Pereiti į pagrindinį turinį

A. Galvonaitė: kiekvienas esame prognozių kalviai

2022-01-17 16:11

„Dar nebaigė klausimo, o aš jau žinau atsakymą į jį ir dar, jei reikia, pataisau tą klausimą. Gal todėl televizijai ir tikau“, – svarsto keturiolika metų LRT televizijoje dirbusi bene mylimiausia Lietuvos meteorologė Audronė Galvonaitė. Nusprendusi palikti televizijos eterį, ji šiandien terapijai prilygina galimybę pagaliau neskubant susitvarkyti kiekvieną savo namų kampą ir peržvelgti per 50 metų darbo sukauptą informaciją bei patirtį.

Ne iš bailiųjų

A.Galvonaitė LRT „Panoramoje“ du kartus per savaitę komentuodavo orus, bet kaip svečias buvo kviečiama ir į kitas televizijas. „TV3, BTV, Info TV, LNK, net Marijampolės televizijoje esu viešėjusi. Visada komentuodavau kažką, kas tuo momentu buvo aktualu: ar susiję su orais, ar su konferencijomis. Juokinga, bet aš suskaičiavau, kiek, be įvairiausių konferencijų, kalbėjau kitose vietose. Suskaičiavau 5 tūkst. kartų, ir čia kalbu tik apie šį amžių, o dirbau aš ilgiau. Dar, sakiau, susirasiu vieną sąsiuvinį, kurio kol kas neradau, bet žinau, kad jis yra. Turėdavau registruoti atsakymus į klausimus darbe, pavyzdžiui, surašyti, į kiek klausimų yra atsakyta per dieną, savaitę ar mėnesį. Šito dar nesuskaičiavau“, – dalijasi ji.

Savo pirmą dieną televizijoje meteorologė prisimena puikiai. „Tai buvo Pasaulinė meteorologijos diena. Mano direktorius vietoj savęs mane nusiuntė į televiziją. Jis aiškino, kad neturi laiko – nors dabar labai tuo abejoju – bet aš nuėjau, o kai parėjau, jis man šypsodamasis sako: „Tai pakliuvai“, – su šypsena prisimena ji.

Bet pakliūti A.Galvonaitė nebijojo, nes nesibaimino eterio. „Matydavau, kaip žmonės ateina bijodami eterio, ypač tiesioginio, net dantimis kalendavo. Man gal taip nebuvo todėl, kad aš labai greitai mąstau – dar nebaigė klausimo, o aš jau žinau atsakymą į jį ir dar, jei reikia, pataisau tą klausimą. Gal todėl televizijai ir tikau“, – svarsto ji.

„Antras dalykas: esu ne iš bailiųjų. Niekada nebijojau paaiškinti žmogui, kodėl mano prognozė pasikeitė, kokia buvo to priežastis. Kai žmonėms paaiškini, kodėl klydai, tada jie tiki, kad tu stengiesi pasakyti teisybę“, – priduria meteorologė.

Patys nusipelnėme

A.Galvonaitė neslepia, kad kiekvieną kartą kalbėdama televizijos eteryje sulaukdavo tų pačių klausimų.

„Aš esu žurnalistų išnarstyta visa po kauliuką, – sako ji. – Bet yra vienas klausimas, kuris mane tiesiog nervino. Beveik 50 metų kalbu apie klimatą, apie jo greitą kitimą, o žurnalistas klausia: „Ar tikrai kinta klimatas?“ Žado netenki, atrodo, apie ką aš 50 metų šneku? Jau vaikai mato klimato kaitą.“

Pasak meteorologės, šiandien problema yra ta, kad klimatą žmonės maišo su orais. „Visą laiką pakartoju Marko Twaino žodžius: „Klimatas – tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate“, o aš dar visuomet pridedu: ir ko jūs nusipelnėte. Dažnai sako, kad klimatas ir anksčiau kito, buvo ir ledynmečių, ir karščių, bet jis kito per tūkstančius, milijonus metų. Dabar mes jau praktiškai vos ne kasmet matome naujų klimato pokyčių. Žmogus per savo gyvenimą neturėtų matyti tokios klimato kaitos“, – pabrėžia A.Galvonaitė.

