Dienomis pora grožisi gamta, vakarais drauge koncertuoja. Ir yra tvirtai įsitikinę: savo svajones, kad ir kokios neįtikėtinos jos būtų, reikia pildyti dabar.

– Papasakokite, kaip susipažinote su Paulu?

– Buvo šaltas vasaros vakaras Aliaskoje. Kadangi su drauge vasarai buvome išvykusios pagal "Work and Travel" programą padirbėti į Aliaskos kaimelį, vieną rytą autostopu nukeliavome iki didesnio miestelio. Vakare ėjome pasiklausyti gyvos muzikos ir pastebėjome vyrą su gitara, kuris mus pradėjo sekti. Tamsoje neįžiūrėjau jo, temačiau jo ilgus garbanotus plaukus. Kai mūsų žvilgsniai susitiko kavinėje, pirmasis Paulo klausimas buvo: "Kur žiedas ant rankos?" Atšoviau, kad nesu ištekėjusi. Tuomet jis pasakė, kad greitai tą žiedą turėsiu.

Juokiamės, kad kelionės mus išmoko išgryninti ne tik norus ir mintis, bet ir daiktų kiekį.

– Kokios buvo pirmosios mintys, pamačius Paulą? Po kiek laiko pajutote, kad jis – tas vienintelis?

– Nuo pirmosios sekundės abu pajutome nenumaldomą trauką ir ryšį, kurio nė vienas iki tol nebuvome patyrę. Nuo pirmosios akimirkos abu žinojome, kad mūsų gyvenimas pasikeis. Pirmąjį vakarą Paulas pasipiršo, bet aš tik iš to pasijuokiau. Tačiau porą mėnesių kasdien klausęs, kokio dydžio žiedas man tiktų, galiausiai suirzo ir pasakė, jog klausia to paskutinį kartą. Tuomet pajutau, kad vis dėlto reikia pasakyti "taip".. Ir jau po kelių dienų turėjau sužadėtuvių žiedą.

– Jūs nuolat drauge – keliaujate kemperiu, koncertuojate. Kaip išsaugoti gražius santykius, beveik visą laiką būnant drauge?

– Reikia tikrai vienas kitą mylėti! Iš tiesų iki šiol mokomės, kaip išlaikyti vienas kito draugiją malonia. Gerbiame vienas kitą, pasitikime. Turime labai panašius hobius, todėl nesutarimų nekyla. Kai neslopini vienas kito individualumo, didelių ginčų nekyla. Abu supratome, kad labai svarbu turėti bent kelias valandas per dieną sau.

– Pakalbėkime apie jūsų su Paulu kuriamą ir atliekamą muziką. Kuo ypatingas americana žanras? Kokią emociją, žinutę jis skleidžia?

– Šiuo metu Šiaurės Amerikoje americana žanras išgyvena tikrą pakilimą, išpopuliarėjo americana muzikos atstovai, tokie kaip Chrisas Stapletonas, Tyleris Childersas, Colteris Wall. Tai akustinė muzikos rūšis, mišinys tarp tradicinės amerikietiškojo folk, kantri, bardų muzikos. Naudojama daug bandžos, dobro, pedal steel, akustinės ir bosinės gitaros garsų. Savo muzika norime žmones padrąsinti grįžti į gamtą, prisiminti tikrąsias vertybes, kelionių ir draugų, šeimos svarbą, mažinti vartotojiškumą.

– Su koncertiniais turais jau ketvirtus metus maišote visą JAV. Papasakokite, kuo skiriasi skirtingų Amerikos kraštų žmonės, kultūra, mentalitetas?

– Amerikos Valstijos – kaip skirtingos šalys, viena nuo kitos gali skirtis kaip diena ir naktis. Nesame megapolių mėgėjai, todėl beveik visą savo laiką praleidžiame gamtoje, mažuose Amerikos miesteliuose ir kaimuose.

