„Į floristinę tematiką pasinėriau prieš septynerius metus ir ji iki šiol manęs neapleidžia“, – sako dailininkė Justina Puidokaitė. Kamerinėje parodoje galerijoje „Aukso pjūvis“ eksponuojami jos vasariškai spalvingi nedidelio formato paveikslai gėlių tema.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gėlės – nerimta tema. Jei dailininkas profesionalas tapo gėles, tai kvepia kiču ir komercija. Vis dėlto J.Puidokaitė tvirtina atradusi jai tinkantį santykį su natūra. Menininkę traukia tai, kas turi augimo pagreitį. Augalų vešėjime dailininkė jaučia gyvenimo aistrą, o augalija jai kalba apie gausą, pilnatvę, dosnumą, nuolankumą, trapumą ir amžinybę. Tapydama augalus menininkė bando prasiskverbti iki žmogaus sielos ir gamtą siejančios gijos.

Vilniaus dailės akademijoje studijuodama restauravimą, J.Puidokaitė atrado tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai tapo ant tamsaus pagrindo ir tvirtina, kad tamsus fonas nuteikia jaukiau, natūraliau. Ryškūs žiedai ant tamsaus pagrindo atrodo dar ryškesni. Dailininkė pripažįsta, kad jos kūryba šiuo metu labai nutolusi nuo tradicinės lietuvių tapybos, ji labiau domisi olandų tapyba ir baroku, žavisi naiviuoju menu, todėl jos mylimiausi dailininkai yra Petronėlė Gerlikienė ir Fra Angelico (nors pastarasis ir nėra naiviojo meno atstovas). Savo kūrybą J.Puidokaitė sieja su liaudies menu, tapyba ant baldų, su ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkių prijuostėmis, margaspalvėmis skarelėmis.

– Kada ir kaip pradėjote tapyti gėles?

– Po studijų VDA tapiau peizažus, figūrines kompozicijas su mažomis, stafažinėmis figūrėlėmis.

Tiesą sakant, tapybą prisimindavau tik vasarą per plenerus. Nelaikiau jos pagrindiniu savo užsiėmimu. Vis dėlto slapčia svajojau jai skirti daugiau laiko.

Vieną vasarą, grįžusi iš egzotiškos šalies, susilaužiau koją. Judėjimas buvo apribotas, o viduje virė įspūdžiai. Draugė nupirko drobių. Ir pradėjau tapyti. Dar akademijoje pastebėjau, kad daug geriau sekasi tamsūs pastatymai. Studijuodama restauravimą išgirdau apie tamsius ir spalvotus gruntus, naudotus senųjų meistrų bemaž keletą šimtmečių. Smalsumo vedama ėmiau ir užtepiau vieną drobę natūralia umbra. Iškart pasijutau geriau, nes baltas fonas kažkaip varžė, neleido susikaupti. Buvo pirmos rugsėjo dienos. Ypatinga nostalgiška šviesa, nepaprastai sodrūs rudeniniai žiedai. Ėmiau juos rinkti į paveikslą. Gal tai buvo atliepas į ryškias egzotinės šalies spalvas, patirtus įspūdžius, gal sąšauka su mano beveik nemobilia būkle, gal kvietimas surasti savo kelią. Bet nuo 2005 m. rudens įnikau į floristinę tematiką ir iki šiol jos nepaleidžiu.

O gal tiesiog tęsiu vaikystėje Seneliui Šalčiui duotą pažadą, kad užaugusi būsiu biologe.

– O ar įmanoma šią temą išsemti? Juk tai ne vien tik gėlės. Apie ką kalbate žiūrovui savo drobėmis?

– Kai pradėjau tapyti, buvo gana keista. Gėlės – nerimta tema. Profesionaliam tapytojui tapyti gėles kvepia kiču ir komercija. Gal būta ir noro pasijuokti iš savo rimtumo. Be to, radau man tinkantį santykį su natūra. Mane traukia tai, kas turi augimo pagreitį. Tai kelia asociacijų su gausa, pilnatve, derlumu, dosnumu. Semiuosi to iš gamtos. Ir savotiškai ją perteikiu, pernelyg nenutoldama. O menines užduotis galima, pasirodo, atlikti ir dirbant šia tema.

Ar išsemiama ši tema? Galima ir išsemti. Kūrėjas semiasi medžiagos ir kalbos įvairioms temoms iš savo vidaus gelmių. Taigi gal ne tema išsisemia, o kūrėjas, kai neberanda sąšaukos, rezonanso su savo vidumi. Tada jau jokia tema negali kalbėti. Čia gresia pavojus ne temą išsemti, o pradėti nenuoširdžiai galvoti, naudotis jau paruoštomis klišėmis. Tai matau stebėdama save. Matau, kaip lengva pasiduoti sugalvotiems scenarijams, tapti nebeieškančiu, viską žinančiu. O tai jau sustabarėjimas, mirtis. Ir gyvenime, ir kūryboje panašiai. Kūryboje, kaip ir gyvenime, egzistuoja etapai. Tema gali likti ta pati, bet, ieškant vis tobulesnio jos pateikimo, pereinama per tam tikrus evoliucijos tarpsnius.

Augalų vešėjime jaučiu gyvenimo aistrą, aistrą gyventi. Augalija kalba man apie gausą, dosnumą, lankstumą ir nuolankumą, amžinybę ir trapumą, atsipalaidavimą ir rezultatą be pastangų. Mane kalbina augalai, aš kalbinu drobes, jos kalba į žiūrovą, žiūrovas jas kalbina. Kiekvienas mato aplinkoje tai, ką mato savyje. Mato ir tai, ko savyje nenori matyti. Tiesiogiai žiūrovui ne tik kad nenoriu, bet, mano giliu įsitikinimu, net ir negaliu pasakyti. Aš tarpininkauju kalbėdama tam tikra, šiuo atveju tapybos, kalba.