Kartais kyla klausimas, apie kokį klimato atšilimą kalbama, jei už lango – šalta. „Tai yra orai, o klimato kaitą mes matome per metinės temperatūros augimą. Pavyzdžiui, pusė vasaros buvo labai karšta, o pusė, atrodo, – jau prasidėjęs ruduo. Bet pažiūrėjus į metinį temperatūros augimą, nors dar neapskaičiuotas praėjusių metų, visą laiką matai, kad temperatūra yra aukštesnė, negu turėtų būti pagal mūsų geografines sąlygas. Šį tūkstantmetį nė viena vidutinė metinė temperatūra neatitiko mūsų vietovės vidutinės metinės temperatūros – ji visą laiką buvo aukštesnė“, – sako meteorologė.

Kai žmonėms paaiškini, kodėl klydai, tada jie tiki, kad tu stengiesi pasakyti teisybę.

Pasak A.Galvonaitės, temperatūros kilimas net ir vos 0,5 °C gali būti lemtingas. „Visuomet pateikiu buitinių pavyzdžių, kad žmonės suprastų labai didelius procesus. Tarkime, normali jūsų kūno temperatūra yra 37 °C. Pasimatuojate ją ir matote, kad ji yra 0,5 °C aukštesnė. Pirmą dieną nekreipiate dėmesio, antrą dieną jums darosi neramu, trečią dieną jūs nežinote, kas su jumis darosi, nes jūs irzlus, karščiuojate, sergate. Tada einate į polikliniką, ieškodami ligos, ir jums diagnozuoja plaučių uždegimą, bronchitą arba dar ką nors. Tas pats vyksta su gamta: ji karščiuoja, ir, kaip ir mes karščiuodami, darosi irzli, pikta. Ji mums smogia atgal“, – aiškina fizinių mokslų daktarė.

Ar po 30 metų Lietuvoje žiemą bus sniego? Visko gali būti, sako ji: „Gal jis bus momentinis, bet gal ir spėsime nulipdyti sniego senį. Dabar sniego iškrinta ten, kur jo niekas niekada nebuvo matęs. Pavyzdžiui, kai pernai Bolivijoje iškrito labai daug sniego, žmonės jį valgė, nes nesuprato, kas čia per mana iš dangaus krinta. Dabar labai dažnai sniego iškrinta ten, kur jo nebūdavo, arba būdavo labai retai. Keičiasi kritulių pobūdis, kritulių struktūra.“

Kodėlčiaus stebėjimai

Palikusi darbą televizijoje, dabar A.Galvonaitė su didžiausiu pasimėgavimu, kaip pati sako, daro sunkiausią darbą gyvenime: tvarko kiekvieną savo namų kampą. Tačiau neskubėdama kaip anksčiau.

„Pirmiausia sutvarkiau savo popierizmą, o tai yra tragedija, nes kai man ko nors reikėdavo, aš žinodavau, kad esu tą straipsnį rašiusi,  bet kur tas straipsnis? Puoli traukti iš lentynų, jų turinys išvirsta, vėl iš naujo tvarkaisi, bet viskas vyksta greitai. Dabar aš tai darau medituodama, pažiūrėdama, ką kažkada esu parašiusi, ką padariusi esu“, – pasakoja ji.

„Yra toks dalykas: jeigu aš ką nors labai protingai pasidedu, tai paskui labai protingai nerandu dešimt metų. Dabar randu tokių dalykų, kurių intensyviai ieškojau, ir jie tikrai yra labai protingai padėti“, – šypteli mokslininkė.