Sunku apibūdinti atskirų valstijų gyventojus, tačiau bendri bruožai egzistuoja. Dauguma amerikiečių draugiški, džiaugiasi mūsų muzika ir kompanija, o mums nekyla problemų dėl nakvynės vietos. Jie mėgsta turėti savo erdvę, moka pasakyti, kai kas nors jiems neįtinka, tikrai neieško žodžio kišenėje ir moka nuoširdžiai pagirti. Plastikinių šypsenų, išvažiavus iš Kalifornijos, nesutinkame. Šiaurės Rytų (Masačusetso, Niujorko) gyventojai – labai skubantys, mažai dėmesio sutelktumo turintys amerikiečiai, Vidurio Vakarų (Ohajo, Oklahomos, Kanzaso) žmonės – labai draugiški, nuoširdūs ir geranoriški. Patys juokauja, kad jei prieš atvykėlius negali didžiuotis gamta (ten vien tik lygumos ir fermos), tai bent tegul jie prisimena nuostabius žmones. Kolorado žmonės – draugiški, bet arogantiški, tą patį galima būtų pasakyti ir apie vakarinės Amerikos gyventojus. Aliaskos, kitų šiaurinių valstijų (Montanos, Šiaurės Dakotos) gyventojai nėra tokie linksmi ir draugiški iš pradžių, tačiau, juos pažinus, jie dėl tavęs pasiruošę padaryti viską ir priima į šeimą visam gyvenimui. Šiuo metu keliems mėnesiams nusėdome Floridoje – ši valstija tapo viena mėgstamiausių, o jos gyventojai – linksmi, draugiški, mylintys gyvą muziką ir negailintys į ją investuoti.

Kelionės planai keičiasi beveik nuolatos, tačiau mūsų vienintelis planas, kurio negalima keisti, – koncertai, visi kiti planai turi suktis aplink juos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Yra tokių miestų ar valstijų, į kurias traukia sugrįžti?

– Tikrai, į kelias valstijas grįžtame kiekvienais metais ir jos tapusios lyg antraisiais namais. Esu apvažiavusi 49 JAV valstijas (išskyrus Havajus – kemperiu nenuvažiuosi). Mėgstamiausia valstija – Montana. Kasmet joje praleidžiame bent kelis mėnesius. Ten turime daug draugų, jie tapo lyg šeima. Montanoje daug alaus, sidro, vynų daryklų, visose jose populiari gyva muzika. Gamta Montanoje tiesiog užgniaužia kvapą, sakoma, kad Montana – mažoji Aliaska. Jodinėjame arkliais, gaudome upėtakius iš kalnų upių, užmiegame po atviru dangumi krentant žvaigždėms su puikia kompanija, lipame į kalnus, valgome puikų maistą, geriame alų ir dar uždirbame gerą atlyginimą. Kas gali būti geriau?

Aliaska yra trejetuke, tačiau ji pernelyg sunkiai pasiekiama. Labai mėgstame Idaho valstiją, Pjūkladančių kalnų masyvas joje vienas gražiausių mano matytų visame pasaulyje. Jutos valstija taip pat viena mėgstamiausių, tačiau griežti mormonų alkoholio įstatymai trukdo organizuoti mūsų koncertus. Visada džiaugiamės grįždami į Arizoną. Ši valstija – taip pat tarp mylimiausių. Naujosios Meksikos kultūra, maistas, muzika, kalnai ir dykumos... Tikrai dažnai save pagausi galvojant, kad esi ne JAV, bet Meksikoje. Kolorado valstija – uolinių kalnų mylėtojų meka, todėl ten būdami stengiamės kuo daugiau lipti į kalnus. Tą sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti: Oregonas, Šiaurės Kalifornija, Meinas, Florida...

– Jums labai svarbi gamta, be to, esate įgijusi aplinkos apsaugos inžinerijos bakalauro laipsnį. Koks jūsų požiūris į šiandien vis populiarėjantį tvarų gyvenimą? Kaip prisidedate prie gamtos saugojimo?

