– Papasakokite, kada ir nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su magijos pasauliu?
– Magija, atrodo, visą laiką buvo mano gyvenime. Dar vaikas žiūrėdavau magų pasirodymus per televiziją ar ką nors perskaitydavau vaikiškame žurnale, ir visa tai mane žavėjo.
Pagrindinis momentas buvo, kai senelio draugas parodė man, trylikamečiui, magijos triuką. Tai buvo labai paprastas triukas su skaičiais, pagrįstas matematine formule. Paslaptį, šiek tiek patampęs nervus, jis man tada išdavė. Tačiau man taip patiko tas jausmas, kad panorau ir kitiems sukurti tokią emociją, kaip sakoma, padaryti stebuklą.
Pradėjau domėtis viskuo, kas susiję su magija. Knygos, žurnalai, įvairūs interneto puslapiai, kurie tik pakliūdavo į mano akiratį, – viską pradėjau skaityti, žiūrėti, bandyti, mokytis, daryti.
– Tačiau buvote vaikas, kuriam reikia eiti į mokyklą, ruošti pamokas ir pan. Ar suaugusieji nesakė: ką tu čia nerimtais dalykais užsiimi?
– Priešingai – tiek tėvai, tiek seneliai džiaugėsi, kad turiu hobį, ir visiems būdavo smagu pamatyti rezultatą. Per šeimos susibūrimus rengdavau pasirodymus: atsispausdindavau plakatą, bilietus, kambaryje pasikabindavau užuolaidą, pasidarydavau specialų apšvietimą ir rodydavau įvairius triukus. Būdavo labai smagu.
– Tai buvo hobis. Pradžioje, įtariu, nebuvo net minčių, kad tai galėtų tapti pragyvenimo šaltiniu?
– Tiesą sakant, aš iš karto norėjau, kad magija būtų mano pragyvenimo šaltinis. Kai sužinojau, kad iliuzionistas Arvydas Stonys iš to gyvena, kad tai jo darbas, galvojau: jeigu kiti gali, tai aš irgi noriu. Labai kryptingai link to ėjau.
– Kas yra magija: menas, kūryba, technika, rankų miklumas, optinė apgaulė?
– Iš tiesų magija yra visa tai, ką paminėjote. Tai, kaip magija pateikiama, yra menas – sudominti, padaryti, kad tai gražiai atrodytų režisūriškai, kad žiūrovui būtų įdomu. Tačiau pati technika, pats apgavystės momentas yra ir psichologija, ir rankų miklumas, ir dėmesio nukreipimas, ir tiksli technika – meno ten mažiau, gal daugiau matematikos. Tad visų šių dalykų kompleksas ir yra magija.
Jeigu palygintume magiją, tarkime, su šokiais, tai ir ten, ir ten turi labai aiškiai žinoti techniką, kuriuo metu ką daryti, bet kartu turi būti atsipalaidavęs ir jausti muziką, ritmą. Tik, kaip mes su kitais iliuzionistais juokaujame, magija tikriausiai yra vienintelis menas, kur labai ilgai praktikuojiesi atlikti kokį nors judesį, veiksmą, o žiūrovas jo niekada nepamato. Pavyzdžiui, akrobatas praktikuojasi ir tą judesį parodo žiūrovui, o čia priešingai – žiūrovas net nesužino, ką dirbai, nes tai nuo jo slepiama.
Leiskite sau trumpam patikėti tuo, kas neįmanoma. Pabūkite taip arti stebuklo, kad net pamirštumėte kvėpuoti.
Menas – atlikti kiekvieną magijos triuką, atrodytų, be pastangų, tarsi viskas išeina natūraliai. Tik tam, kad tą natūralumą pasiektum, reikia gerokai padirbėti.
– Ar yra pasaulyje magijos mokyklų? Galima to kur nors pasimokyti?
