Jį vadino visaip: pižonų siaubu, besmegenių kačioku, tačiau viskas kur kas paprasčiau. Dėl savo išvaizdos ir gyvenimo būdo Vytautas Medineckas-Ironvytas jau anksčiau sulaukdavo praeivių dėmesio. Dabar jo sulaukia ir iš tų, kurie mėgsta repą.

– Lietuvos hiphope, manau, tavęs negalima nepastebėti. Išsiskiri ir savo išvaizda. Ar taip buvo ir iki užlipant į sceną?

– Taip, dėmesio sulaukdavau ir anksčiau. Man mama yra sakiusi, kad esu labai gražus (juokiasi). Į mane nukreiptus žvilgsnius pastebiu visada. Dažniausiai jų sulaukiu, kai vasarą gatve keliauju pasiraitojęs marškinėlių rankoves. Visada manydavau, kad scenoje atlikėjas turi būti išskirtinis. Bet tikrai nesiekiau užsiauginti raumenų, o vėliau pradėti atlikėjo karjerą.

– Tai kada repas atsirado šalia raumenų?

– Visą gyvenimą mane lydėjo repas. Paauglystėje pradėjau kurti muziką pats, tačiau vengiau kurti tekstus. Sportavau nuo vaikystės – pirmiau užaugo raumenys, o dabar auginu savo muzikinius gebėjimus. Kažkas išeina. Tuo džiaugiuosi. Pažintis su šia muzika, matyt, prasidėjo nuo grupės "2 Unlimited" įrašų klausymo, vėliau vyresnis brolis pradėjo klausytis tikro repo. Klausiau ir aš. Vėliau buvo "Ruki v verch" era (juokiasi). Klausiau, ką klausė draugai, bet repo nepamiršdavau. Draugai retai mane suprasdavo dėl klausomos muzikos. Eminemas prikėlė manyje žavesį šia muzika.

– Kūrinys "Tai mūsų klubas" sulaukė daug peržiūrų interneto portaluose.

– Šis kūrinys labai artimas mano širdžiai, nes jis – apie sportą. Kai tik įrašėme "Klubą", nusprendėme, kad pirmasis klipas bus sukurtas būtent jam. Į klipo filmavimą pasikviečiau draugų ir žiūrovams parodėme, kaip tekdavo anksčiau sportuoti rūsiuose. Visus tame klipe nusifilmavusius žmones sieja sportas. Žmonėms parodžiau, koks esu sporto salėje... Didelis peržiūrų skaičius buvo netikėtas, bet džiaugiuosi, kad dabar žmonės mane žino kaip "raumeningą reperį".

– Gatvėje tave jau atpažįsta?

– Atpažįsta (šypsosi). Nors jau ir anksčiau buvau pripratęs, kad visi į mane spokso. Tada nekreipdavau dėmesio. Visai neseniai buvau maloniai nustebintas Palangoje: prasilenkdamas su jaunuolių būriu išgirdau "Žiūrėkit, čia Ironvytas". Jie prie manęs prišoko spausti rankos. Pasakė, kad jie klauso mano muzikos ir jiems ji patinka. Kitą kartą buvo atpažinę autoservise, dar kitą – sporto klube. Tai malonu. Tik nežinau, kodėl mane įsimena, – ar dėl muzikos, ar dėl išskirtinės išvaizdos. Žinoma, man tai netrukdo, svarbu, kad žmonės klausosi mano muzikos. Visada malonu išgirsti iš nepažįstamų žmonių, kad jiems patinka tavo kūryba. Smagu, kai sulaukiu laiškų, – žmonės dėkoja už dainas, kurios juos skatina sportuoti, už tai, kad rodau pavyzdį negerti, nerūkyti, o rinktis sportą.

– Pasakyk atvirai, ar paties Ironvyto gyvenime nebuvo alkoholio ir cigarečių?