– Juokiamės, kad kelionės mus išmoko išgryninti ne tik norus ir mintis, bet ir daiktų kiekį. Turime išties labai nedaug rūbų, kasdienių daiktų, perkame tik tuos, kurių labiausiai reikia. Mažiau nei 5 m kemperyje juk netilptų visi norai! Ne savo noru tapome minimalistais ir tuo labai džiaugiamės. Mažai vartojame, mažai ir reikia. Turėdami mažai jaučiame didelę laisvę, galime lengvai ir laisvai judėti, gyventi skirtingose valstijose, žemynuose bei šalyse. Taip gyvendami bent šešis mėnesius per metus, vartojame mažai vandens ir elektros, o tai prisideda prie gamtos saugojimo. Na, žinoma, nesame visiški žalieji, nes daug važinėdami vartojame daug degalų, tai viena didžiųjų nuodėmių, kurias darome gamtai.

– Ieva, dar viena jūsų gyvenimo aistra – kalnai. Net ir Aliaskoje, kur susipažinote su Paulu, atsidūrėte šeimai kategoriškai paprieštaravus jūsų planuotai ekspedicijai į Sibirą. Dirbote alpinizmo instruktore. Ar yra pasitaikę su šiuo jūsų pomėgiu susijusių ekstremalių situacijų, kai tik atsitiktinumai nulėmė, kad viskas baigėsi laimingai?

– Nors alpinizmo ir laipiojimo instruktore jau nebedirbu, ši veikla išlieka mano mėgstamiausia. Tikrai, būta tokių situacijų. Prieš dešimt metų, kai buvau tik 15 metų paauglė, ėjome į Norvegijos aukščiausius kalnus. Vienoje perėjoje alpinistas iš viršaus paspyrė akmenis, susidarė akmenų lavina. Lagamino dydžio akmuo pasiekė mane tokioje kalno vietoje, kur nebuvo kaip pasitraukti. Matydama, kad akmuo kliudys mano galvą, instinktyviai pakišau rankas prieš jį ir nustūmiau nuo savęs. Rezultatas – trys sulaužyti pirštai, sutraiškytas sąnarys ir iškreiptas pirštas. Su tokiomis traumomis turėjau pabaigti kalnų žygį, kuris dar tęsėsi tris dienas. Tačiau puikios komandos palaikymo dėka tai pavyko padaryti, su jais išliko ryšys visam gyvenimui. Na, po to karto, ačiū Dievui, nebuvo panašių atsitikimų ir tikiuosi, kad nebus. Tačiau mačiau ir kitų alpinistų lūžusius kaulus, ir prakirstą galvą, ir grupę Prancūzijos karių, kurie buvo pasiglemžti sniego lavinos.

– Papasakokite apie buitį ant ratų. Kokia jūsų įprasta diena?

– Rutinos mūsų gyvenime nėra, tačiau diena visada prasideda su nauju ir gražiu vaizdu pro kemperio langą. Papusryčiaujame kemperyje arba ieškome šalia esančios kepyklėlės, atsakome į visus laiškus, išsiunčiame sutartis dėl koncertų, pažiūrime, ką galima pamatyti arba padaryti teritorijoje, kurioje esame. Lipame į kalnus, einame į muziejus, būname gamtoje ir lankome įdomias vieteles. Vakare grojame.

Mokomės iš visų žmonių, jų gerumo, dosnumo, malonaus ir garbingo bendravimo.

– Keliaujant nutinka netikėtumų, priverčiančių nukrypti nuo pirminio plano. Kaip jums sekasi jų išvengti, kai kone kas vakarą suplanuoti koncertai?

– Kelionės planai keičiasi beveik nuolatos, tačiau mūsų vienintelis planas, kurio negalima keisti, – koncertai, visi kiti planai turi suktis aplink juos. Dažniausiai koją pakiša blogi orai, kai negalime lipti į kalnus ar daryti ką suplanavę lauke. Išmokome keisti planus ir džiaugtis kelionėse mums siunčiamais nuotykiais.

