Vieno miesto, perskirto valstybinės sienos, gyventojų asmeninės istorijos iškyla festivalio "Kaunas mene: Premjeros 2010" pristatomuose filmuose.

Tai Estijos miestas Narva, po 1991 m. tapęs dviejų valstybių – Estijos ir Rusijos – paribio teritorija. Vientisas miestas administracine tvarka buvo padalytas dar sovietmečiu – šiaurinėje Narvos upės pusėje esanti miesto dalis pavadinta Ivangorodu ir tapo tuometės Rusijos TFSR dalimi. Tačiau tada, kai migracija tarp sovietinių respublikų buvo laisva, tai nekėlė problemų – žmonės, gyvenę vienoje upės pusėje, dažnai dirbo kitoje, Estijos pusėje iškilę fabrikai turėjo savo padalinius Rusijoje, ir atvirkščiai, žmonės iš abiejų upės pusių buvo susaistyti artimais giminystės ryšiais ir respublikas skirianti upė netrukdė bendrauti.

Viskas pasikeitė Estijai atgavus nepriklausomybę – valstybės siena tapo saugoma, kad susitiktų su kitapus upės likusiais artimiaisiais, jiems prireikė vizų, buvę sovietinės pramonės gigantai fabrikai sugriuvo.

Videomenininkei iš Vokietijos Eléonore de Montesquiou, kurios gyslomis teka estiškas, rusiškas ir prancūziškas kraujas, Narvos istorija, jo žmonės tapo neišsemiamu kūrybos šaltiniu. Pati nuolat išgyvenanti paribio būseną – gyvenanti, anot jos, tarp Talino ir Berlyno – Narvoje filmuotas žmonių istorijas ir iš archyvų surinktą videomedžiagą išguldė keliuose videoprojektuose.

Festivalis "Kaunas mene" Kauno fotografijos galerijoje pristato E. de Montesquiou filmus iš projekto "Na Grane" (lietuviškai – "Ties riba"). Archyviniuose filmų kadruose – didžiulio tekstilės fabriko darbininkų veidai ir asmeninių jų istorijų nuotrupos, žvejai, simboliškai žvejojantys ant užšalusios Narvos upės, tapusios valstybės siena, ledo.

"Tarybų valdžios laikais buvome pripratę skaityti – žmonės net į tualetą su knygute rankose eidavo. Mūsų šeima prenumeruodavo penkis laikraščius ir 15–17 žurnalų", – viename filmų su nostalgija balse pasakoja rusakalbė iš Narvos. Šalia – jos kambario sienas ir lubas ramstančios laikraščių ir žurnalų stirtos. "Dabar mes nebegalime užsiprenumeruoti nieko", – skundžiasi senolė. Tačiau menininkė sako nesiekianti sukelti nostalgijos – tiesiog fiksuojanti dabartį, prikelianti praeitį ir jas sugretinanti.

Videoprojektus pristačiusi Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, menininkė pastebėjo, kad reakcijos į juos buvusios labai skirtingos. "Estijoje visi žino Narvą ir jos problemas, Prancūzijoje sulaukiau daugiausia techninių klausimų apie tai, kaip filmas buvo sukurtas. Vokietijoje, kurios teritorijos, atskiri miestai dažniau buvo mėtomi iš vienos valstybės į kitą, paribio, besikeičiančio pasienio problemos buvo labai suprantamos ir artimos", – tvirtino menininkė.

Kas? E. de Montesquiou filmai iš projekto "Na Grane".

Kur? Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2). Darbo valandos – 11–18 val., VI–VII – 11–17 val.

Kada? Nuolatinės filmų peržiūros vyks iki rugpjūčio 1 d.