"Nežinau, ar šie mano koncertai Lietuvoje nebus paskutiniai", – sako Gintarė Jautakaitė, netrukus koncertuosianti Lietuvoje. Gali būti, kad JAV gyvenanti dainininkė pasirinks kitą kelią.

"Visą savo gyvenimą buvau su muzika, – tarė Gintarė. – Buvau su ja taip ilgai, kad pasidarė nuobodu. Reikia ieškoti kitų intakų. Ne todėl, kad muzikoje nebėra ką pasakyti. Yra. Ir labai daug. Bet kalbėjimas muzikos kalba užima tiek daug laiko... O aš nebegaliu to laiko skirti vien sau ir muzikai. Ne tai šiandien pasaulyje svarbiausia."

Kas atsitiko? Apie kokį posūkį mįslingai prabilo Šiaurės Amerikoje, Meino valstijoje, su vyru – kompiuterių specialistu Keithu ir penkerių metų dukra Elizabeth gyvenanti dainininkė?

Per paskutinį mūsų susitikimą ji pasakojo apie erdvų savo šeimos namą ant vandenyno kranto, pilną muzikos instrumentų, kuriais groja ir Gintarė, ir puikiai boso gitarą valdantis jos vyras Keithas, ir mažoji Elizabeth, ir du atvykstantys į svečius G.Jautakaitės sūnūs iš pirmosios santuokos.

"Pas mus niekas per daug nesijaudina, jeigu nepaklota lova. Niekas nepuls jos kloti, jei bus galima pamuzikuoti", – tada juokėsi Gintarė.

Kodėl ji staiga prakalbo apie tai, kad dabartiniame pasaulyje svarbiausia – ne muzika? Ar todėl, kad, be muzikos, jai patinka ir dailė, ir keramika?

"Ne, ne todėl", – purto galvą G.Jautakaitė. "Neseniai aš baigiau studijas, dabar esu diplomuota integracinės mitybos ir švelniosios medicinos specialistė, – paaiškina ji. – O mokiausi todėl, kad labai aiškiai suprantu, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje. Žmogaus ir planetos ekologija – štai kas labiau už viską dabar turėtų rūpėti mums visiems."

– Integracinė medicina ir švelnioji medicina. Gintare, kas tai?

– Mano uždavinys – maistu, o po to švelniąja, tai yra žolelių, medicina kovoti su negalavimais. Studijavau biologinę mediciną, molekulinę biologiją – visus tuos kietus riešutėlius. Mokiausi, kaip kūnas dirba, kodėl jis taip dirba, ką daryti, jei atsirado sutrikimų. Dabar galiu atidaryti savo biurą, į kurį gydytojai atsiųs pacientų, kuriems aš dar galiu padėti. Pavyzdžiui, kai kurio laipsnio diabetikams, kai kurio laipsnio aukšto ar žemo kraujospūdžio kamuojamiems žmonėms, sergantiesiems Parkinsono liga...

– Jūs paskirtumėte dietą ir homeopatinių arbatų?

– Man nepatinka žodis "dieta"! (Juokiasi.) Dieta yra labai blogas dalykas. Nėra dietos, kuri būtų sveika ir naudinga žmogui. Nebent laikina, trunkanti tris keturias savaites, kol reguliuojamas organizmas. Dieta gali būti tik skirta konkrečiam žmogui. Tai individualu kaip pirštų atspaudas. Ne apie dietas reikia galvoti pirmiausia, o apie kūno savigydos instinktus.

– O tokie egzistuoja?

– Be abejo! Jie labai stiprūs, tik užslopinti moderniosios praėjusio šimtmečio medicinos. Mes pamiršome labai daug dalykų. Pamiršome, kad mūsų kūnas yra toks galingas, kad jis ima ir gydo save. Pavyzdžiui, jeigu valgai per daug mėsos, organizmo terpė tampa rūgštinė. Paprastai tariant, kūnas tampa rūgštus. O rūgščiame kūne mėgsta tarpti vėžys. Kūnas tą žino ir puola gintis nuo vėžio, tirpindamas mūsų kaulus ir siųsdamas kalcį į kaulus, kad sušarmintų, nurūgštintų organizmo terpę. Bet tada susergame rachitu, artritu, osteoporoze... Štai koks scenarijus laukia, jei kasdien valgysime mėsą. Todėl kai ateina žmogus, sergantis artritu ar osteoporoze, iškart žiūri, kaip jis maitinasi. Ir pradedi reguliuoti, žiūrėti, kaip nukenksminti tai, kas jau įvyko, kaip koreguoti toliau.