– Kasmet jūsų kelionės turas, padiktuotas ir koncertų vietų, kinta. Kuo ypatingas pastarasis? Kiek žinau, vasarą praleidote ne visai vasariškoje vietoje – Aliaskoje, kuri jums pačiai labai brangi. Papasakokite apie šį kraštą daugiau.

– Į Aliaską skrenda daug žmonių, šis šiaurinis kraštas populiarus tarp turistų. Tačiau nedaug žmonių ryžtasi čia važiuoti iš žemyninės JAV dalies. Kelionė į vieną pusę užtrunka bent penkias dienas, reikia kirsti mažai gyvenamas Britų Kolumbijos ir Jukono dalis Kanadoje, žmonių ir kitų mašinų gali nesutikti dienų dienas. Galiu užtikrinti, kad meškas, vilkus, lapes ir stumbrus matysite kas kelias valandas. Šis važiavimas – lyg šiaurinis safaris. Tikrai neįkainojama patirtis, tačiau tai užima daug laiko, degalai šiaurinėse teritorijose itin brangūs, ne visiems priimtina nakvoti kemperyje arba palapinėje, nesiprausti bent kelias dienas, nevalgyti šviežio maisto ir kęsti šaltį naktimis.

Na, o pasiekus Aliaską, turbūt dauguma žmonių iš grožio ir džiaugsmo bent ašarą nubrauktų. Verkiau ir aš, bet ne iš liūdesio ar sunkumo, o dėl grožio. Tai Šiaurės Amerikos brangakmenis, o kalnų ir fjordų grožis – nenupasakojamas. Kenai įlanka – lyg vienas didelis nacionalinis parkas. Lašišas valgysite kasdien, apsupti snieguotų kalnų, gamtos didybės. Meškas matėme tikrai bene kasdien, bet ta baimė, kurią žmonės jaučia šiems gyvūnams, dažnai nepagrįsta – meškos bijo žmonių labiau.

– Kurie žmonės, sutikti keliaujant (ar jų papasakotos istorijos), labiausiai jums įsiminė? Ko iš jų išmokote?

– Mokomės iš visų žmonių, jų gerumo, dosnumo, malonaus ir garbingo bendravimo. Labai geri mokytojai yra ir tie žmonės, kurie pasielgė netinkamai, nemandagiai bendravo, buvo surūgę, nenuoširdūs ar neteisingi. Iš tų žmonių turbūt dar daugiau mokomės, kaip netapti tokiems, kaip jie (šypsosi). Kelionėse, kaip ir kalnuose, pamatai žmones be kaukių. Vieni pakeleiviai lieka draugais ir šeima, na, o su kitais bendravimas natūraliai išblėsta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Istorija, kuri dabar sukasi galvoje, yra apie Šiaurės Karolinoje sutiktą vyriškį, kuris visą gyvenimą dirbo nekenčiamą darbą biure, tačiau svajojo išėjęs į pensiją įsigyti kemperį ir keliauti po pasaulį. Su juo susipažinome kemperių parduotuvėje, kur jis buvo ką tik nusipirkęs kemperį savo kelionėms. Susidraugavome, tačiau po kelių dienų sužinojome, kad mūsų naujasis draugas žuvo motociklo avarijoje, taip ir nepradėjęs savo išsvajotos gyvenimo kelionės. Tai mums dar kartą patvirtino, kad reikia savo svajones pildyti dabar, nes per darbus ir rutiną pamirštame, kad gyvenimas laikinas ir labai trapus.

– Gal kiek netikėta, turint galvoje klajūnišką jūsų gyvenimo būdą, tačiau šiuo metu esate netoli finišo link matematikos magistro laipsnio, o nuo kito rudens pradėsite daktaro laipsnio mokslus. Kaip sekasi derinti studijas, darbą ir keliones?

Į Lietuvą grįžtame bent keliems mėnesiams per pusmetį, todėl, manau, atradome aukso viduriuką.