Pasak jos, kartais netvarka padeda geriau surasti daiktus nei tvarka. A.Galvonaitės gyvenimas taip pat buvo kiek chaotiškas, daugybę posūkių nulėmė atsitiktinumai. „Man vis ką nors tai ant laiptų pasiūlydavo, tai koks nors skambutis mano gyvenimą pakreipdavo ne ta vaga, kur aš turėjau eiti. Lygiai taip pat, man būnant paskutinio kurso studente, nuostabus mokslų daktaras, vaikščiojanti enciklopedija, kuria visada žavėjausi, tada dar būsimas mano vadovas Kazimieras Šopauskas paskambino prieš man išvažiuojant į ekskursiją į Centrinę Aziją ir sako: „Ar nenori ateiti dirbti į Lietuvos mokslų akademiją?“ Ir apsivertė mano gyvenimas aukštyn kojomis“, – atvirai pasakoja moteris.

„Nenuorama vaikystėje buvau, kodėlčius, su savo klausimais į neviltį įvarydavau savo senelius, pasiutusi iki begalybės, greita, medžiai buvo mano karalija. Sakydavau, kad jeigu man teks dirbti su popieriais, – pasikarsiu. Tai, kaip jūs įsivaizduojate? Tų popierių prikaupiau tiek, kad siaubas. Nors savo dėstomų paskaitų niekada neužsirašau – visą laiką kalbu“, – tęsia ji.

Vaikystėje A.Galvonaitė buvo tikra stebėtoja – kaip ir vėlesniame gyvenime. „Stebėjau visą gamtą, augalus, mano močiutė pažindavo juos ir man pasakodavo. Atėjusi mokytis jau daug ką žinojau, nors visko tikrai ir dabar nežinau. Senelis matydavo rasotą akmenį ir sakydavo, kad lis lietus, o aš galvodavau, kaip jis su tuo akmeniu pasišneka“, – ypatingą ryšį su seneliais, kurie įkvėpė meilę gamtai, akcentuoja ji.

„Ypač mėgau stebėti debesis. Tai buvo mano pasakų knyga, danguje matydavau drakonus, slibinus. Ir dabar išėjusi į lauką pirmiausia pasižiūriu į dangų ir debesis. Matau, kaip dangus kinta, svarstau, kas čia dabar bus. Linkiu visiems tai daryti. Nuolat stebėdami debesis galėsite patys susidaryti prognozes. Jei sugebėsite skaityti bent mažą dalelę debesų knygos, jūs labai praturtinsite save“, – nė kiek neabejoja A.Galvonaitė.

„Yra du dalykai, kurie niekada nebūna vienodi: jūra ir dangus. Nepaprastai mėgstu stebėti abu“, – priduria ji.

Mažiau „Google“

A.Galvonaitė niekada nesigailėjo pasirinkusi meteorologiją. Pasak jos, tai yra pats įdomiausias mokslas. „Mokslas, kuris neturi konstantų, mokslas, kuris visą laiką tave verčia mąstyti ir visą laiką ieškoti atsakymų į klausimą „kodėl?“ Tu visą laiką turi lavinti savo protą, ieškoti analogų, kodėl orai keičiasi“, – atvirauja meteorologė.

Ypač mėgau stebėti debesis. Tai buvo mano pasakų knyga, danguje matydavau drakonus, slibinus.

„Mes per mažai naudojamės savo turimomis žiniomis. „Google“ – Dievo koronė, nes kai jis rankoje, žinote, kartais pagalvoju, kad susitinku su marsiečiais. Literatūros nebežino absoliučiai, nebežino nieko, nes jie turi „Google“, – ironizuoti, kalbėdama apie jaunąją kartą, nesibaimina A.Galvonaitė.

„Kai baigiame mokslus – tai buvo ir mano problema – manome, kad esame profesoriai, labai protingi, viskas taip aišku. Kuo daugiau mokaisi, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau kyla klausimų. Tiek metų atidirbusi galiu pasakyti, kad aš dar tiek daug nežinau. Pavyzdžiui, iki šiol nežinau, kaip susidaro kamuolinis žaibas, nors du kartus mačiau. Jo dar niekas nesukūrė dirbtinai, ir yra gal 50 hipotezių, kaip tas kamuolinis žaibas susidaro. Bet nepasiduodu – jei tik išgirstu frazę „kamuolinis žaibas“, tuoj pat pradedu mąstyti ir galvoti, gal kažkas kažką naujo atrado“, – dalijasi ji.