Mano gydymo trukmė yra 6 mėnesiai. Jie nėra rezultatų, dar 6 mėnesiai griežtesnio gydymo. Pas mane žmones siųstų gydytojas. Kuris dar nemato reikalo operuoti, skirti baisių medikamentų. To, ko mokė mus, nedėsto medicinos mokykloje. Tai kertasi su industrijos, kišančios žmogui tabletes, interesais.

Bet sąžiningi medikai siųstų pas mane vaikus ir suaugusiuosius, kuriems reikia būtent tokios pagalbos, kokią galiu suteikti aš.

– Kiek tokių sąžiningų medikų jums teko sutikti?

– Kol kas tokius pažįstu tris. Kurie supranta, kad ne tik lengvesnių susirgimų, bet net ir vėžio atveju daug galima padėti sureguliavus mitybą, pasitelkus švelniąją mediciną, tai yra žoleles.

– Jūs gyvenate Jungtinėse Valstijose – šalyje, kuri vadinama vartotojiškos visuomenės etalonu.

– Taip sakoma.

– O kaip yra iš tiesų?

– Žinote, aš labai abejoju šiuo teiginiu. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad gyvenu visuomenėje, kuriai skiepijamas vartotojiškumas. Bet tas skiepijimas žmonėms jau va taip (brūkštelėja per kaklą – red.). Amerikos žmonės jau nebenori būti vartotojai. Jiems tas stebėtinai atsibodo. Bet visuomenė, be jokių abejonių, yra daugiasluoksnė. Aš negaliu kalbėti už visus sluoksnius. Tik apie savąjį.

– Kaip apibūdintumėte savo sluoksnį? Kas yra jūsų rato žmonės?

– O, labai įvairūs. Ir menininkai, ir verslininkai. Kai kurie jų atsisako būti turtingi. Nors galėtų. Jų šeimos turtai – neišmatuojami, jie galėtų jais naudotis. Bet tie žmonės gyvena kukliame namelyje su viena vonia. O ne su penkiomis. Turi didžiausius daržus ir sodus. Jie yra kilmingieji, atsisakantys materialinių gėrybių. Jiems taip smagiau, maloniau, įdomiau. Tai – be galo išsilavinę, gilūs žmonės, kurių vertybių skalė yra labai labai toli nuo vartotojiškumo. Jie neturi ir neturės penkių mašinų, nes jiems tai bjauru. Nors jie jokiu būdu ne komunistai ir ne socialistai. Jie – humanistai. Mūsų draugai. Ir tokių yra daug. Kartais pagalvoju – kaip norėčiau taip sugebėti gyventi ir aš!

– Ar jūsų gyvenimas smarkiai skiriasi nuo jų?

– Ne, nesmarkiai (juokiasi). Mes gyvename normaliai, vidutiniškai. Bet jie gyvena dar normaliau. Jei jie vis dėlto yra pasiturintys, tai to absoliučiai nesureikšmina. Turi laivą, na ir kas? Jie tuo nesipuikuoja. Tas laivas skirtas laisvalaikiui, linksminti draugams, bet ne statusui įtvirtinti ar pan.

Nežinau, kiek tokio požiūrio yra visoje Amerikoje, bet ten, kur gyvename mes, tokių žmonių daug. Žmonės gyvena ekologija, sveikata sau ir kitiems, pagalba sau ir kitiems. Be jokių išskaičiavimų.

Pavyzdžiui, dabar, kai aš esu čia, namuose vieno likusio mano vyro visi taip gaili, kad visi draugai iš eilės jį kas vakarą kviečiasi vakarienės. Kad jis neliūdėtų, kad pavalgytų šviežio maisto. O kai viena mūsų draugė pateko į avariją ir atsidūrė ligoninėje, mes irgi visi šefavome jos vyrą. Pasiskirstėme, kas paeiliui veš jam vakarienę. Kad jam nieko nereikėtų daryti, kad jis galėtų tik sėdėti ir verkti. Ir lankyti savo žmoną, kurią mes visi irgi lankėme kasdien su gėlėmis.

Nežinau, ar taip yra visoje Amerikoje. Bet kai gyvenau Anglijoje, irgi mačiau daug panašių pavyzdžių. Kita vertus, sakoma, koks esi, tokius ir pritrauki. Aš tiesiog nežinau. Bet aplink save matau tai, ką matau.

– Taigi jūsų Amerika – ne soti materialistė su mėsainiu rankoje.

– Tikrai ne. O dėl mėsainio... JAV žmonės dabar stengiasi sveikai maitintis. Masiškai. Net neturtingieji, gyvenantys iš pašalpų. Toks vaizdas, kad jie niekada nebuvę pas odontologą ir nesimaudę vonioje, bet – nepatikėsite – už paskutinius grašius jie perka ekologišką maistą sau ir vaikams. Ypač vaikams. Visuomenė Amerikoje dabar tiesiog fanatiškai susirūpinusi ekologija ir sveiku maistu.

