„Visada buvau sau griežta: ne taip kojas sustačiau, ne tuos batelius užsidėjau. Per mažai gera, per mažai graži. Po kiekvieno viešo pasirodymo sakydavau – Indre, galėjai geriau.

Tą dieną, kai sužinojau, kad sergu vėžiu, pro akis prabėgo visas gyvenimas. Absoliučiai viskas, kas iki tol rodėsi reikšminga, įgavo kitą arba visai neteko prasmės.

Ugnis, kuria degiau, staiga prigeso. Ir aš sustojau. Besotė – sau pasakiau.

Iš tiesų, šiandien man didžiausia šventė – kasryt nubusti mylimo vyro glėby. Ir svajoti, kad kažkuriai saulei pakilus aš ir vėl būsiu sveika“, – rašė Indrė.