Molio spalvos gruntas, uolos, bedugnė, po kojomis tyvuliuojantis vanduo ir tolumoje šviečiantis švyturys. Tokia žemės pabaiga – piečiausioje Europos vietoje, Portugalijoje.

Sukorė 2000 kilometrų

"Saulė leidosi vandenyje, o nuostabiu vaizdu netoli bedugnės krašto grožėjosi daugybė ant uolų susirinkusių žmonių", – Laura Keblytė su draugu Gintautu Giržadu žemės kraštą, kaip ir didžiąją dalį pietinės Portugalijos, pasiekė automobiliu.

Cabo de Sao Vincenze – piečiausias Europos kraštas. Kol nebuvo atrasti kiti žemynai, jis buvo vadinamas žemės pakšačiu.

L.Keblytė su mylimuoju mašina nuvažiavo apie 2000 kilometrų. Laura šyptelėjo: "Portugaliją aplankėme draugų ispanų paskolintu prancūzišku automobiliu "Renault Laguna".

Kokia pietinė Portugalijos dalis? Lauros akys švyti: "Iškart pravažiavus Ispaniją gamtovaizdis keičiasi, gruntas – apelsino spalvos, daug laukinių paplūdimių uolų papėdėse. Atlanto vandenynas pietuose – ramus, tačiau vakarinėje dalyje, kur paplūdimiai panašesni į lietuviškus, daugiau lygumų, yra smėlio, kopų, Atlantas banguoja it pasiutęs."

Į paplūdimį – tuneliais

Pirmą vakarą Laura ir Gintautas ramiau atsiduso tik po kelių valandų važinėjimo po miestą. Jie apsuko bene ketvirtą ratą pro tą pačią vietą, ir tik tada išvydo ant namo fasado šviečiantį neoninį lovos ženklą. Nakvynė.

Mylimieji keliavo improvizuodami, nors ir naudodamiesi Vakarų Europoje išleistu žinynu. Iš anksto nakvynės neužsakydavo: "Keturių ir penkių žvaigždučių viešbučių daug, tačiau nakvynė pigiausiame iš jų kainavo 89 eurus."

Dvi savaites keliaudami po Portugaliją lietuviai parai ar dviem apsistodavo žmonių nuomojamuose jaukiuose apartamentuose nedideliuose miesteliuose, aplankydavo senovines bažnytėles, tvirtoves, apžiūrėdavo apylinkes 20 kilometrų spinduliu, išsimaudydavo vandenyne.

"Pietų metu pastebėjome, kad žmonės iš kažkur dingsta ir atsiranda", – neradę nusileidimo nuo kalvos iki pajūrio Laura su draugu leidosi pieva. Kelias iki vandenyno nebuvo pažymėtas. Tik vėliau jie pastebėjo, kad tarp uolų yra padaryti siauri tuneliai.

Pirmyn į rūką

"Navigacijos prietaisas rodo, kad mums reikia važiuoti į vandenyną", – nepatikliai žvelgdamas į siaurą kelią link vandenyno ir į raudoną šviesoforo ženklą nusistebėjo Gintautas, kai per tirštą rūką jie privažiavo mašinų aikštelę.

Žmonės leidosi takeliu paplūdimio link, aikštelėje sustodavo automobiliai, todėl tolyn, per rūką, artėti prie vandenyno lietuviai dvejojo. Ir tik pamatę du automobilius pasiryžo patikėti navigacija.

"O ten – nuostabu! – L.Keblytė berte bėrė žodžius. – Siauras kelias, iš abiejų pusių paplūdimiai ir vandenynas, atstumas nuo vandens iki vandens – vos apie 40 metrų. Kelio gale gaubiamas rūko – vos keliasdešimties namų Buley miestelis ant uolų."

Tai buvo tarsi papildomi taškai. Tik išsinuomoję kambarį namelyje ant skardžio, kur po balkonu uolos papėdėje telkšojo vandenynas, prasisklaidžius rūkui pora tolumoje pamatė dokus, uostą, namelius, dar tolėliau vandenyne dvi mažas salas, kuriose lankosi ornitologai.

"Velocidade controlade"

"Baltos kavos?" – nė žodelio angliškai nekalbantis kelis kambarius nuomojantis šeimininkas šyptelėjęs pirštu bakstelėjo į baltą sieną. Pirmajame namo aukšte jis įsirengęs ir nedidelę kavinukę. Dvi paros jaukiuose apartamentuose su fantastišku vaizdu Laurai ir Gintautui kainavo 100 eurų.

