Krištolinis juokas ir balsas be amerikietiško akcento. Dainininkė ir dainų autorė Gintarė Jautakaitė, iš JAV Meino valstijos atvykusi pristatyti lietuviško albumo ir poezijos knygos, sutiko papasakoti apie Amerikoje jos laukiantį vyrą, mažą dukrelę, du suaugusius sūnus ir bandymus pabėgti nuo muzikos.

– Dideliame name Šiaurės Amerikoje, kur gyvenate su vyru Keithu ir beveik ketverių metų dukra Elžbieta, turbūt nuolat skamba jūsų įrašai.

– O ne! Niekada neklausau savo muzikos. Aš klausausi kitų, Peterio Gabrielio, Rachmaninovo, Beethoveno, Mozarto... Mėgstu Bjork, moderniuosius avangardistus. Man patinka arba visai sena muzika, arba tie, kurie dirba trimis žingsniais į priekį.

– Iš ko, pravėrus jūsų duris, galima spėti, kad tai – muzikės namai?

– Susigaudyti lengva, nes mūsų namuose visas gyvenimas sukasi apie muziką. Ją kuria net mano vyras, kai pavargsta nuo savo kompiuterių. Muzikos mokome savo mažąją. Kai atvyksta mano sūnūs iš pirmosios santuokos, iškart sėda prie fortepijono, susijungia gitaras ir groja. Pas mus niekas per daug nesijaudina, jeigu nepaklota lova. Niekas nepuls jos kloti, jei bus galima pamuzikuoti.

– Kiek instrumentų galima rasti jūsų kambariuose?

– Per daug (juokiasi). Kai kurie jų seni, mes stengiamės jais atsikratyti. Klavišinių, su fortepijonu ir dukros instrumentu, yra apie 15. O dar šešios gitaros, mušamieji, penki vien muzikai skirti kompiuteriai ir daugybė instrumentų, specialiai pagamintų dizainerių. Ir atskirai dar muzikos studija.

– Vien nušluostyti dulkes nuo tokios gausybės muzikinio inventoriaus tikriausiai reikia pusdienio. Ar turite namų tvarkytoją?

– Kartais ateina moteris padėti, bet dažniau savo namą tvarkomės patys. Mano vyras vertina privatumą ir nelabai mėgsta, kai sukiojasi svetimas žmogus. Tačiau tvarkytis reikia ne itin dažnai, nes namuose praleidžiame nedaug laiko. Mes nuolat arba Niujorke, arba Bostone, arba dar kur nors. Užsisakome viešbučio numerį ir siaučiame po miestą – po teatrus, koncertus, operas. Su mažu vaiku. Paskui nuvažiuojame į Floridą pas vyro tėvus, kur jis šiuo metu ir yra su mažąja.

– Niujorko viešbučiai, opera, galimybė pasijusti laisviems. Esate turtingo vyro žmona?

– Sakyčiau, mes – vidutiniai amerikiečiai.

– Jūsų vyras Keithas McCurdy – žinomas kompiuterių specialistas?

– Taip, Keithas valdo 300 tūkstančių serverių. Dirba vienai didelei JAV kompiuterių kompanijai. Bet gyvename normaliai, ypač nenorime paikinti ir gadinti vaikų. Mūsų kambariai nėra panašūs į sales, o vonios – ne sūkurinės. Galėtų būti. Bet nėra, nes egzistuoja svarbesnių dalykų.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Kad ir nueiti su vaiku pačiuožinėti ant ledo. Vieną dieną per tris labai užimtus mėnesius. Tokio turto aš nekeisčiau į jokį naujausią ir galingiausią BMW. Laukiu, kol galėsiu su dukra pasodinti pirmąją ropę.

– Dabartinė jūsų santuoka. Ar galite tvirtai pasakyti, kad Keihas – tikrai „tas žmogus“?

– Mes penkerius metus kartu, ir galiu drąsiai užtikrinti, kad jis – mano gyvenimo žmogus. Tikrasis. Dabar, kai aš Lietuvoje, jis man skambina po penkis kartus per dieną. Net nežinau, apie ką mes kalbamės – vakar po koncerto prašnekėjome nuo pusiaunakčio iki pusės trijų nakties. Mes tiesiog suaugę vienas su kitu. Turime vieną sielą.

– Pirmojoje santuokoje tokio pojūčio nebuvo?