Nekaltinkite sinoptikų

A.Galvonaitė neslepia truputį pykstanti, kai ją pristato kaip sinoptikę. Aiškindama, kuo meteorologija skiriasi nuo sinoptikos, ji, kaip įprasta, pasitelkia paprastą pavyzdį. „Meteorologija yra kaip namas. Jame yra daug kambarių, virtuvė, užkaboriai – šitos atskiros meteorologijos dalys yra ir stebėjimai, ir sinoptika, ir agrometeorologija, susijusi su žemės ūkiu, ir klimatologija, kuri sujungia visus procesus, tai daugiau mokslinis dalykas. Meteorologija turi įvairiausių skyrių, o sinoptika – vienas iš jų“, – aiškina mokslininkė.

„Sinoptiko darbas labai sudėtingas, bet jis yra trumpalaikis – pateikė prognozę ir jam jau reikia rengti kitą prognozę. Jei sinoptikas nepataiko, jis žmonėms atrodo visada kaltas, bet Lietuva yra kryžkelėje tarp Šiaurės, Pietų, Rytų ir Vakarų, procesai, kurie keliauja per kurią nors pusę, dažniausiai užkabina ir Lietuvą“, – primena meteorologė.

Ji ragina nepamiršti, kad mes ne tik patys keičiame klimatą, bet ir orus iškraipome. „Kiekvienas nukirstas medis, kiekvienas iškastas tvenkinys, neatsakingi mūsų darbai gali iškreipti sinoptiko prognozę. Uždegta pieva irgi gali turėti įtakos. Pavyzdys: Vilniaus Viršuliškių mikrorajonas, kuriame daug arkų, bokštelių. Kūrė fantastinį mikrorajoną ir sukūrė ką? Skersvėjus. Gali būti tyku visame mieste, bet ten – vis tiek skersvėjai. Ar sinoptikas dėl to kaltas? Mes kiekvienas esame prognozių kalviai“, – pabrėžia A.Galvonaitė.

„Kai mokiausi, pati rankomis vedžiojau ciklonus, anticiklonus, žemėlapius pati paišiau. Galiu pasakyti, kad anksčiau viename kvadratiniame žemėlapio centimetre būdavo daugybė duomenų, kuriuos turėjai matyti ir staigiai skaityti: tai buvo ir tuo momentu esanti padėtis, ar apsiniaukę, ar ne, vėjo kryptis, vėjo greitis, temperatūra, temperatūra tarp stebėjimų, rasos taško temperatūra, debesuotumas, debesų aukščiai, reiškiniai stebėjimo metu, reiškiniai tarp stebėjimų ir t.t.“, – prisimena ji.

„Dabar tai daro kompiuteriai, technika, kosminiai meteorologiniai palydovai. Mes mokėmės Morzės abėcėlės, kad galėtume staigiai užrašyti į dangų paleistų „pypsinčių“ radiozondų perduodamą informaciją. Kaune atlikau praktiką, čia mes ir gaudėme tuos radiozondus su Morzės abėcėle. Netoli Kauno klinikų buvo punktas, kur juos leisdavo, o mes ten sėdėdavome su ausinėmis: vieni gaudydavo, kaip skrenda tas zondas, o kiti, klausydami jo „pypsėjimo“, piešdavo, kas užfiksuota“, – pasakoja savo gyvenimą tyrinėjimams paskyrusi meteorologė.

Pasak jos, nors šiandien dirbama su visiškai kitokių pajėgumų technika, jokia skaičiavimo mašina neįvertins visų faktorių, kurie lemia orus. „Todėl meteorologija ir yra mokslas be konstantų. Todėl aš visada sakau: užuot žiūrėję į savo „Google“ stotelėje ar kur kitur, geriau pakelkite akis į dangų“, – nuoširdžiai rekomenduoja A.Galvonaitė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų