„Turbūt jau paskutinį kartą šį sezoną užlipti ant ledo – didžiulis malonumas“, – patikina sukaktuvininkas.
Pirmą kartą meškerę į rankas D. Martinaitis paėmė dar vaikystėje. Tuo metu savaitgaliais šviesaus atminimo tėtis vienintelį sūnų nusiveždavo prie Trakų rajone esančio Akmenos ežero. Čia, galima sakyti, ir užgimė būsimo pramogų pasaulio grando meilė gamtai.
Bambukinė meškerė ir valas – pirmieji D. Martinaičio žvejybos įrankiai, ne kartą atnešę sėkmę ir nudžiuginę laimikiu. Paaugęs jis žvejybos įgūdžius lavino senelių gimtinėje, Joniškio rajone. Pirmąją didesnę žuvį – lydeką – D. Martinaitis pagavo būdamas šeštokas, o dar po kelerių metų jis jau „apžvejodavo“ į smulkmenas dėmesio nekreipiantį tėtį.
„Buvau labai smalsus, mėgau eksperimentuoti, todėl tik sėdėti ir laukti man nepakako. Keisdavau kabliukus, valus, masalus. Pastebėjau, kad vieną dieną gali kibti ant sliekų, o jau kitą šis „skanėstas“ žuvų visai nebedomindavo. Todėl vis ieškojau, norėjau suprasti daugiau“, – pasakoja tris keturis skirtingus masalus prie vandens telkinio su savimi atsinešdavęs pašnekovas.
Asmeninio archyvo nuotr.
D. Martinaitis neslepia, nors jam pavykdavo sugauti kelis kartus daugiau žuvies nei tėčiui, pastarojo kantrybė ir taktika kartais pasiteisindavo – laimikis būdavo stambesnis.
Žvejo karjerą sukaktuvininkas tęsė ir Vilniuje – Žirmūnuose, kur gyveno, buvo tvenkinukas, palepinantis smulkiomis, bet gardžiomis žuvelėmis.
Tiems, kas mažiau žino apie žvejybą, D. Martinaičio pasakojimas gali priminti „paukščių kalbą“ – pašnekovas, regis, viską žino apie žvejybos įrankius, technikas bei taktikas.
Jis užsimena vienu metu mėgęs spiningauti, o dabar besižavintis naujų technologijų teikiamomis galimybėmis bei dugnine meškere.
D. Martinaitis yra žvejojęs įvairiausiuose vandens telkiniuose – tvenkiniuose, ežeruose, upėse, jūrose, vandenynuose. Jo laimikių sąraše – 2,5 kilogramo svėręs šapalas, 5 kilogramų lydeka, 3 kilogramų karšis, po 1,5 kilogramo svėrusios raudės ar ungurys.
„Neturiu tikslo sužvejoti didžiausią žuvį. Man tiesiog patinka pats procesas. Kadangi esu gimęs po Žuvų ženklu, vertinu vienatvę bei vandenį. Žvejyboje man kompanija nebūtina“, – patikina sukaktuvininkas.
Ilgiausiai be pertraukos ir miego jis yra žvejojęs 28 valandas. Įdomu, pasak D. Martinaičio, yra naktinė žvejyba, kuomet, viliojami masalo kvapo, aplanko įvairūs gyvūnai – lapės, stirnos, kirstukai, pelės.
Žvejyba, anot pašnekovo, kartais būna ir pavojinga. Ypač žiemą, kuomet yra rizika įlūžti ant plonesnio ledo. Vyriškis neslepia – tai patirti jam teko kelis kartus. Nelaimės atveju svarbi pirmoji minutė, kol tarp drabužių dar yra oro tarpai bei neprisirinko vandens.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tave, tarsi plūdurą, išstumia lauk. Tą akimirką turi atidurti ant ledo ir ridentis kuo toliau nuo lūžio vietos“, – paaiškina D. Martinaitis.
Kalbėdamas apie savo pomėgį jis pastebi, kad žvejai be reikalo nevertina jo pamėgtų žuvelių – aukšlių. Jei jas namo nešiesi maišelyje, pasak D. Martinaičio, žvynai patys nusitrina – tuomet belieka išdoroti laimikį ir juo mėgautis.
Žuvis jis kepa, rūko, vytina, džiovina. Pašnekovas žino ir daugybę lydekų, karosų, lašišų, karpių gaminimo receptų.
D.Martinaitis pasakoja, jog pasibaigus žiemos žvejybos sezonui jo laukia nauji darbai sode. Pastaruosius penkerius metus į sodininkystę pasinėręs vyriškis čia taip pat nėra naujokas – pats užsiaugina ne tik įvairias daržoves, bet ir arbūzus.
„O kadangi mano valdos yra netoli Neries, abu pomėgius – žemės ūkį ir žvejybą, puikiai galiu suderinti“, – sako gimtadienį šiandien švenčiantis renginių vedėjas.
Naujausi komentarai