– Nuo jaunystės ryškią savo asmenybę pabrėži ir išskirtiniu stiliumi. Kas įkvepia tokiai saviraiškai? Kaip renkiesi dienos eilutę?

– Jaunystėje, kai dar nekurdavau papuošalų, apranga buvo pagrindinis mano saviraiškos būdas. Dar įdomiau tai buvo todėl, kad anuomet beveik nebuvo žmonių, kurie taip rengtųsi. Pamenu, kai grįžau į Lietuvą po studijų Anglijoje, kiekvieną savo eilutę fotografuodavau: ne telefonu, kaip tai daro šiandieniai tinklaraštininkai, o fotoaparatu! Turbūt tada ir aš būčiau nuotraukas kur nors į internetą kėlusi, tik nebuvo kur. O dabar jau nedrįsčiau, kai yra šitoks persisotinimas panašaus turinio. Vis dėlto pasižiūrėti tas nuotraukas būtų įdomu, reikės paieškoti tų diskų.

O kalbant apie eilučių pasirinkimą, tikrai nesu iš tų, kurios prie lovos iš vakaro susidėlioja būsimą derinį. Pasitaiko net ir taip, kad būnu sugalvojusi, ką rengsiuosi rimtesne proga, o paskui apsirengiu ne taip, kaip įsivaizdavau. Arba nuotaika nebe ta. Turbūt atrodau visuomet pasipuošusi, bet taip yra dėl to, kad turiu nemažai vienąkart padekoruotų drabužių, kurie bet kada ištraukti iš spintos sukurs išskirtinumo įspūdį. O dar pilna visokių papuošalų, lankelių, skrybėlaičių – tereikia pagal nuotaiką pasirinkti.

– Beje, nors visada rengdavaisi ryškiai, pats stilius su laiku evoliucionavo – lapės kailinius ir aukštakulnius pakeitė renesanso stiliaus suknelės, puošnios skrybėlaitės. Kas suformavo tokį neįprastą Lietuvoje garderobą?

– O taip, paauglystėje buvau fyfa (juokiasi). Nors dabar tos šūbos irgi sugrįžusios į mano garderobą. Šiaip jau su stiliumi eksperimentavau įvairiai. Pamenu, buvau gal trylikos. Susiplėšiau džinsus, prisisagsčiau sąvaržėlių, dar apyrankių metalinių turėjau – ir tokį etapą perėjau. Manau, vienas stilius ilgainiui atsibosta. Pavyzdžiui, net trijose draugų vestuvėse dalyvavau su savo pasisiūta Antuanetės stiliaus suknele, o dabar man jau nebeįdomu – manau, su metais stilius subtilėja.

Studijuoti išvykau septyniolikos, 1997-aisiais, vien tai, kad pamačiau kitokių daiktų, davė daug. Pas mus tada daug ko nebuvo, o ten aš galėjau atsirinkti pagal savo pačios skonį tai, kas patinka. Nežinau, iš kur tai, bet vis pamatydavau kažką kitokio. Na, mano močiutė buvo siuvėja, kadaise rengdavusi Kauno ponias, senelis – architektas, galbūt ir man kažkas estetikos supratimo prasme persidavė.

– Pamenu, prieš gerą dešimtmetį tau einant gatve atsisukdavo daugelis praeivių. Ar ir šiandien sulauki tiek pat dėmesio?

– Tiesą sakant, žvilgsnių nejausdavau nei tada, nei dabar. Matyt, įgavau kažkokį imunitetą. Pastebėdavo artimieji – mama, sesės. Ir pykdavo, kai aplinkui žmonės vienas kitą kumštelėdavo, rodydami į mane, ir šnabždėdavo: "Žiūrėk!" O aš, jei jau matau, kad mane labai pastebi, nusišypsau ar pasakau kažką, būna, ir pasikalbame su tais žmonėmis. Labai smagus būdas užmegzti pokalbį!

– O yra tekę išgirsti dėl savo aprangos piktesnių replikų?

– Prisimenu, kai dar aštuoniolikmetė grįžau iš Amerikos, ėjau Laisvės alėja su tokiomis ilgesnėmis kojinėmis ir kažkokie vaikinukai pradėjo rėkti: "Futbolisto kojinės!" Bet man nuo to tik dar linksmiau tapdavo, smagu būdavo šokiruoti. Žinoma, gerąja prasme.

– Noras šokiruoti išliko iki dabar?