– Kas buvo jūsų mokytojai?

– Vaikų dailės mokykloje mokė A.Šaltenis, P.Repšys, V.Šerys, R.Vaitekūnas. Akademijoje dėstė K.Daraškevičius, M.Skudutis, V.Karatajus, K.Zapkus, L.Surgailis, P.Vaitekūnas, J.Gasiūnas, J.Kazlauskas, G.Umbrasas. Tačiau dabar esu labai nutolusi nuo tradicinės lietuvių tapybos. Vienas mano parodą pamatęs dėstytojas davė pastabą labiau įsigilinti į japonų tapybą. Bet mane labiau domina olandai ir barokas. Taigi dėstytojų jau nebeklausau. Bet vis dar mokausi. Jei kokio kūrėjo darbai randa sąšauką mano viduje, laikau jį savo mokytoju. Labai žaviuosi ir gerbiu naivųjį meną. Mano mylimi dailininkai yra P.Gerlikienė ir Fra Angelico (nors pastarasis ir nėra naiviojo meno atstovas).

– Kaip gimsta jūsų paveikslai. Ar pati auginate gėles?

– Taip, auginu. Pradėjau, tiesa, pirma gėles „sodinti“ į paveikslus, o tik gerokai vėliau ir sodyboje apie namus. Ir jau pavadinimų daug daugiau išmokusi esu negu prieš septynerius metus.

Beveik visi mano paveikslai – ant tamsaus pagrindo. Ant tamsaus pagrindo jaučiuosi jaukiau, natūraliau. Lyg žemėje. Motinos įsčiose. Iš tamsios žemės randasi žiedai. Ryškūs žiedai ant tamsaus pagrindo atrodo dar ryškesni. Lyg močiučių prijuostės. Lyg skarelės, numarguojančios moterų pusėje per sekmadienio pamaldas. Taigi nutepu tamsiai drobę, o po to pradedu rinkti augaliukus, žiedus. Neeskizuoju, nedarau pirminio piešinio. Tapau tiesiai. Kompozicija randasi iš po rankos. Galvoje būna tik kolorito idėja, kuri dirbant irgi dažnai pataisoma. Dirbu ilgai. Dedu kelis sluoksnius. Dirbu tol, kol darbas lyg ir pats pasako, kad jau baigtas.

– Papasakokite apie plenerus, kuriuose dalyvaujate.

– Ilgą laiką buvau Alantos plenerų dalyvė. Dabar jau kuris laikas dalyvauju M.Danio organizuojamuose pleneruose. Esu įpratusi prie paveikslo dirbti mažiausiai pusę metų. Su pertraukomis. Plenere visiškai kitas darbo pobūdis. Čia nėra tiek daug laiko. Turi pasiekti tam tikrą rezultatą. Taigi darbai dažniausiai jau nebesulaukia antro dažų sluoksnio, yra dar daugiau impulsyvūs, ne tiek detalizuoti, savotiškai lengvesni, greitesni. Paprastai, grįžusi iš plenero, nutapau namie porą neblogų darbų. Gal padaro įtaką kitoks darbo pobūdis, forma, aplinkos pakeitimas, kitas kvėpavimas.

– 1996–1997 m. mokėtės senųjų tapybos technikų Pallazzo Spinelli restauravimo institute Florencijoje. Ar šios studijos turėjo įtakos jūsų kūrybai?

– Studijuodama Italijoje supratau, kad renesansas galėjo atsirasti tik Florencijoje, barokas – Romoje, kodėl būtent tokia, o ne kitokia Venecijos meistrų tapyba.

Supratau, kad žmonių jauseną pačia didžiausia dalimi veikia geografiniai ypatumai. Tai atsispindi mąstyme, taigi ir kūryboje. Žinoma, kad ta kūryba suklestėtų ir įgytų pasaulinės reikšmės, dar turi būti palankios ekonominės ir politinės sąlygos.

Pvz., Florencijoje, ant Toskanos šlaitų, saulės spinduliai krenta tokiu kampu, kad bet kokia forma tampa daugiau negu aiškiai įskaitoma. Nuo alyvmedžio krentantis šešėlis toks tikslus, kad net iš lėktuvo galima tai pastebėti. O gražaus sudėjimo nežemi pailgaveidžiai žmonės šaltokai racionalūs (net nustebau, kad taip gali būti Pietų kraštuose!).

Visai kitaip šviesa žaidžia Venecijoje. Čia jos pagrindinis žaidimų draugas – vanduo. Todėl viskas ribuliuoja, mirguliuoja, atsispindi (reflektuoja). Tokia ir tapyba, kur piešinys nueina į antrą planą, be galo svarbūs refleksai, pustoniai, virpėjimas.

Nuo tada susimąsčiau, ir dabar tebemąstau, koks stilius galėtų kilti iš Lietuvos. Iš jos regionų, kur kiekviename žemė kitaip kvėpuoja ir tas atsispindi tarmėse, liaudies mene. Kas turi sąlygoti jo išplitimą, populiarumą pasaulyje? O gal to išplitimo visai ir nereikia, nes kiekviena žemė turi savo spalvą. Gal tas plitimas tėra mėgdžiojimas?

Kas: Justinos Puidokaitės tapybos paroda.

Kur: galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada: iki liepos 22 d.