Keliautojai prisimins ir "velocidade controlade". Nedidelis mirksintis šviesoforas pradžioje buvo mistika: degant žaliai šviesai ir paskubėjus važiuoti, jis akimirksniu persijungdavo į raudoną. Vėliau Laura su Gintu suprato, kad viršijus mieste leidžiamą 50 kilometrų griečio normą, šviesoforas užsidega raudonai.

Baltomis ir melsvomis spalvomis nudažyti nameliai, inkarai, laiveliai – pajūrio miesteliuose ir nuomojamuose kambariuose dominuoja marinistinis stilius. Gatvelėse daugybė keramikos dirbtuvėlių, kuriose gamina ir parduoda indus bei dažniausiai mėlynai nudažytas plyteles.

Dėmesį prie paplūdimio patraukė ir tinklus su žuvimis iš vandenyno tempiantis traktoriukas. Spurdančias žuvis bandė pačiupti šunys, o nusilpusias į maišelius krovėsi žmonės.

Norėtųsi sugrįžti

Salvador natador. Toks linksmas užrašas lietuvių ausims puikuojasi prie gelbėtojų vietos. Vakarinėje pakrantėje, kur didelės bangos, stiprus vėjas, gelbėtojai dirba apsijuosę virve, kurią bėgdami traukia iš specialaus mechanizmo.

Todėl vakarinėje dalyje prie Atlanto vandenyno dažniau lankosi jėgos aitvarų, burlenčių, banglenčių entuziastai.

Šiaurinėje Portugalijos dalyje pastebimai prastėja servisas, žmonės gyvena kukliau, kainos nemažėja, todėl paskutines dienas Laura ir Gintautas nusprendė grįžti į pietinę pakrantę.

Corvoeiro miestelis, kuris pakelės stenduose bei žemėlapiuose pažymėtas ne tik kaip miestas, o ir kaip lankytina vieta, sužavėjo iškart. Tai vieta, šypsojosi Laura, kur dar kartą norėtųsi sugrįžti.

Žvejų miestelis, kuriame yra jaukių restoranėlių ir nedidelių barų, įsikūręs ant dviejų stačių uolų, tarp jų – paplūdimys.

Aky-aky

Popietę apsilankę Corvoeiro turguje lietuviai užtiko tik keliolika prekeivių. Dauguma, kaip ir dvi maždaug 70 metų močiutės, angliškai mokėjo tik vieną žodį.

"Aky? – pasvėrusi, kažką pakomentavusi, pasakiusi daržovių kainą portugališkai, po to neva angliškai, pritarimo laukė portugalė.

"Aky, aky", – nieko nesuprasdami nusikvatojo Laura ir Gintautas.

Nepigu, bet ne Ispanija ar Italija

Už privačius apartamentus su vaizdais į vandenyną ar senamiestį lietuviai mokėjo 40–65 eurus.

Jautienos kepsnys kainavo 15–20 eurų. Porcija midijų, austrių, įvairių jūrų gėrybių – 15 eurų. Užsisakę dvi porcijas Laura ir Gintautas nemokamai gaudavo didelę lėkštę šviežių salotų – alyvuogių, salotų lapų, paprikų, pomidorų, agurkų, kukurūzų. Nepersivalgant dviem užtenka vienos porcijos jūrų gėrybių.

Didelė porcija salotų 4–5 eurai.

Butelis alaus – 3 eurai, vyno – 3 eurai parduotuvėje, 10 eurų bare. Populiarus ir jaunas baltas vynas. Vidutinio lygio žaliojo vyno butelis kainuoja 3 eurus. Portugalai sako, kad už butelį vyno neverta mokėti daugiau nei penkių eurų.

Įėjimas į muziejų – 5 eurai, įspūdingo grožio maurų pilis – 20 eurų. Litras benzino – 1 euras.

Kai kur mokomi keliai: už 300 kilometrų ruožą autostrada pora sumokėjo 15 eurų.

Lauros rekomendacijos

Būtina aplankyti pietinę Portugalijos pakrantę.

Tarsi "Ksenos" filme atrodančią maurų pilį Sintroje.

Unesco globojamą Obidos miestelį, kurį kadaise karalius padovanojo savo sužadėtinei. Jo galingą gynybinę sieną, tvirtovę, viaduką.

Paragauti džiovintos ir garintos žuvies. Išgerti "Porto" vyno.

Pamatyti Batalho miestelio gotikinę bažnyčią.

Aplankyti keramikos dirbtuvėles ir mažus, nepraradusius autentikos, miestelius.