„Norėjau užfiksuoti laiką, – prieš savo parodos atidarymą kalbėjo grafikė Jūratė Rekevičiūtė. – Feisbukas ir yra šiandienis mūsų laikas, kuriame gyvename, kažkuo dalijamės, bendraujame vienas su kitu, o gal... su niekuo?“

Iš pradžių buvo langas

Iš pradžių buvo tuščias langas su dviem rodyklėmis: pirmyn ir atgal. Paskui atsirado nuorodos: dalytis, patinka. O po to tame lange pradėjo vykti gyvenimas. Netgi tikresnis už realųjį.

Ar išties tikresnis? Ar tikrai turint, tarkim, pusę šimto draugų yra su kuo realiai išgerti puodelį kavos ar arbatos, kai aplanko vienišumo valanda. O gal jos nėra ir ji negali aplankyti, nes juk yra feisbukas. Atsisėdi prieš kompiuterio ekraną ir rašai savo sienoje. Feisbukas – bene vienintelė vieta, kurioje normalu kalbėtis su siena.

„Kaip žirniai į sieną – tokiu palyginimu lietuvių folkloras apibūdina jokios naudos neduodantį pokalbį, nesusikalbėjimą, neįsiklausymą, bet ši sparnuota frazė gimė, kai dar nebuvo feisbuko pasaulio. Dabar berdamas žodžius savo sienoje, atrodo, gali būti išgirstas: tarkim, parašai, kad nebematai prasmės gyventi ir vienas (arba net ne vienas) tavo draugų paspaudžia: „Patinka.“

Kuo dalijamės?

Grafikės kūriniai, dalyvavę šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene. Kalbėjimas“ kalba būtent apie tai. Naujame šių metų pavasario menininkės darbų cikle “Dalintis. Patinka” atveriamas feisbuko pasaulis, jo grafinės pranešimų džiunglės, painiava akims ir protui: „Kas su kuo ir kuo dalijasi?" – klausia J.Rekevičiūtė.

Atrodo, kad visi su visais ir tuo pat metu su niekuo. Arba kiekvienas su savimi. Iliuzijomis, kad bendraujame, kad kažką vienas kitam duodame.

„Apgaulė, kad kažką gauname, – svarsto grafikė. – O galgi – ne? Gal vyro, moters ir anonimo no name pasakojama jausmų, jausmelių, mažų nuotykių, šlovės, populiarumo istorija tai paneigia? Gal tai ir yra tikrasis pasaulis, tikrieji jausmai, tikrasis gyvenimas?“

Moterų ir vyrų temos

„Man labai patinka grafinis feisbuko langas, – pastebi menininkė, – tas balto ir juodo derinys, struktūra – tai irgi lėmė mano kūrinių feisbukinį formatą.“ Autoriniai kūriniai atlikti ir modernia skaitmenine technika, ir rankomis: senojo linoraižinio būdu, tačiau parodoje įvairūs, mirguliuojantys ir dažnai kažkur (feisbuke) jau matyti, atpažįstami vaizdai tarsi savaime tampa bendriniai, susipina, susimaišo ir nebesupaisysi, kur viena, o kur kita. Visai kaip tikrame feisbuke, kuriame yra ir tikrų, artimų draugų, įdomių komentarų, minčių, pasidalijimų.

Menininkė analizavo vyrų ir moterų dažniausiai liečiamas temas feisbuke, kuo jie vienas su kitu dalijasi, o iš beprasmių „laikinimų“ gimė, pavyzdžiui, skaitmenine ir spalvoto linoraižinio technika sukurtas šuo, gulintis skaisčiai raudoname (kraujo) klane, po juo nuorodos: patinka, dalytis. „Su kompiuterine pele šį vaizdą galima, tarkim, stumdyti pirmyn ar atgal“, – liūdnai šyptelėjusi priduria grafikė.

„Moterys ilgisi beribės meilės, jos dažniausiai dalijasi prasmingais, neretai sentimentalokais vaizdais, gėlių nuotraukomis“, – pastebi J.Rekevičiūtė, sąmoningai vengusi su vaikais susijusios temos, kuri iškart užgožtų. Vyrų dažniausios temos – politika, sportas, seksualinio, pobūdžio temos.

„Laba jai dabar išsiunti zinute uz 11 lt as pas tave atvaziuoju kad ir kur randiesi ir mes pasimylim nes man labai reikia; * ar gali išsiusti?“ – kuo vyrukas pasidalijo, byloja vienas skaitmeniniu būdu atliktas J.Rekevičiūtės darbų.

Dievo metafora – feisbukas

Šalia kabo darbas su visai kitokio pobūdžio įrašu: „Svarbiausi dalykai gyvenime yra Gimimas, Meilė ir Mirtis. Tačiau mes dažnai pamirštame, kad turime nuostabią galimybę atgimti. Sveikinu!“

Taigi pradėjusi nuo tuščio feisbuko lango – Dievo metaforos – J.Rekevičiūtė tarsi pereina įvairialypį žmogaus bendravimo/gyvavimo/gyvenimo (parodos ekspozicija turi labai aiškią pradžią, kuliminaciją ir pabaigą) socialiniuose tinkluose pasaulį, išryškindama jo silpnybes, paviršutiniškus siekius ir nuopuolius, tačiau čia pat – meilės troškimą, vienatvę ir ilgesį, tokį pat, koks buvo iki feisbuko (sukūrimo). Tačiau kas jį sukūrė (ne įgyvendino)?