– Pirmoji mano santuoka irgi buvo labai gera! Buvau ištekėjusi taip pat už amerikiečio, verslininko. Vienuolika gražių metų, du sūnūs. Bet atsirado religinė, filosofinė trintis, ir mūsų keliai ėmė tolti. Dabartinį savo vyrą sutikau ne iš karto. Dešimt metų po skyrybų gyvenau viena. Kol vėl sutikau nuostabų žmogų. Jų gyvenime ne tiek jau daug.

– Kaip jūs su Keithu susipažinote?

– Bažnyčioje. Aš dainavau anglikonų bažnyčios chore, nusprendžiau taip paįvairinti laisvalaikį. Kartais dainuodavau solo, bet niekam nesiskelbiau, kad esu profesionali muzikė. Keithas vaikščiojo į tą bažnyčią, mes atkreipėme vienas į kitą dėmesį, bet tai buvo tik neįpareigojanti simpatija. O paskui Bostone buvo mano koncertas, ir jis atsitiktinai su draugais jame apsilankė. Keithas nežinojo mano specialybės, jis buvo pritrenktas, šokiruotas. Ir sužavėtas. Nuo tada užsimezgė kitokie mūsų santykiai, kuriuose suradome daug bendrumo, vienodų idėjų, artimumo. Pamačiau, koks jis intelektualus, apsiskaitęs. Man patinka baisiai atrodantys šunys ir intelektualūs vyrai. (Juokiasi.) Jei šuo – tai tik buldogas. Jei vyras – tai labai protingas ir išprusęs.

– Kokių savo vyro savybių atradote šeimyniniame gyvenime?

– Pačių nuostabiausių! Jis puikus tėvas. Kompanijos vadovybė leido Keithui dirbti namuose. Aš labai patenkinta. Mes visada kartu, ir nereikia samdyti auklės Elžbietai. Jei aš užsiėmusi įrašų studijoje, dukrą prižiūri vyras. Kartais jis tiesiog iš kito kambario stebi Elžbietą per kameras, jų yra visur, kur sukiojasi dukra.

– Ar jums pažįstama krizės būsena? Nebūtinai ekonominės. Sakykime, dvasinės.

– Taip. Kai Elžbietai buvo metai–pusantrų, man atėjo labai sunkus laikas. Atsirado kažkokio nuovargio, užsisėdėjimo namuose, išsekimo. Aš pamėgau megzti. Sėdėdavau pavargusi ir megzdavau. Tai pamatęs mano vyras sako: „Žinai, o tu trumpam išvažiuok iš namų. Pabandyk megzti mašinoje. Arba nueik į biblioteką. Pabėk, negirdėk ir nematyk mūsų.“ Aš paklausiau. Būdavo, nuvažiuoju prie okeano, jei šalta, sėdžiu mašinoje ir mezgu. Ir taip pailsėdavo kūnas, smegenys, kad grįžusi namo galėdavau bet ko stvertis! Labai svarbu, kad vyrai ir vaikai suprastų, jog kartais žmonas ir mamas reikia išvyti iš namų, išvaryti jas į restoranus, baseinus, skaityklas, pagaliau, parką, ir leisti joms pailsėti. Mano vyras tai suprato. Aš jam labai dėkinga.

– Kas yra jūsų šeimos galva?

– Žinoma, vyras. O aš... Keithas sako, kad jei jis galva, tai aš – karūna. (Juokiasi.)

– Ar dėl jūsų jis perėjo iš Anglikonų į Katalikų bažnyčią?

– Galbūt ir dėl manęs, bet nebuvo nė vieno karto, kad aš būčiau jo šito prašiusi. Man buvo normalu, kad aš katalikė, jis anglikonas, kartais mes eidavome į katalikų, kartais – į anglikonų bažnyčią. Tapti kataliku Keithas nusprendė pats, ir tai įvyko per Jono Pauliaus II laidotuves, kurių visas transliacijas per TV jis žiūrėjo neatsiplėšdamas nuo televizoriaus dieną ir naktį.

– Kokios šiemet bus jūsų šeimos Velykos?

– Jas švęsime Floridoje, pas vyro tėvus. Po to važiuosime į Čikagą rengtis koncertui. Velykos Amerikoje gražios, kaip ir kitur. Mes einame į bažnyčią. Kai grįžtame, jei būname tik trise, važiuojame į kokį nors restoraną, kad nereikėtų plūktis virtuvėje.