– Deja, tokio dalyko kaip magijos mokyklos nėra. Profesionalūs iliuzionistai niekur neugdomi. Tiesa, Las Vegase yra trumpalaikiai dviejų savaičių kursai, kur šio to gali išmokti. Teko ir man mokytis tuose kursuose. Juos lanko žmonės, jau siekiantys karjeros šioje srityje. Dar, sakau, gal Hogwordas, kur Haris Poteris mokslus baigė, bet aš ieškojau adreso ir niekur internete neradau (juokiasi).
– Ką Jums davė magija?
– Ji tapo mano pragyvenimo šaltiniu, gyvenimo būdu, padėjo pamatyti pasaulio, susipažinti su ypatingais žmonėmis. Mano artimiausi draugai, geriausios pažintys atsirado pradėjus užsiimti šiuo menu, ir tai nėra tik magija užsiimantys žmonės – susipažinau su daugybe labai įdomių žmonių.
Magija suteikė galimybę atsidurti tam tikrose vietose, kuriose gali susipažinti su įvairiais žmonėmis, pamatyti pasaulio. Įdomiausia, kad gali ne tik nukeliauti, tarkime, į Niujorką ir pamatyti Laisvės statulą, bet ir atsidurti kokiame nors name pas kokius nors žmones, kur vyksta koks nors privatus vakarėlis, į kurį negalėtum nei nusipirkti bilieto, nei šiaip pakliūti.
Dar perskaičiau labai daug įdomių knygų. Labai žavu, kad šis menas padėjo augti man kaip asmenybei, nes visą laiką kyla iššūkių ir stengiesi juos įveikti.
– Ar Jus erzina, kai kas nors prašo išduoti, kaip atliekamas vienas ar kitas triukas?
– Ne, neerzina. Magiją stebi visi taip, kaip nori. Aš, kaip atlikėjas, suprantu, kad metu tarsi iššūkį žiūrovui – dabar aš jus apgausiu. Vieni priima tai kaip pramogą ir net nenori sužinoti, kaip triukas atliekamas, o kiti – kaip galvosūkį. Jeigu pats neužsiimčiau magija, irgi į tai žiūrėčiau kaip galvosūkį ir norėčiau sužinoti, kaip tai padaroma. Tai labai natūralus noras, nes mes, žmonės, esame labai smalsūs. Skaičiau įdomų palyginimą, kuo skiriasi katinas nuo žmogaus: jeigu katinas yra kambaryje ir įrieda kamuoliukas, katinas tiesiog su juo žaidžia, o jeigu žmogus yra kambaryje ir įrieda kamuoliukas, žmogus eina į kitą kambarį pasižiūrėti, iš kur tas kamuoliukas atriedėjo. Žmogus – tokia būtybė, kuriai reikia atsakymų.
– Tačiau magai savo paslapčių neišduoda?
– Ne.
– Esate pasiekęs du Guinnesso rekordus. Kokie jie?
– Pirmą kartą Guinnesso rekordą pasiekiau 2014 m. Pamačiau per televiziją Amerikos iliuzionistą Ricką Smithą Jr., kuris mėtė popierines kortas į daiktus ir juos perkirsdavo. Pagalvojau, kad tai nesąmonė, negali būti tiesa. Galvojau, kad yra kažkokia paslaptis – gal montažas, gal metalinė korta. Pats pamėginau mėtyti ir pamačiau, kad visai neblogai išeina. Taip ir užsikabinau. Praktikavausi ir galiausiai pasiekiau aukščiausiai pasaulyje išmestos popierinės kortos rekordą – tai buvo 14 m. Tiesa, dabar mano asmeninis rekordas jau yra 22 m.
Vėliau pasiekiau dar vieną Guinnesso rekordą – išmečiau daugiausia kortų per minutę viena ranka ir kiekviena korta turėjo nuskrieti bent 3 m atstumą. Tai buvo 122 kortos.
