apmaudu. Amerikiečiai visada save parodys tik iš gerosios pusės, o kitus įvardys kaip priešus. Dabar jie taip rodo ir Artimųjų Rytų žmones. Visi amerikiečiai mano, kad ten gyvena vieni teroristai. Bet juk tai neteisybė. Manau, tai yra Amerikos tragedija. Nejauku, kad šie stereotipai persismelkia ir į kiną. Todėl man patinka dokumentika, kuri remiasi faktais. Filmui „Kita svajonių komanda“ niekas nesugebėtų parašyti kitokio scenarijaus.

– Filme yra šokiruojančių kadrų iš 1991 m. sausio įvykių. Pačiam tai buvo atradimas?

– Tuo metu Amerikoje stebėjome tai, ką mums transliavo televizijos. Man buvo penkiolika metų, kai per CNN mačiau šokiruojančius kadrus. Paskui prisiminiau tik tankus Vilniaus gatvėse, prie televizijos bokšto. Tačiau kurdami filmą archyvuose radome daugiau medžiagos. Mums pagelbėjo Centrinis ir LRT archyvai. Medžiagos gavome ir iš CNN, ABC. Patyriau šoką pamatęs viską, tačiau džiaugiausi, kad atradome auksinius kadrus. Norėjome, kad žmonės galėtų tai pamatyti ir nepamiršti. Man tai buvo labai svarbu.

– Ar suklysiu pasakęs, kad šis filmas yra tavo tiltas į Lietuvą? Ar visada norėjai sukurti tai, kas bus nepamiršta šalyje, kurioje yra tavo šaknys?

– Tai buvo viena mano svajonių. Trejus metus dirbau prie šio filmo. Esu patenkintas, kad jis pagaliau pasiekė Lietuvą, nors esu pavargęs ir šiek tiek nervingas (šypsosi). Dar niekada gyvenime nesu taip jaudinęsis, kaip jaudinausi prieš oficialią filmo premjerą Lietuvoje. Man svarbu, ar žmonės lankysis šiame filme. Mano tėvai ir seneliai yra gimę Lietuvoje, o dabar į Lietuvą grįžau su „Kita svajonių komanda“. Tai labai ypatingas įvykis mano gyvenime.

– Ar teko sunkiai plušėti bandant prisikalbinti garsius žmones kalbėti prieš filmavimo kamerą?

– Sunku nebuvo. Sunkiausia buvo derinti filmavimo grafiką. Visi mūsų kalbinti žmonės labai užsiėmę. Tarkime, ir pats NBA vadovas Deividas Sternas ilgai neatrado laisvo laiko. Tačiau man patiko, kad jie geranoriškai į viską žiūrėjo, bandė mums padėti. Kiekvieną kartą, kai paklausdavome, ar galime pakalbinti, sulaukdavome labai entuziastingo atsakymo „Taip“. Juk kalbėjome apie komandą, kurią tuo metu žinojo visas pasaulis. Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis buvo pirmieji į NBA įžengę lietuviai, todėl juos daugelis prisimena. Visi norėjo pakalbėti apie rinktinę, kuri tuo metu drebino krepšinio pasaulį.

– Ar dabar seki Lietuvos krepšinio naujienas?

– Stebėjau olimpines žaidynes. Keldavausi ketvirtą valandą ryto ir žiūrėdavau, kaip žaidžia Lietuvos rinktinė. Nervindavausi, vaikštinėdavau iš vieno kampo į kitą, negalėdavau net atsisėsti, kartais net plaukus nuo galvos raudavausi, kai mūsų krepšininkams nesisekė. Galbūt prie šio jaudulio prisidėjo ir tai, kad mes jau buvome sukūrę „Kitą svajonių komandą“. Tą dieną, kai lietuviams pritrūko kelių metimų iki pergalės prieš JAV, žiniasklaida sujudo. Vėl visi pradėjo kalbėti apie Lietuvos krepšinį. Tai mums padėjo pristatyti filmą. Žurnalistai tas rungtynes pradėjo lyginti su tuo, ką matė mūsų filme. Jie žiūrėjo filmą ir rašė man elektroninius laiškus: „Mes esame Londone, o Dieve, jie vos nenugalėjo Amerikos. Dabar noriu parašyti apie tavo filmą.“

– Kaip pats jauteisi, kai lietuviai žaidė su amerikiečiais?

– Šimtu procentų palaikiau lietuvius. Žinote, esu „Lakers“ gerbėjas, Kobe Bryantas yra mano dievukas, tačiau žinau, kad Lietuvos pergalė prieš JAV būtų kur kas reikšmingesnė negu atvirkštinis variantas. Noriu, kad Lietuva visada sulauktų kuo daugiau dėmesio. Juk krepšininkai neretai tampa Lietuvos vizitine kortele visame pasaulyje. Aš – už Lietuvą.

– Ar galima sakyti, kad tavo didžiausia svajonė buvo filmas apie Svajonių komandą?

– Tai tiesa (šypsosi). Nuo vaikystės mėgau du dalykus: krepšinį ir filmus. Iš pradžių norėjau būti profesionalus krepšininkas. Kai man buvo septyniolika, pastebėjau, kad iš manęs nieko gero nebus. Universitete nusprendžiau: jei negaliu būti krepšininku, būsiu filmų kūrėju. Dabar išpildžiau savo svajonę – susitikau su savo vaikystės herojais. Darėme interviu ir su Yao Mingu, Pau Gasoliu. Deja, filme šių interviu nėra, tačiau susitikti su jais buvo viena mano svajonių.

– Kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai?

– Dar neturėjau laiko apie tai galvoti, tačiau turiu be galo daug minčių. Esu prodiusavęs keturis meninius filmus. Noriu grįžti į šią rinką, nors dokumentika buvo labai įdomu. Tai puiki patirtis, tačiau tam sunku gauti pinigų. Esu parašęs kelis scenarijus, noriu žingsniuoti tuo keliu.