– Ne, dabar man vis dažniau norisi subtilumo. Žinoma, niekada nenorėčiau susilieti su pilka mase. Jei visi rengsis puošnias sukneles, aš turbūt ateisiu su treningais. Bet tikriausiai tai tas mano iki šiol išlikęs noras būti kitokiai. Sesuo Eglė yra net dainavusi dainą "Kitokia panelė" – tai čia apie mane (šypsosi).

– Ilgą laiką daugumai buvai žinoma kaip drabužių, aksesuarų kūrėja. Kaip ir kada į tavo gyvenimą atėjo tapyba?

– Buvo įsipainiojęs dar ir interjero dizainas – kurį laiką aktyviai įsirenginėjau butą, kuriame dabar jau gyvenu metus, o papuošalų kūrimas irgi visuomet buvo šalia. Tikiu, jei yra mūza, menininkui visai nesvarbu, ką kurti – juvelyriką, kvepalus ar interjerą. Dėl paveikslų – buvo momentas, kai vasarą buvau išvykusi į Ameriką, ten situacija susidėliojo taip, kad teko nemažai savęs atiduoti psichologiškai, po to kurį laiką iš viso nieko negalėjau kurti. Grįžau ir staiga kažkas nutiko, mane labai ėmė traukti prie paveikslų. Esu kadaise mažučius paveiksliukus kūrusi, o čia jie vis didėjo ir štai nuo pernai rugsėjo 23-iosios aktyviai užsiimu tapyba – spėjo susikaupti nemaža darbų kolekcija.

– Tai darbuojiesi dieną naktį?

– Kartais pasitaikydavo ir du tris paveikslus per dieną sukurti. Įkvėpimo pliūpsnis – tarsi nevaldoma jėga, atrodo, gali ištisomis paromis kurti, atsitraukdama nebent pavalgyti. O kai įkvėpimo nėra, nieko nesinori daryti – dirbi tik tuo atveju, jei jauti atsakomybę dėl terminų. Žinoma, nuo darbo reikia ir pailsėti –  dabar kaip tik toks laikotarpis. Bet mūzos yra labai galingas variklis, uraganas – labai laukiu šių bangų.

– Tavieji paveikslai – ne visai tokie, kokius esame pratę matyti. Juos kuri tarsi 3D efektu, dekoruoji gėlėmis, plunksnomis, kvepalų buteliukais, kitais elementais. Kodėl tokia raiška?

– Turbūt siūlo galas buvo Amerikoje. San Fransiske lankiausi "MoMa" modernaus meno muziejuje, kaip tik vyko Fridos paroda. Fotografavausi prie vieno paveikslų, kai dėl mano lankelio darbuotojai ir lankytojai ėmė sakyti, kad ir aš labai panaši į Fridą. Nors ji ir nėra kažkokia mano dievaitė, matyt, pasąmonėje tas užsifiksavo, nes pirmieji paveikslai buvo Fridos. Juose dominavo dekoras gėlėmis, iš kurių nuolatos kuriu aksesuarus, tad tiesiog turėjau po ranka. Iš esmės paveikslams naudoju tą patį, ką ir papuošalams, tai tiesiog kitokia išraiškos forma, ir tiek. Nežiūriu mados žurnalų, net ir parodų ar muziejų nesu apsėsta, nes nesinori, kad kūrybą pakeistų tebūnie nevalingas, bet kopijavimas. Taigi kūrybiniai sprendimai man ateina savaime, intuityviai, iš aplinkos. Štai radau kvepalų buteliuką – jį ir panaudojau. O naujesniuose mano paveiksluose daug moteriškų krūtinių. Vieną kartą teko ilgai diskutuoti apie plastinę chirurgiją, tą patį vakarą ir gimė paveikslas su papukais, kurių era mano kūryboje tęsiasi iki šiol.

– Kokią žinutę, idėją perduoda tavo kūriniai?

– Kiekvienas jų labai skirtingas, perduoda atskirą savo žinutę. Specialiai neduodu jiems pavadinimų, kad kiekvienam žiūrinčiajam būtų lengviau įžvelgti save. Tačiau kiekviename yra užkoduota skirtinga idėja, pavyzdžiui, meilė, širdis. Svarbiausia, visi jie užkoduoti teigiama energija. Jei jaučiu pyktį ar susierzinimą, nieko nekuriu – nenoriu užrakinti darbuose neigiamų emocijų.

– Tavo paveikslai populiarūs. Ar lietuviai jau pakankamai išdrąsėjo, kad namus puoštų tokiais meno dirbiniais?

