– 2015-ųjų rudenį paskelbei, kad savo noru ėjai atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Ten praleidai devynis mėnesius ir išėjai bazinį kursą. Netrukus vėl paliksi laidos "Labas rytas, Lietuva" vedėjo kėdę, sugrįši į kareivines... Kodėl?

– Esu atsargos karys, o mus po penkerių metų kviečia pratybų metu atnaujinti žinias. Kai buvau Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopos Belaidžių telekomunikacijų būrio VI modulio radijo ryšių sistemų technikas jaunesnysis eilinis, prižiūrėdavau radijo ir laidinį ryšį. Vykstant į pratybas reikėdavo paruošti radijo ryšį, užprogramuoti stoteles, kad tarpusavyje galėtų bendrauti vadai, štabas, vadavietės. Dabar jau ne viską prisimenu, atnaujinti žinias pravartu. Tiesa, šįkart kareivinėse būsiu trumpiau – tik penkias savaites.

– Nebuvus kariuomenėje atrodo, kad geležinė tvarka, ankstyvi rytai, treniruotės ar net draudimas gulinėti arba sėdėti ant lovos tarp šeštos ryto ir dešimtos vakaro turėtų būti kančia ir neįveikiamas iššūkis daugeliui...

– Ten viskas dar griežčiau, nei galima įsivaizduoti. Tačiau, jei ne geležinė tvarka, kaip suvaldyti kuopą, kurioje yra šimtas karių? Žinoma, pirmą kartą patekus į kareivines tenka pratintis ir prie kitokios aplinkos, ir prie griežto režimo: septintą valandą – pusryčiai, dvyliktą – pietūs, o šeštą vakare – vakarienė. Kasdien miegodavome po aštuonias valandas, ir labai kietai, nes po dienos pratybų būdavome pavargę ir krisdavome kaip lapai. Vėliau prie tokio režimo priprantama, o ir sveikata dėl tokio ritmo pagerėja. Baigus devynis mėnesius trukusią tarnybą buvo sunku priprasti prie gyvenimo ritmo namuose. Įsitikinau, kad tikslus režimas, griežta dienotvarkė ir tarnyboje, ir gyvenime yra labai sveikintina. Galbūt todėl ne sykį sakiau, kad karinė tarnyba – pati geriausia reabilitacija, prasivalymas ir atsigavimas.

– Tarnybą vadini reabilitacija, nors galima išgirsti ir kitokių pasvarstymų – neva karo tarnyba gali palaužti. Žiniasklaidoje esama žinučių apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius karius...

– Man tarnaujant taip pat teko laidoti karį, kuris, rodos, buvo psichologiškai tvirtas, geriausias būrio karys, pelnęs apdovanojimų. Tačiau, tai nesusiję su tarnyba. Nemanau, kad ji gali palaužti. Juolab kad kariuomenėje yra psichologų, į kuriuos galima kreiptis. Tiesiog būdamas tarnyboje daugiau laiko gali pabūti su savimi, išgryninti mintis. Tiksliau, stoji akistaton su savimi, o ji ne visada būna maloni. Jei reikia pagalbos, reikia kreiptis į specialistus. Kareivinės – gera terpė save analizuoti ir pabūti su savo mintimis. Ta akistata su savimi paveikia, ne tarnyba.

– Būdamas jaunesnis nuo karinės tarnybos išsisukai ir tik brandesniame amžiuje nusprendei savanoriškai tarnauti. Kas pasikeitė? Pajutai pareigą tėvynei, tapai sąmoningesnis?

– Pirmiausia, turi pats žinoti, ko nori. Tada pajauti pilietinę pareigą ir supranti, kodėl visa tai darai. Devynių mėnesių tarnybos metu gilinomės į šalies istoriją, klausėmės paskaitų, kitų karių pasakojimų. Turbūt mūsų partizanai nesuprastų šiandieninio kai kurių gal kiek skeptiško požiūrio į tėvynės gynimą, atsidavimo tėvynei stokos. Jiems nekilo klausimas, ar būti rezistencijoje ir kovoti. Galbūt, tai ateina pamažu. Kai kareivinėse kas rytą po mankštos giedodavome himną, kai keldavome vėliavą, tas pilietiškumo jausmas budo, augo, atsidavimas tėvynei stiprėjo. Ir dabar stebėdamas geopolitinę situaciją pagalvoju, kad nėra taip jau ramu ir vieną dieną galiu būti pašauktas. Galbūt tokiu atveju būtų ta akimirkos baimė ar nerimas, tačiau žinau, kad ilgai negalvodamas atsidurčiau ten, kur esu kviečiamas, ir klausyčiau vado nurodymų. Jausčiau pareigą.