Moku gausybę kortų mėtymo triukų. Beje, su tuo iliuzionistu, kurį pamačiau prieš dešimtmetį mėtantį kortas, dabar esame labai geri bičiuliai, ne kartą drauge pasirodėme televizijoje, vis susiskambiname. Esame geriausi kortų metikai pasaulyje, nes pasiekėme daugiausia rekordų.
– Neseniai grįžote iš Holivudo, kur surengėte net 20 pasirodymų viename seniausių, paslaptingiausių ir prestižiškiausių magijos klubų „The Magic Castle“ (liet. „Magijos pilis“). Kas tai per vieta?
– „The Magic Castle“ – pati ypatingiausia ir paslaptingiausia magijos vieta pasaulyje, egzistuojanti jau 60 metų. Tai Los Andžele, pačiame Holivude, esantis privatus magijos klubas. Jis veikia kaip teatras, kuriame yra trys salės, ir kiekvieną savaitę ten pasirodo vis kiti iliuzionistai iš viso pasaulio.
Kad patektum ten kaip žiūrovas, negali tiesiog nusipirkti bilieto – turi gauti žmogaus, kuris yra to klubo narys, kvietimą ir tik tada galėsi nusipirkti bilietą. Tame teatre galioja ypatingas aprangos kodas – visi ateina pasipuošę: vyrai – su smokingais, moterys – su balinėms suknelėmis. Viduje negalima fotografuoti, net asmenukės pasidaryti. Galioja griežtos taisyklės, kad vieta išliktų ekskliuzyvi.
Jeigu jau žiūrovui taip sunku pakliūti, galite įsivaizduoti, kaip sunku ten pakliūti ir pasirodyti atlikėjui. Magų pasaulyje yra tūkstančiai ir visi nori ten pasirodyti. Užtruko aštuonerius metus, kad mane ten pakviestų. Siekiau to sąmoningai: rašiau laiškus, mano draugai magai siuntė rekomendacijas, rekomendavo mane žodžiu. Galiausiai mane pakvietė. Visą savaitę „The Magic Castle“ buvo mano rezidencija, kurioje kasdien surengdavau po tris pasirodymus.
Tas jausmas, kai žinai, kad susirinko kviestinė publika: režisieriai, aktoriai, kiti žinomi žmonės, nenusakomas. Supranti, kad tavo pasirodymo pažiūrėti atvyko sunkiai dirbančios, daug savo srityje pasiekusios asmenybės.
Klube „The Magic Castle“ pasirodo tam tikras magijos elitas – jeigu esi ten pasirodęs, jau jam priklausai. Ten yra pasirodę magų, iš kurių būdamas vaikas mokiausi, kurių knygas skaičiau. Ilgą laiką svajojau, kad kada nors ten nuvyksiu kaip svečias, bet kad pavyks ten pasirodyti – apie tai būdamas vaikas negalėjau nė pagalvoti.
– Čia aukščiausias pasiekimas? Ar dar yra vietų, kur labai norėtumėte pasirodyti?
– Tikriausiai aukščiau yra tiktai paties rengiamas šou. Amerikoje yra magų, kurie rengia savo šou, ir tai nėra vienkartinis pasirodymas. Vadinasi, turi savo vardu pavadintą teatrą ir jame kas vakarą vyksta tavo pasirodymai. Jeigu kas vakarą į 500–600 vietų salę parduodama, tarkime, 500 bilietų – tai jau aukštas įvertinimas. Tačiau čia jau kitas lygmuo – kai žmonės perka bilietus į tavo pasirodymus, tikrai yra aukščiausias lygis.
– Kokiose dar ypatingose vietose esate surengęs pasirodymų?
– Magijos teatrų Amerikoje yra ir daugiau, tik jie ne tokie seni, neturi tokios gilios istorijos, tokio ekskliuzyvumo. Esu rengęs pasirodymų įvairiuose teatruose Niujorke, Čikagoje, Arkanzase, Los Andžele – labai daug kur. Tai labai geras jausmas, nes visuose tuose teatruose – labai gera magiška atmosfera: Viktorijos laikų interjeras, kilimai, raudona spalva, bordinės užuolaidos.