– Tikiu, kad taip. Žmonės šiandien yra išsilavinę, mūsų pasaulėžiūra jau plati, o ne tunelinė. Be to, daugybė jų yra pasivažinėję po kitas šalis, aplankę parodų, tad ir skonis tampa kitoks. Manieji paveikslai, žinoma, irgi tinka ne visuose namuose, geriausiai atrodo kaip tik švariame interjere, kur toks kūrinys tampa aksesuaru, išskirtiniu akcentu. Savo paveikslus taip ir vadinu – papuošalais sienoms.

– Juos pristatei labdaringoje parodoje "Aš esu ji", dalis surinktų lėšų buvo skirtos krūties vėžiu sergančioms moterims. Kas paskatino tokiam gražiam žingsniui? Galbūt prisidėjo viena ar keletas konkrečių moterų istorijų?

– Iš tikrųjų tai buvo daugybė sutapimų. Pradžioje planavau parodą, bet tada atsirado nuo vėžio sveikstanti bičiulė Jūratė Rekevičiūtė su savo renginiu, nesinorėjo jos užgožti. Padarėme kartu tokį renginuką ir po to, kadangi kaip tik paišau paveikslus, kaip vadinu, su papukais, sugalvojome šią parodą. Jūratę pažinojau iš seniau, žinia apie jos ligą mane šokiravo. Bet apskritai padėti norisi visą laiką, visiems, jei tik būtų įmanoma, vien tuo ir užsiimčiau.

– Jau daugybę metų savanoriauji "Jaunimo linijoje". Iš kur tavyje tiek neabejingumo svetimam skausmui?

Tikiu, kad kuo daugiau padedi kitiems, tuo daugiau laimės gauni ir pats. Kai skleidi šilumą, dalijiesi, ji tik dar labiau auga.

– Visi mane supantys žmonės tokie pat, turbūt empatija kitam atėjo iš šeimos. Tikiu, kad kuo daugiau padedi kitiems, tuo daugiau laimės gauni ir pats. Kai skleidi šilumą, dalijiesi, ji tik dar labiau auga. Dabar jau esu vadinamoji "Jaunimo linijos" veteranė, per darbo metus susikaupė apie 700 valandų pokalbių stažo. O ši veikla atsirado, pamenu, sunkoku man gyvenimo etapu, gal prieš šešerius metus, nukrito tarsi iš dangaus. Vis pagalvodavau, kad noriu savanoriauti, taip išreikšti dėkingumą. Tik įvedus į paieškos sistemą užklausą apie savanorystę, šis pasiūlymas buvo pirmasis. Tada vedžioju šunį Nemuno saloje – ten atvirų "Jaunimo linijos" durų dienos vyksta. Taip susidėliojo, kad nuėjau į atranką, viskas ėjosi kaip per sviestą, tai ir pasilikau iki šiandien.

– Gal per ilgus savanorystės metus įsiminė konkrečių istorijų, kurios būtų įstrigusios ne tik į atmintį, bet ir į širdį?

– Kalbant atvirai, laikausi nuostatos atėjus dirbti neatsinešti savo liūdesio ar skausmo, o išeinant – neišsinešti svetimo. Nors "Jaunimo linija" skirta vienkartinei psichologinei paramai, vis dėlto pasitaiko nemažai nuolat skambinančių jaunuolių, su kitais savanoriais pasikalbame, kaip smagu matyti jų progresą, girdėti padėkas. Dažniausiai įsimena tie, kurie tikrai neturi su kuo pasikalbėti, tegu ir apie įprastas paaugliškas bėdas – įsimylėjimus, dilemas. Juk neretai savo kasdienius rūpesčius vengiame užkrauti artimiesiems, jie, atrodo, turi ir savų problemų ar sakys, kad jaudinamės dėl menkniekių.

– O kokia paauglystėje buvai tu pati?

– Oi, paauglė buvau tokia, kad turbūt medalį tėvams reikėtų įteikti už toleranciją (juokiasi). Nebuvau blogas vaikas, bet kaip reikiant padūkusi. Buvau tikras bachūras, kiemo vadas, maištininkė. Pamenu, ir prieš kontrolinius mokykloje spynas užkimšdavome, kad mokytoja atrakinti negalėtų, ir sunkių daiktų, pavyzdžiui, kokį senovinį lygintuvą, bendraklasiams į kuprines įdėdavome, kad negalėtų pakelti. Visko būdavo.

– Beje, savo šeimoje nesi vienintelis kūrybingas žmogus. Tavo mažoji sesė Eglė – dainininkė, vidurinėlė Ugnė – sėkmės lydima verslininkė, atradusi unikalią vaikų migdymo metodiką. Galbūt vaikystėje tėvai kaip nors ypatingai skatino jūsų fantaziją ar meninius polinkius?