– Tik dėl kelionių ir turiu pakankamai laiko bei noro tęsti akademinę karjerą. Kartais, pripažinsiu, tikrai nelengva mokytis ir darbus rašyti ant automobilio sėdynės. Kelis darbus universitetui reikėjo atiduoti kaip tik tuomet, kai važiavome pro šiaurines Jukono teritorijas, meškos ir stumbrai matydavosi pro langus, mane užsupdavo, ryšio neturėdavau dienų dienas... Tačiau po truputį darai tuos darbus, mokaisi – ir viskas tampa įmanoma. Jeigu esi keliautojas visu etatu, tai nereiškia, kad neturi aukštų karjeros tikslų arba ateities. Tokios nuomonės anksčiau sulaukdavau ir iš giminių, ir iš pažįstamų Lietuvoje. Amerikoje sutinkame be galo daug sėkmės lydimų, turtingų ir, svarbiausia, laimingų žmonių, keliaujančių ir savo pažinimo džiaugsmą sugebančių paversti sėkmingu verslu. Todėl esu labai laiminga, kad ir mums su vyru pavyksta suderinti mūsų norą keliauti su darbais.

– Ko pasiilgstate Lietuvoje?

– Šeimos, gamtos. Tačiau į Lietuvą grįžtame bent keliems mėnesiams per pusmetį, todėl, manau, atradome aukso viduriuką.

– Neseniai feisbuke rašėte, kad po ilgos kelionės per Ameriką pagaliau atėjo laikas ir Europai, ją lankysite nuo kitų metų pradžios. Kur trauksite?

– Taip, pasiilgome kelionių Europoje, o pasitaikius puikiai galimybei, kitų metų kovą įgyvendinsime dar vieną troškimą ir išsikraustysime gyventi į Ispanijos pietinę pakrantę. Prieš tai surengsime koncertinį turą po visą Europą.

– Klausantis jūsų istorijos atrodo, kad lengvai pasiryžtate avantiūroms, nebijote palikti savo komforto zonos. Ar yra naujų iššūkių, apie kuriuos šiandien pasvajojate?

– Avantiūros – tai galimybės kažką nauja patirti ir išmokti, o aš visuomet esu atvira naujiems potyriams, žinioms ir pokyčiams. Šiuo metu Floridoje perkame burlaivį, po kelerių metų planuojame iš kemperio persikraustyti į laivą ir koncertinius turus iš Šiaurės Amerikos išplėsti į Europą. Tai kitiems skamba neįtikėtinai, tačiau taip pat keistai skambėjo ir gyvenimas kemperyje bei keliavimas visu etatu, tad... kodėl ne?

Ievos patarimai keliaujantiems kemperiu

• Stebėkite orus. Net ir gražiausios vietos, kai lyja ar sninga, o jūs sėdite kemperyje, gali palikti slogų įspūdį.

• Venkite didelių miestų – sunku surasti vietą pastatyti kemperį, dažnai būna nesaugu.

• Norėdami sutaupyti nakvynei, naudokitės programėlėmis, tokiomis kaip "Allstays", "iOverlander". Jos nurodo, kur galima nemokamai ir saugiai pernakvoti.

• Bandykite kemperyje gaminti kuo daugiau – taip ne tik sutaupysite, bet ir atrasite, kad mažoje virtuvėje galima gaminti ne prasčiau nei namie.

• Nepasiimkite per daug daiktų, pasirinkite kuo universalesnius drabužius – kuo daugiau daiktų, tuo sunkiau keliauti.

• Būtini daiktai: bent pora šiltų drabužių, kamera, kompiuteris, bent kelios poros baterijų, kalnų batai, maistas kelioms dienoms, kempingo kėdės ir žibintuvėlis, būtinai – meškų ašarinės dujos, kurios veikia ir kaip savigynos priemonė.

• Pasikliaukite žmonėmis, tačiau turėkite nuovoką, kaip amerikiečiai sako, "street smarts".

• Nesilaikykite griežto plano, atraskite ir pažinkite tai, ką kelionės jums siunčia.

• Galiausiai, klauskite vietinių, ką pamatyti ir domėkitės viskuo!