Žinau, kad per Velykas Elžbietos pirštai bus išteplioti dažais. Nors ir be Velykų mūsų dukra labai daug piešia, lipdo, dirba su klijais, siūlais, plunksnelėmis. Mes jai leidžiame, ji turi savo darbo vietą. Elžbietai tuoj bus ketveri. Jau pusantrų metų ji taškosi dažais. Patiesiame didelę paklodę, viduryje – stalas, ir leidžiame „daryti menus“. Net vieną sieną paskyrėme dukros „menams“, mes jos neuždažysime.

– Kol Elžbieta buvo kūdikis, jūs nekūrėte.

– Taip. Ir dar kelis kartus buvau nutarusi atsisakyti muzikos. Pasakiau sau: užteks to grimo, koncertų, baikime su muzika, jau viską pasakiau sau ir kitiems, dabar keliausime, plauksime laivais, auginsime vaikus, šunelius, gėles. Taip buvo keturis ar penkis kartus. Kartą pertrauka truko septynerius metus. Nekūriau muzikos, nedainavau, atsidėjau namams. Bet muzika atšliaužė pas mane, surado landas, slaptas dureles. Tada, po septynerių metų pauzės, sukūriau geriausias savo dainas. Paskutinį kartą muziką mečiau gimus dukrai. Pamaniau, dabar tai jau tikrai viskas, turiu tiek rožinės spalvos, tiek pilnatvės, kad muzikos man tikrai nereikia. Juk gyvenime daug kitų džiaugsmų – pasiirstymų valtele, grybavimo, tulpių sodinimo. Bet viskas vėl prasidėjo – nuo lopšinių, nuo dainelių vaikui. Kol išgirdęs vyras tarė: „Ei, čia labai gerai skamba, reikėtų pratęsti.“ Ir vėl aš alkūnėmis prišliaužiau iki muzikos, ir vėl viskas įsisuko iš naujo.

– Kaip manote, kas atsitinka su žmogumi, kuris užgniaužia savo kūrybą?

– Jis gali sunkiai susirgti. Mūsų kūnas ir dvasia labai susiję. Jei žmogus užgniaužia savyje tai, kas jam teikia džiaugsmą, užgniaužia savo kūrybą – nesvarbu, ar tai būtų siuvinėjimas, ar gėlių auginimas, piešimas ar muzika, – tai negali neatsiliepti jo sveikatai. Ir dvasinei, ir fizinei. Aš turiu savo teoriją, kodėl moteris apima pirkimo manija.

– Ir kodėl gi?

– Todėl, kad pirkimo liga – tai kūrybinis darbas su vitrina, su šimtais daiktų. Moteris žiūri į tuos rankinukus, batus, šalikus kaip į meno kūrinį. Ji derina, žaidžia su materija, lygina spalvas ir formas. Taip ji numalšina alkį, kurį kažkada jautė skulptūrai, piešimui ar siuviniams. Bet ištekėjo ir per vaikus, puodus užmiršo tą alkį. O jis niekur nedingo.

– Koks jūsų santykis su parduotuvių vitrinomis?

– Dabar jau racionalesnis. Mes visos mėgstame puoštis, ne išimtis ir aš, bet egzistuoja riba tarp noro gražiai atrodyti, sekti mada ir snobizmo arba brangių daiktų, blizgučių, etikečių manijos. Perverčiau Lietuvoje keletą žurnalų moterims. Ta pati tuštybės mugė, kaip ir visur. Įvairios „-ūtės“ ir „-ytės“ demonstruoja prabangą ant kūno, ant kojų, rankų... Kam visa tai? Holivudas išprotėjęs dėl pinigų, šlovės, o, manote, ten žmonės neserga neurozėmis ir depresijomis? Pinigai ir daiktai negelbsti. Kalbu tai ne todėl, kad negalėčiau sau leisti „Louis Vuitton“ rankinės. Galėčiau. Bet nematau prasmės.

– Argi jūsų brangenybių dėžutėje nėra briliantų?

– Aš visiškai nesureikšminu savo brangenybių dėžutės turinio. Šiuo metu mūviu vienintelį papuošalą su brangakmeniu – sužadėtuvių žiedą. Prieš žmones su jų nelaimėmis, ligomis, pinigų stygiumi demonstruoti turtą, perteklių, man regis, kažkaip nepadoru. Mano briliantai – tai mano kūryba, mano balsas. Žinoma, scena reikalauja magijos, ir aš niekada nekoncertuočiau bet kaip apsirengusi. Bet neisiu į „Chanel“ pirkti rankinuko už 8 tūkstančius dolerių vien tam, kad galėčiau pasipuikuoti. Man smagiau, jei žmogus pasakys: „Vakar mačiau Jautakaitę, ji taip nudžiugino mane savo muzika...“, nei sulaukti vertinimo: „Mačiau Jautakaitę, jos toks rankinukas!..“

G.Jautakaitės vaikai

23 metų Jasonas Niujorke studijuoja medicinos nanotechnologijas.