– Jie tiesiog mūsų nestabdė. Neprimetė savo nuomonės, neliepė rinktis vieną ar kitą veiklą. Tiesiog leido bandyti pačioms.

– Šią žiemą išbandei sniego terapiją – vaikščiojimą basomis ant sniego. Kodėl?

– Tai Wimo Hofo iššūkis. Feisbuke pamačiau Eskedar Maštavičienės vaizdo įrašą, kuriame ji vaikšto basomis sniege. Sėdžiu, žiūriu pro langą į savo balkoniuką, ten taip balta, gražu – tai buvo gal milisekundės sprendimas. Atsidariau duris, nusimoviau kojines, pasiėmiau telefoną ir, nufilmavusi tą pirmą savo pasivaikščiojimą, jį įdėjau į feisbuką. Paskui tik žiūriu, kad čia iššūkis buvo, kuriame per dešimt dienų reikia sugebėti ant sniego pavaikščioti penketą minučių. Na, tai teko tam iššūkiui pasirašyti. Penkių minučių tikslą pasiekiau jau penktą dieną, bet sąžiningai atvaikščiojau ir likusias.

– Ar dėl šio iššūkio pasikeitė tavo savijauta?

– Tikrai padaugėjo energijos, matyt, pėdose esantys taškai davė tonuso. Dar suteikė motyvacijos ir adrenalino, tikrai nesitikėjau, kad tikslą įveiksiu per penkias dienas. O svarbiausia, supratau, kad viskas yra tiktai galvoje.

– Slenkant per tavo feisbuko sieną, užkliuvo "10 metų iššūkio" nuotraukų koliažas, tarp kurių sunkoka atrasti laiko įspaustų išorinių skirtumų. Vis dėlto atskleisk, kas per šiuos metus pasikeitė tavo viduje?

– Tapau ramesnė, atsargesnė, išmintingesnė, ačiū Dievui (juokiasi). Atsirado atsakomybė nebe prieš kitus, bet prieš save pačią – kad ir šiukšlę ne numesti ant žemės, jei niekas nemato, o grįžti ir pakelti, net jei aplink nieko nėra. O polėkis vis tiek kartkartėmis išlenda – kad ir ant sniego basomis iššokti čia ir dabar. Yra manyje vaikiškumo, ir jis turbūt niekada nedings. Aš ir nenoriu, kad jis dingtų, noriu išlaikyti savyje tą vaiką, kuris dar viskuo žavisi. Viduje atsirado brandos, stiliuje daugėja subtilumo. Bet siela, kokia padūkėliška buvo, tokia ir liko. Nors man 38-eri, visai nenoriu būti ta tradicine keturiasdešimtmete. Manau, svarbu išlaikyti pozityvą. Aišku, būna ir man prastų momentų, bet tada stengiuosi, kaip koks vėžiukas nueiti į savo urvą ir netransliuoti to kitiems. Negatyvumas labai persiduoda – veikia domino principu. Geriau juk skleisti gėrį. O gėrio ženklus pamatyti galima dažnai. Pamenu, pirmoji šių metų diena buvo ūkanota, gulėjau lovoje ir tik matau – ryškus šviesos spindulys šviečia per langą! Ir diena iškart pragiedrėjo. Kaipmat nuotaika pasikeitė, padėkojau už šį ženklą. Manau, kad gyvenime labai svarbu nepamiršti padėkoti.

Inga užbaigia sakinius

Mėgstu kartoti savo mėgstamus priežodžius. Jų turiu visą virtinėlę ir kaitalioju: "Po nakties visą laiką pasirodo saulė"; "Kiekviena audra anksčiau ar vėliau baigiasi"; "Leisk upei tekėti savo vaga".

Didžiausia mano silpnybė – niekada ilgam neužsilieka ta pati. Dabar – duonytė. Pati ją ir kepu.

Mėgstu patiekalus, kurie lengvai pagaminami, sveiki, nereikalauja prancūzų virtuvės šefo išsilavinimo. Daug daržovių, su kažkuo nuo grilio.

Mylėti, vadinasi, – skraidyti. Norėti puoštis. Akys žiba, labai šviesu, daug energijos, pozityvo, gėrio, dėkingumo.

Šeima man reiškia viską. Labai myliu savo šeimą. Šeima – kumštis.

Niekada negalėčiau išduoti, lipti per kitų galvas, meluoti. Juk sau nepameluosi.

Gera diena, kai yra ramybė ir harmonija viduje su savim. Ir tada jokio skirtumo, koks oras.