„Turbūt Dievas? – šypsosi J.Rekevičiūtė, – koks nors kompiuterinis.“ O jį, tą kompiuterinį?

Ir vis dėlto, kodėl mes į draugus priimame begalę žmonių, kurių absoliučiai nepažįstame? Viena priežastis – dėl reklamos, ir tuo ypač naudojasi rinkimams besirengiantys politikai. Reklama naudinga ir menininkams, ši J.Rekevičiūtės paroda taip pat buvo reklamuota per feisbuką ir rezultatas, pasak menininkės, kiek nustebino – paroda suskambėjo kur kas plačiau, nei kviečiant asmeniškai. Gal feisbuko pasaulio gyventojai žinia gausiai pasidalijo, o gal ji gyvesnė (realesnė), kai paskleidžiama ten. Kur? (Feisbuke. O kur yra feisbukas?)

Jis ir draugai

Vis dėlto toli gražu ne visiems reikalinga reklama, bet praktiškai visi, esantys (kiti ten ir gyvenantys, neretai aktyviau nei realybėje) feisbuke, turime priėmę į draugus (žodis „draugaujame“ netinka) nepažįstamų žmonių. Kodėl? Nes gera jų turėti, šis draugystės simuliakras/protezas šildo, tai greičiausiai ir buvo feisbuko sėkmė.

Draugai, socialumo esmė, mums reikalingi kaip oras, kaip šis pasaulis (kuris?). Tarkim, yra žmonių, kurie tiki Dievą, savotiškai jį turi (savo pasaulyje), yra ir tokių, kurie juo netiki, tačiau turbūt nėra žmonių, kurie neturėtų draugų, o jeigu taip atsitiko, kad jų stokojame, feisbukas (tuomet jis – ar tik metafora?) jų gali duoti apsčiai. Jis gali duoti ir trokštamą dėmesį savo asmeniui, iliuziją, kad „esi žinomas ir matomas“, psichologinio eksbicionizmo realizaciją, nors gali būti, kad vien savirealizacijos simuliakrą/protezą.

Atėjo toks laikas, kai to, ko neturime, ko nedavė gamta (arba Dievas), galime turėti. Tarkim, galima prisiauginti ilgesnes ir tankesnes blakstienas, plaukus (neretai sakoma: „Dievas man nedavė ilgų ir storų plaukų“) ir t. t., atsijauninti keleriais metais („senėjimo proceso greitis labiausiai priklauso nuo genų“ – taip pat dažnas pastebėjimas), galima ir neturint daug draugų jų turėti.

Galima jų būriu pasigirti, didžiuotis, galima draugus rinkti (kviestis į draugus nepažįstamuosius, „žvaigždes“, merus ir prezidentus) rūšiuoti (blokuoti, išmesti iš draugų), juos ne tik vojaristiškai, bet ir kažkaip visagališkai (su rūšiavimo galimybe) stebėti ir neretai pamatyti, kad ir kaip būtų paradoksalu, tikrąjį jų veidą, išryškėjusį ne realioje tikrovėje, o iš komentarų, nuorodų, „laikinimų“. Tuomet išties – kuri realybė yra tikresnė? Ar toji, kurioje atsiskleidžia daugiau, ar toji, kurioje galima medžiagiškai apčiuopti, bet ir tai nėra aktualu, tarkim, kalbant apie žmogaus charakterį, asmenybę.

Komentaras Dievui

„Kai kurie man sakė, kad meną sieti su feisbuku – nerimta, – prisipažino J.Rekevičiūtė, bet tai juk yra mūsų šiandienos atspindys, o feisbuką aš panaudojau, kaip rėmus, kuriuose galiu išsakyti savo poziciją.“ Tarkim, į parodos kūrinius patekę žmonės nėra atpažįstami, jų veidai, vardai retušuoti (kai kur – sukurti linoraižinio technika), ir ne vien dėl etinių sumetimų. Dažnai niekas nepasikeistų, jeigu tų žmonių komentarai, pasisakymai („vau!“ „jėga, „super“! „ koks fainas!“ ir t. t.) būtų sumaišyti ir sudėti po kitų žmonių nuotraukomis.

Visai gali būti, kad feisbukas ne tik nėra nerimta – tai neišsemiama tema: nuo egzistencinio Dievo ilgesio iki instinktyvaus draugų poreikio.

„You are beautiful. I know, because I made you. God.“ (Tu esi nuostabus. Aš tai žinau, nes tave sukūriau. Dievas) – rašoma ant paskutiniojo grafikės kūrinio. Ką gi, belieka tuo pasidalyti, „palaikinti“ ir Dievui parašyti: „Vau! Jėga, super, koks tu fainas!“