Po Lietuvą keliaujančios „Vokiško kino dienos“ atvyksta į Kauną. Kovo 1–4 d. kino teatre „Romuva“ bus galima pamatyti aktualiausius Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos filmus.

Įvairūs žanrai

Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje ir Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengtoje „Vokiško kino dienų“ programoje šiemet yra devynios pilnametražės juostos ir keturios trumpametražių filmų programos, pristatančios ryškius pastarųjų metų vokiškai kalbančių šalių kino įvykius. „Guck mal! Pažvelk!“ – į kino sales kviečia šiemetis „Vokiško kino dienų“ šūkis.

„Stereotipine užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, nuomone, mūsų kinas yra pernelyg sunkiasvoris, rimtas. “Vokiško kino dienų„ programa pasiruošusi įveikti daug klišių, tarp jų – ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.

„Vokiško kino dienų“ meninių filmų programa – turtinga žanrų ir temų. „Įdomūs seansai laukia vertinančiųjų drąsą kalbėti kontroversiškomis temomis, nepaisyti išvaizdos arba elgesio stereotipų, mėgstančiųjų savitą poetinę kalbą, besidominčiųjų permaininga XX a. istorija, ir visų, kurie yra viešėję Berlyne arba ketina apsilankyti šiame mieste“, – sakė „Vokiško kino dienų“ programos koordinatorė Inga Nostytė.

Šveicarų programa

Kovo 1 d. 18 val. „Romuvos“ kino teatre bus parodytas filmas iš šveicarų kino programos. Tai išsiskirianti istorinė juosta „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011) – socialinės kritikos drama, pasakojanti apie iki šiol negvildentus šalies istorijos puslapius: iki XX a. vidurio Šveicarijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams, dažniausiai – ūkio darbams atlikti, neišvengiant vaikų ir paauglių išnaudojimo bei žeminimo. Per devynias savaites nuo premjeros gimtojoje šalyje „Parduotas vaikis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų šveicarišku filmu.

Tą pačią dieną žiūrovai pamatys Nicolas Steinerio trumpametražį filmą „Čia aš, Helmutas“, kurio pagrindinis veikėjas švenčia 60-ąjį gimtadienį. Iš tiesų jam 57-eri, bet jo žmona apsiriko. Miesčioniško šeimyniškumo fasadas pamažu skilinėja, užsukę seni draugai dalija gerus patarimus. Filmas pelnė arti dešimties įvairių apdovanojimų, buvo pripažintas geriausiu šveicarišku trumpametražiu filmu Tarptautiniame Vintertūro trumpametražių filmų festivalyje.

Sensacija – „Storulės“

Kovo 2 d., šeštadienį, trumpametražis filmas – dokumentika. „Kurtą ir keltuvą“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti. Pernai filmas pelnė žiūrovų simpatijų prizą Tarptautiniame Vintertūro trumpametražių filmų festivalyje (Šveicarija).

Po „Kurto ir keltuvo“ žiūrovai pamatys dokumentinį filmą „Pas italą“ – apie italų restoraną „Santa Lucia“, įsikūrusiame Ciuriche, kuriame, pasirodo, dirba nedaug italų. Kavinės veidą kuria tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai ir filipiniečiai. Dokumentinių filmų kūrėjas Paolas Polinis čia yra nuolatinis svečias, jis stebi zujančius padavėjus, virėjus ir svečius. Kas yra šie žmonės, kurie atneša patiekalus ir kuriems mes kurį laiką palaikome draugiją? Ką papasakotų indų plovėjas iš Bangladešo arba virėjas, dalyvavęs kare? Kaip darbuotojai priima svečių pastabas ir kaip bendrauja su vadovybe? Ir kas yra nutikę tiems žmonėms, kurie nenori ničnieko apie save pasakoti? Vietoje, kuris nėra nei Šveicarija, nei Italija, P.Polonis klausosi įvairių istorijų, svajonių ir tikslų.

Tą pat vakarą žiūrovai išvys ir netradicinį požiūrį į kino finansavimą, aktorių atranką, filmavimą ir siužetą atspindintį pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapusį režisieriaus Axelio Ranischo juostą „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011). Išskirtinai mažo – vos 517,32 eurų – biudžeto komedija, kurioje vaidina režisieriaus draugai ir senelė, pasakoja graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju.

