„Norisi dirbti tai, ką tu myli ir gerai moki. Kiekvienas renginių organizatorius ar kūrybininkas dabar ko gero turi nuoskaudų, nes valstybės požiūris į visą mūsų sektorių yra žiaurus. Nėra nei pagalbos, nei atsidarymo plano ir toks jausmas, kad dešrą nusipirkti yra ženkliai svarbiau negu rūpintis savo emocine sveikata“, – iš savo namų Nidoje šį pirmadienio vakarą, 20 val., laidoje „Nuo... Iki...“ per LNK pasakos A. Grigaliūnienė.

Dabar susidurdama su žmonėmis, su kuriais anksčiau dirbo, moteris girdi – kiekvienam jų išgyventi izoliacijoje ir be darbo tampa vis sunkiau: „Sutinki nuostabų operatorių... „Bolte“, žinai, kad žmonės baigia darbą teatruose ir ieškosi jo bet kur. Taip neturi būti, tai yra labai liūdna, būtent mūsų segmentas suteikia labai svarbią emocinę sveikatą“.

Agnė – viena iš tų moterų, kuri savo jausmais nevengia dalintis ir socialinėje erdvėje. Dažnai ten ji džiaugiasi savo numestais kilogramais, tai padaryti padėjusia keto dieta, pasakoja ir apie asmeniškesnius dalykus –  santykius su savo antrąja puse, jausmus, apsilankymus psichoterapijos kabinete. Tai, kas yra brandi meilė ir visiškas atsidavimas savo vyrui Simui, Agnė sako pajutusi tik dabar, karantino metu.

„Mes juk lygiai taip pat išgyvename karantiną ir yra tos trinties, nuovargio ir nežinomybės, kuri kažkada atseit buvo žinomybė. Pasaulis sumažėjo iki keturių sienų, keturių asmenų šeimos, keturių kartų gaminimo per dieną. Pagauni kažkokią tarpusavio akimirką, kuri abiem kutena, pagauni, kad tos keturios akys absoliučiai taip pat suvokia tą pačią situaciją. Tai draugystė. Kalbant apie mane ir Simą, mūsų santuoką bėgant metams, mums padarius daug gražių dalykų, padarius klaidų, įskaudinus, susipykus, susitaikius, santuoka virsta draugyste, tokia tikra, dviejų žmonių draugyste, su kuria tu atsiduri vienas su vaikais saloje ir nėra aplinkui daug prie ko, prie ko buvome pripratę“, – apie šeimos santykius ir išgyvenimus karantino metu pasakojo A. Grigaliūnienė.