22 metų Martynas pasirinko režisūrą ir aktorystę Holivude. Šiuo metu dirba prie filmo „Šrekas“.

3 metų Elžbieta mokosi muzikos, piešimo, lipdymo. Ji moka 50 lietuviškų žodžių.

EMI buvo profesinė kalvė ir titaniškas darbas

Daugiau nei trejus metus G.Jautakaitė dirbo su EMI – viena didžiausių pasaulio įrašų leidybos kompanijų. „Su EMI dirbo daugybė žvaigždžių – nuo „The Beatles“ iki „Spice Girls“. Aš buvau viena EMI globotinių, nors mano kūrinius leido SONY – toks šitų kompanijų susitarimas“, – pasakojo dainininkė.

Gintarė prisimena: „Sutartį su EMI pasirašiau 1997-aisiais, ji truko daugiau nei trejus metus. Tai buvo toks darbas, kokio niekada neturėjau. Rūstus. Dieną naktį. Būdavo – interviu su dviem leidiniais iš karto. Vien batelių parinkimas galėdavo trukti savaitę. O kur dar šukuosena, visažistai, drabužių dizaineriai.

Užimtumas buvo nežmoniškas. Savo sūnums nebeturėdavau nė trupučio laiko. Iš pradžių samdžiau vieną auklę, paskui dvi.

Kol EMI tave išsviedžia kaip patrankos sviedinį ir tu skrieji į populiarumą, turi pereiti pragarą.

Pasirodė mano albumas „Earthless“, jį grojo visos radijo stotys, jis prasimušė į pasaulio CD topus. O aš galvojau: „Dieve, kad kas nors žinotų, kiek mažai muzikos liko mano gyvenime... Kiek jame darbo, nesusijusio su jokiu menu, o tik su auskarais ar batelių pakulnės forma.“ Ir negali pasakyti: „Nenoriu, man tai nepatinka.“ Miegojau su priklijuotais plaukais, klijai ištepė mano pagalves, bet negalėjau nė cyptelėti.

Bet EMI žavėjosi mano muzika, nors ir turėjau pritemdyti kai kuriuos man svarbius aspektus.

Už kiekvieną sukurtą dainą man mokėdavo 10 tūkstančių svarų, nesvarbu, bus ar nebus ta daina albume. Honorarai visiškai kas kita, čia buvo tik papildomi pinigai. Aš taip uždarbiaudavau. Reikia naujos mašinos – parašau dainą ar porą. Ir parduodu tas dainas jiems visiems laikams.“

Lietuva – JAV – Lietuva

Pirmąją savo dainą „Vieversėlis“ G.Jautakaitė sukūrė būdama šešerių metų. Daina laimėjo radijo konkursą.

Trylikos metų sukūrė dvi išpopuliarėjusias dainas „Mediniai žirgeliai“ ir „Dobilo širdy“.

Giedriaus Kuprevičiaus roko operoje „Ugnies medžioklė su varovais“ atliko Monikos partiją.

Dainavo dar dviejose operose, filmavosi 4 kino ir televizijos filmuose.

Baigė Juozo Gruodžio muzikos mokyklos fortepijono klasę. Iki emigracijos mokėsi Muzikos akademijos Klaipėdos fakultete fortepijono specialybės.

1982-aisiais emigravo į JAV ir tapo Amerikos piliete.

Išleido albumus „Earthless“, „Feathermark“. Naujausias – lietuviškas „Kol prašvis“. Jį įrašė su vienu geriausių pasaulio garso režisierių Lincolnu Clappu.

Prie grafikos ir poezijos rinkinio „Dobilo širdy“ dirbo metus.

„Atvažiavau į Lietuvą pristatyti knygos ir plokštelės. Tai mano derlius. Žmonės turi apie tai sužinoti. Vien dėl to aš palikau mažą vaiką, – kalba G.Jautakaitė. – Esu be galo dėkinga skaitovams Virginijai Kochanskytei ir Viliui Kaminskui, kurie klausytojams pristato mano poeziją.“