Legendinė režisierė ir rašytoja Galina Dauguvietytė gimtadienių nemėgsta. "Taigi jokia paslaptis – aš jų nešvenčiu. Nei dovanų, nei svečių, nei sveikinimų tą dieną nelaukiu. Per tiek metų visus išauklėjau", – šyptelėjo 83 metų sukaktį pasitikusi režisierė.

Tiesa, vaikystėje G.Dauguvietytė gimtadienius šventė itin linksmai. "Kai sueidavo visi vaikai, gerdavome limonadą ir valgydavome tortą, tačiau dabar tai – eilinė, paprasta ir neįdomi diena. Kai tokia senatvė, nebekreipi jokio dėmesio į metų tėkmę, o jaunystėje gyvenau linksmai: kiekviena diena lyg gimtadienis būdavo", – telefono skambučio iš popiečio miego pažadinta kalbėjo režisierė.

"Išgirdusi skambutį supratau, kad čia – ne savas žmogus. Popiečio miegas man šventas. Kiek vėliau pratęsiu", – žadėjo pašnekovė. Paklausta, ar žino, kokiu paros metu atkeliavo į šį pasaulį, G.Dauguvietytė juokavo esanti vidurnakčio žmogus, nes gimė šiek tiek po dvyliktos. Nuo mažens su pirmaisiais saulės spinduliais pasveikinanti kiekvieną rytą pašnekovė tikino nugyvenusi laimingą gyvenimą. "Turėjau viską, ko tik norėjau. Nors mūsų šeimoje nebūdavo jokių dovanojimo tradicijų. Mama sakydavo, niekad nemačiusi tokio vaiko, kuris nieko neprašytų. Tokia jau buvau. Būdavo einame su mama gatve, pamatau parduotuvės vitrinoje gražius batukus, trumpam stabtelim ir toliau einam. Po kelių dienų tie batukai jau mano namuose. Nors niekad neprašydavau", – juokėsi G.Dauguvietytė. Viena brangiausių režisierės dovanų – šešioliktojo gimtadienio proga tėvų dovanotas laikrodukas. Būtent jį iki šiol moteris saugo savo atmintyje. Visų kitų ji neišskiria ir neįvardija.

"Tik kol jaunystė, laikas eina labai lėtai, paskui nespėji stebėti, kaip vieni metai keičia kitus. O tada atrodė, Viešpatie, kaip lėtai tos dienos slenka...  Nei Kalėdų, nei Naujųjų metų mano tėvai nešventė – nebūdavo jokių nukrautų stalų. Pripratau taip. Gal todėl šventės ir šiandien mane pykdo", – svarstė G.Dauguvietytė. Žinoma režisierė prasitarė ne tik savų, bet ir bičiulių sukakčių nemėgstanti. Į paprastus gimtadienius ji nevaikštanti, na, nebent į jubiliejus. Kad ir kaip nenorėdavo, G.Dauguvietytė dukart atidavė duoklę garbingoms savo sukaktims: pirmąkart – 55 metų jubiliejui, antrą – garbingam 80-mečiui. "Buvo daug džiaugsmo, kad į pensiją išeinu. Ta dieną visą redakciją į restoraną sukviečiau, bet paskui dar dvidešimt metų dirbau", – juokėsi pašnekovė. Antrą jubiliejų G.Dauguvietytė atšventė Vilniaus mažajame teatre. Kaip sako ji pati, buvusi priversta švęsti. "Taigi mano nenoro švęsti nepavadinsi užsispyrimu, tai – mano kraujyje", – argumentavo G.Dauguvietytė.