Neseniai buvau pakviestas kaip svečias filmuotis vienoje Italijos televizijos, kurią žiūri apie 5 mln. žiūrovų, laidoje. Tai irgi buvo įdomi patirtis. Tiesa, laida dar nepasirodė eteryje, todėl kol kas negaliu daugiau nieko pasakoti, tačiau džiugu, kad laidoje, kuri rodoma žiūrimiausiu laiku, bus paminėtas Lietuvos vardas.
– Spalio 9 d. Kauno kultūros centre, lapkričio 18 ir 19 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vyks Jūsų „Magijos šou“. Kuo jie bus ypatingi? Ko tikėtis žiūrovams?
– Nuoširdžiai pasakysiu – labai laukiu šių pasirodymų. Visų pirma todėl, kad jie vyks Lietuvoje, o renginių, į kuriuos galima nusipirkti bilietus, Lietuvoje jau senokai nerengiau. Čia – šeima, draugai, todėl jauti žmonių artumą, bendrumą. Todėl ir šie pasirodymai man labai svarbūs, ypač kai žinai, kad žmonės perka bilietus norėdami atitrūkti nuo savo kasdienybės ir pamatyti stebuklą.
Kai renginio labai lauki, tai labai ir stengiesi. Dabar atnaujinu savo programą, ruošiu naujų triukų, kuriems dėl lėkimo vis neužtekdavo laiko. Būsimi pasirodymai – puiki proga pakelti kartelę.
Magija yra toks menas, apie kurį sunku papasakoti, – ją reikia patirti. Geriausia – gyvai, nes net per televiziją viskas atrodo ne taip įspūdingai, kyla minčių, kad tai gali būti montažas, susitarimas ir pan. Matau, kad kai žmonės stebi magijos triukus gyvai, juos užvaldo gausybė emocijų: ir išgąstis, ir nuostaba, ir susižavėjimas, ir nežinia. Labai tikiuosi, kad žiūrovai, atėję į mano „Magijos šou“, patirs pačių įvairiausių emocijų.
„The Magic Castle“ pasirodo tam tikras magijos elitas – jeigu esi ten pasirodęs, jau jam priklausai.
Lietuvoje magų pasirodymai vyksta nedažnai – gal todėl ir susidomėjimas mano šou toks didelis. Į pasirodymus Kauno kultūros centre, kiek žinau, likę mažiau nei 30 proc. bilietų, Vilniuje teko pridėti antrąjį pasirodymą, nes į pirmąjį išpirko visus bilietus, o mano tikslas – kad magija galėtų pasidžiaugti visi norintys. Tikiuosi sukurti šventę. Leiskite sau trumpam patikėti tuo, kas neįmanoma. Pabūkite taip arti stebuklo, kad net pamirštumėte kvėpuoti.
– Ar mago R. Bernatonio ateities planų sąraše yra triukų, kurių dar reikės išmokti?
– Man magija patinka todėl, kad ji neturi ribų. Gali ištobulinti kokius nors triukus, atliekamus su kortomis ar pirštais, tada gilintis į triukus, pagrįstus psichologija, atmintimi ar net hipnoze. Magija yra neišsemiama, labai įvairi ir spalvinga. Manau, man bus 80 metų, o aš vis dar ko nors mokysiuosi ir praktikuosiuosi.
Atlikti magijos triukus nėra paprasta. Turi nuolat dirbti ir augti, niekada neapleisti to, ką jau esi, atrodytų, tobulai išmokęs, nes po kelių savaičių prarasi įgūdžius. Norėdamas išlaikyti formą turi visą laiką praktikuotis – net ir tada, kai nėra pasirodymų. Kad galėtum parodyti stebuklą kitiems, turi nuolat dirbti.
Naujausi komentarai