– Jūs irgi?

– Aš, žinoma, irgi. Ir dabar, kai baigiau IIN institutą, ekologija domiuosi jau nebe mėgėjišku lygiu. Mano svajonių darbas – mokyti vaikus sveikos gyvensenos. Aš noriu, kad apie kai kurių produktų žalą vaikai girdėtų ne iš mamos ar močiutės, nes mama ir močiutė juk "nieko nežino", o iš manęs, iš specialistės, kuri ateina į mokyklą ir dėsto labai rimtą discipliną – sveiką mitybą. Kad vaikai sužinotų, ko yra kokakoloje ir kodėl jos negalima gerti. Ko yra nenatūraliai išaugintų vištų mėsoje ir kodėl negalima valgyti tokios vištienos.

Noriu, kad vaikai būtų apsaugoti nuo nutukimo, diabeto, karieso, vėžio... Būtų mano valia, sveika mityba taptų mokyklinė disciplina – tokia, kaip biologija, matematika, piešimas. Kol to nėra, norėčiau sudaryti su mokykla sutartį ir dėstyti savo discipliną bent pusę metų. Vienoje mokykloje, kitoje.

– Jau turite konkrečių planų?

– Kol kas dar nieko konkretaus. Bet aš galvoju... Taip, manau, kad kai nebedainuosiu, gydysiu švelniąja medicina ir šviesiu žmones. O pirmiausia – vaikus.

– O ką valgo penkiametė jūsų dukra?

– Iki ketverių Elizabeth nėra ragavusi jokio saldumyno, išskyrus natūralius gamtos produktus – braškes, medų, riešutus. Ji nežinojo, kas yra saldainis, kol neatvažiavo į Lietuvą ir nebuvo pavaišinta. Dabar vyksta karas... Bet ne toks jau didelis, nes mūsų namuose saldumynų nėra, taigi nėra ir pagundos. Mano dukra niekada nėra buvusi "McDonald‘s" restorane. Ir kol kas nežino, kas yra saldus gazuotas gėrimas – toks, kaip kokakola ar "Sprite". Iš mūsų ji ir nesužinos. O iki to laiko, kai galės sužinoti iš kitų, ji jau bus protingesnė, atsargesnė. Aš tikiuosi.

– Ar jūsų vyras Keithas pritaria tam, kuo dabar gyvenate jūs? Na, žinote – alus, bulvių traškučiai, televizorius. Daugeliui tai patraukliau už sveiką gyvenseną.

– Juokaujate? Mano vyras nori mesti savo darbą ir imtis maniškės profesijos! Nes, kai pasiklausė kelių mano paskaitų, pasidarė toks gerbėjas!

Nesu labai gera kulinarė... Kepdavau ir kepdavau kotletus. Valgydavome daug jautienos... O dabar mes – beveik vegetarai. Visiški vegetarai niekada nebūsime, nes tai labai žalinga. Bet mėsos dabar valgome labai mažai, užtat daug žuvų, labai daug daržovių. Valgome mažiau bulvių, daugiau ryžių. Mažiau makaronų, daugiau grikių. Pati auginu brokolinius, briuselinius kopūstus. Namie, darže. Auginame truputį savo bulvių. Žuvų ir jūrų gėrybių valgome daug jau vien todėl, kad gyvename ant vandenyno kranto ir visada galime įsigyti šių šviežių produktų.

Mano vyras sutinka, kad geriau jau mūsų šeima tegu sėdi alkana, negu perka paukštyne užaugintą vištą, į kurios lesalą buvo berta arseno.

– Jūs kalbate taip užsidegusi...

– Taip! Ekologinė pasaulio ir žmogaus situacija yra baisi. Būtina kažką daryti. Nesvarbu, ką bruktų tie, kurie galvoja tik apie pinigus. Nesveiko maisto gamintojai, farmacijos kompanijos. Turime atsilaikyti.

Aš turiu idėją sujungti medicinos žinias su muzika ir gydyti žmones. Nekukliai tariant, apie tokią sąjungą aš išmanau. Puikiai suprantu garso poveikį žmogui. Mes esame vibracija, vanduo ir vibracija, energija ir vibracija. O muzika irgi – energija ir vibracija. Todėl aš norėčiau muziką sujungti su savo švelniosios medicinos žiniomis ir gydyti. Turiu tokių idėjų. Gal ne iš karto, bet aš jas, manau, įgyvendinsiu.