Rašant apie dailininką Marių Danį reikia to imtis neatidėliojant, vienu ypu. "Ir su džiaugsmu", – pridurtų menininkas.

Nusigręžęs nuo skaudulių

Iš ypač sodrių, spalvingų tapybos darbų tiesiog srūva vitališka energija tarsi smalsios, gyvenimu džiaugtis pasirengusios jaunos merginos gyslomis tekantis kraujas. Mergina paminėta neatsitiktinai, nes M.Danys – aktų meistras ir greičiausiai šią abstrahuotų peizažų parodą, kurią parengė "Kauno lango" galerija, po kurio laiko keis moters grožį atskleidžiantys paveikslai.

Vis dėlto, kalbant apie grožį, ypač moters kūno ar peizažo, lydi stereotipas, kad tai saldi, sentimentali ir net profaniška tapyba, nes šioje srityje dirba visa kariuomenė dailės grafomanų, įvaldžiusių tapybos abėcėlę ir ničnieko daugiau. Bet šis stereotipas tegul ir lieka mugių gatvėse ir kurortuose. M.Danys – pirmiausiai profesionalas, puikiai valdantis ir formą, ir spalvą, o tai, kad jis teigia gyvenimo džiaugsmą, greičiau yra jo privalumas, o ne trūkumas.

"Savo viduje knaisiojasi ir įvairiausius skaudulius paskui purvinomis spalvomis tepa paprastai dar neradusieji, kaip atsiskleisti, – rėžia M.Danys. – Beje, labai dažnai taip ir nesuranda, nes užsikonservuoja tuose savo skauduliuose, kurie tarsi savaime yra ar turėtų būti menas ir jo gylis. Nesąmonė. Man tas gylis – sugebėti džiaugtis gyvenimu."

Pasirinkęs giedrą

Beje, pats M.Danys, jaunystėje žinomas kaip grafikas, taip pat ieškojo gelmės, o gal prasmės kitur ir kitaip, ankstyvieji jo darbai spinduliuoja susikaupimą, filosofiški. Užtat dabar menininkas dionisiškai taškosi – ir ne dažais, o energija, iš kurios gauna impulsų kūrybai, ją ir pats atiduoda. Tokie darbai turėtų būti perkami ne tik todėl, kad jie tiesiog gražūs, džiaugsmingi ir ekspresyvūs, bet ir todėl, kad nesumeluoti.

Iš pirmo žvilgsnio lengva, net salonine tapyba dvelkiantys paveikslai toli gražu tuo neapsiriboja, nors, pasak menininko, jo paveikslus galima traktuoti, tarkim, kaip namus puošiantį kilimą. "Na, ir ką: ar nuo to paveikslas taps blogesnis už tą perspaustą, neva iškentėtą, kuriame nudrėbta purvina pilkuma ir visi oriai linkčioja, kad tai – sidabras? Nė velnio, – sako be kompromisų gyvenimo džiaugsmą ir giedrą pasirinkęs M.Danys, daugybės plenerų organizatorius.

Taigi profesionaliai įvaldyta meistrystė – kaip nugyventas gyvenimo tam tikras esminis etapas, po kurio dvasiškai subręstama ir jei energija, potencija dar neprarasta, neišbarstyta ir nesuluošinta nusivylimų, tuomet, regis, aplanko suvokimas, kad mūsų gana trumpo gyvenimo didžiausias stebuklas ir prasmė – tiesiog džiaugtis gyvenimu, rasti tą aukso gyslą, kuri leistų tai daryti ne dirbtinai ar save prievartaujant, o natūraliai, lengvai ir paprastai. Taip, kaip ją yra radęs M.Danys, nusimetęs nuo savęs įvairius gero tono, intelektualumo, deklaratyvaus dvasingumo pančius ir atsiskleidžiantis toks, koks yra: nuoširdus, paprastas, nesitaikstantis prie miesčioniškos gyvensenos taisyklių.

Nuo peizažų iki aktų

"Perku tik mersedesus, – po tokių žodžių galima suklusti ir įtarti, kad štai dabar išlįs kita dailininko kaukė, tačiau jokios kaukės nėra, – nes jo bagažinės didelės, galiu įsidėti savo formatų drobes. Nuvažiuoju į gamtą, pasidedu ant žemės drobę ir tapau. Paveikslą padarau gana greitai, stengiuosi nepalikti kitam kartui, nes kitas kartas jau yra kitas, kitoks, jis įsimaišo paprastai tarsi purvas į spalvą ir ji (energija) jau išeina ne toji, prie kurios stabtelėjau, ne gryna. Štai neseniai buvau Ispanijoje – ten šilta, visi džiaugiasi, aš irgi maudžiausi jūroje, o čia sugrįžus pasitiko drėgmė ir šaltis, niūri pilkuma. Tai ką, aš dabar studijoje nutapyčiau Ispaniją? Nė velnio. Kažkokius prisiminimus, kuriuos jau neišvengiamai veikia be galo greitai tamsėjančios dienos, šaltis, kažkoks tvyrantis liūdesys. Į tą pačią upę neįbrisi", – pabaigia savo greitakalbį monologą menininkas.

Kai gamtoje tapyti per šalta, M.Danys studijoje tapo moterų aktus ir, kaip sakė, tikrai neapmąsto, kad tos jaunos merginos kažkada pasens, susirgs ir numirs. "Aš jas tapau pačiame žydėjime, gražias ir stangrias – kaip ir peizažą, kuris mane pakeri. Ir nereikia čia man tvirtinti, kad tai menkesnis menas, saloninis ar koks kitoks. Menas – visų pirma gerai įvaldyta forma, o jos ieškojimuose galima eiti iki begalybės."

Taigi menas visų pirma slypi formoje – ne grožio ar kančios vaizdavime. Formai tobulinti užtikrintai pasirinkęs grožį ir gyvenimo džiaugsmą, M.Danys nemeluoja, sugeba jį patirti, mėgautis, o svarbiausia – jo neprarasti.