Vizitas į VDR

Šokis ir šou plačiausia prasme, kūrybiniai eksperimentai simuliuojant dokumentinį filmą ir tikra dokumentika apie ideologijos griūties paraštėse atsidūrusius marksizmo-leninizmo mokytojus, vaidybiniai filmai aktualia socialine tematika. Tai – vos keletas šiųmečio kino seansų ciklo metu pristatomų trumpametražių filmų potėpių.

Kovo 4 d., pirmadienį, vokiškoje programoje – visas pluoštas Tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio pristatytų darbų. Šis nuo 1954-ųjų gyvuojantis festivalis yra seniausias pasaulyje tokio tipo renginys, šlovinantis nedidelės trukmės, bet galingos įtaigos kiną.

Prisiminti lyg ir atgyvenusias, bet socializmo laikais gyvenusiems puikiai pažįstamas realijas kvies programa „Pakartotinis vizitas VDR“ („DDR Revisited“). Praėjus 20 metų po susijungimo, Vokietijos Demokratinės Respublikos istorija vėl atsiduria dėmesio centre – kinematografininkų ir menininkų filmuose. Jie nagrinėja menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmenį VDR, daugiausia leisdami kalbėti dokumentams ir liudytojams, o kartais – išryškindami situacijų komizmą.

Austrijos filmai

Kovo 5 d. bus parodyta Austrijos trumpametražių filmų programa, kurią sudaro filmai, šios šalies kino akademijos ir jos partnerių nominuoti 2013 m. Austrijos kino apdovanojimams „Geriausio trumpametražio filmo“ kategorijoje. Dinamiško austrų trumpametražio kinematografo kūrybiniai ieškojimai įdomūs ne tik savitu braižu ir technika, bet ir šalies kasdienybės atspindžiais.

Štai filmo „Viena, Noištatas“ režisierius Johanas Lurfas, važinėdamas savo motoroleriu, trumpais kelių sekundžių fragmentais užfiksuoja beveik 100 Žemutinės Austrijos sankryžų salelių, kaskart vis labiau groteskiškų, ir šitaip sukuria šiokį tokį vietinių statybos nuodėmių katalogą. Jo rodomos salelės nuklotos žvyru, prisodintos gyvatvorių, vynuogienojų arba gėlių, pristatytos akmeninių skulptūrų, fontanų, informacinių skydų, kelio ženklų ir reklamų. Filme studijuojamos ne tiek pačios salelės, bet pirmiausia vienodumo teroras, kuris akivaizdus stebint sankryžas.

Socialinę problematiką, moralinius ir emocinius jos aspektus filme „Kūdikio langelis“ („Hatch“) gvildena režisierius Christophas Kuschnigas. Ši juosta – apie kūdikio susilaukusius nelegalius atvykėlius ir apie atžalas svajojančią gėjų porą bei netikėtą jų gyvenimo kelių susikirtimą, baimę ir nusivylimą susidūrus su neįmanomų dalykų realybe. Michaelis Rittmannsbergeris filme „Pažymėtas“ („Abgestempelt“) analizuoja policijos patikrinto arabų vyro nerimą ir mėginimus paaiškinti situaciją kartu esančiam sūnui.

Benjaminas Swiczinskis savo animaciniame filme „Didvyriškas kancleris“ („Heldenkanzler“) satyriškai pristato prieštaringai vertinamą Austrijos istorijos veikėją Engelbertą Dolfusą. Režisieriaus Henrio Hillso „Arkanas“ („Arcana“) sukurtas pagal JAV avangardo muzikanto, multiintrumentalisto Johno Zorno scenarijų, vizualizuojant jo kuriamas muzikines stuktūras, naratyvines ir simbolines gijas.

„Vokiško kino dienas“ Kaune užbaigs dokumentinis filmas „Gerhardas Richteris tapo“ – apie vieną iš tarptautiniu mastu reikšmingiausių šių dienų menininkų Gerhardą Richterį, kuris 2009-ųjų pavasarį ir vasarą kurdamas didelių abstrakčių paveikslų ciklą, atvėrė savo dirbtuvių duris kinematografininkei Corinnai Belz. Filmas leidžia dalyvauti labai asmeniškame, įtampos kupiname kūrybos procese: matome, kaip Richteris tapo, kaip jis stebi ir apibūdina savo paveikslus, kaip mąsto, lūkuriuoja, eskizuoja, perdirbinėja, o kartais – sunaikina ir pradeda iš naujo.