– Buvo. Tačiau paauglystėje atsirado "kabliukas", kuris vadinasi sportas. Kai man buvo trylika ar keturiolika metų, norėjau būti didelis, stiprus ir raumeningas. Įtaką darė senieji koviniai filmai: Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris... Tuo metu maniau, kad stiprus ir raumeningas vyras – tai tikras vyras. Sportuoti pradėjau nuo penkiolikos metų. Bet anksčiau pradėjau gerti, nes užaugau tokiame rajone – Naujininkuose. Šis rajonas turėjo savo šarmo. Buvo įdomu išgerti, pamėginti. Vėliau su draugais išgerdavome ir stipresnių gėrimų. Apsivemdavome, bet tuo niekas nesibaigdavo. Pradėjęs sportuoti gerti nesilioviau. Juk tai atrodydavo kietai – rūkydavome, gerdavome ir tai atrodydavo pats turiningiausias užsiėmimas. Dar pamenu, kad prieš treniruotę privalėdavau sutraukti cigaretę. Tik vėliau supratau, kad tai nereikalingas dalykas ir kai ką darau neteisingai. Mečiau rūkyti, mažiau gerti pradėjau jau po mokyklos. Pastebėjau, kad dėl alkoholio nepadarau labai daug dalykų, veltui išeikvoju energiją. Sportuodamas pradėjau gilintis į žmogaus organizmo mechanizmą ir sužinojau, kaip jis reaguoja į alkoholį, kai sportuoji – sutrinka medžiagų apykaita, baltymų sintezė. Tai reiškia, kad raumenys lėčiau auga, degraduoja smegenys... Jeigu dabar gerčiau, neatrodyčiau taip, kaip atrodau, negalėčiau kurti muzikos ir plėtoti verslo.

– Susitikome pasikalbėti apie repą. Pasakyk, kiek kūriniuose yra tavo paties išgyvenimų?

– Bet kuris tekstas gimsta iš mano gyvenimo. Nefantazuoju. Tuo man ir patinka repas, kad jame gali išgirsti istoriją, suprasti, kad yra atlikėjo mintys, išgyvenimai.

– Prisimeni pirmą įrašą studijoje?

– Viskas buvo labai įdomiai. Turėjau prikūręs muzikos ir kelis eilėraščius apie draugus (juokiasi). Paskatintas draugų surinkau chebrą ir nuvažiavome į studiją. Įrašėme. Užsikabinau. Tai įdomus jausmas – kažkada klausydavau savo muzikos dievukų ir įrašas atrodė kažkas stebuklinga. Tą dieną tiesiog padarėme tai, kas atrodė tolima ir nerealu.

– Apie Lietuvos repo rinką nuomonių yra daugiau negu pačių reperių šalyje. Ką apie ją manai ir ar sunku į ją įsiveržti?

– Įsiveržti – labai lengva. Visada maniau, kad jeigu žmogus labai nori, jis savo tikslą anksčiau ar vėliau būtinai pasieks. Tai man įskiepijo sportas – norėdamas pasiekti rezultatą privalai dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti bei stengtis. Jeigu šnekėsi ir lauksi, nieko nebus. Įrašėme vieną kūrinį, patiko, įrašėme antrą, sukūrėme klipą, peržiūros viršija 150 tūkst., sudalyvavome radijo laidoje, koncertas – viskas juda į priekį. Svarbiausia yra daryti kitaip ir nekopijuoti kitų. Į repo pramonę nereikia įsiveržti, tereikia daryti.

– Buvo kalbų, kad lietuvių reperiai susiskirstę į dvi dalis – tie, kurie dairosi į Vakarus, ir tie, kurie stebi Rytų rinką.

– Iš tiesų, mes esame užstrigę tarp Rytų ir Vakarų. Tai pats kvailiausias mūsų bruožas – skirstytis pagal tai, kas kam labiau patinka. Vieni klauso rusiško repo apie saulėgrąžų gliaudymą, kiti klauso apie juodaodžių nuotykius getuose. Negyvename nei gete, nei Kamčiatkoje, o kopijuojame arba vienus, arba kitus. Man patinka atlikėjai, kurie kuria kokybišką muziką. Rusijoje tai daro Basta ir Gufas, Timati – taip, sakykime, kad tai jau – popsas, bet tai yra kokybiška muzika. Vakaruose net sunku suskaičiuoti, kiek yra kokybiškos muzikos. Esu toks žmogus, kuris mėgsta semti geriausius dalykus iš visų. Neturiu dabar dievukų, kurių kūrybą sekčiau dieną naktį. Lietuvoje visais laikais pavyzdys buvo "G&G sindikatas". Gerbiame juos už tai, ką padarė ir daro iki šiol.

– Neretai galima išgirsti "besmegenis kačiokas"... Bet tu užsiminei apie verslą?

– Taip, turiu sukūręs verslą. Prekiaujame maisto papildais. Susiejau savo pomėgį su darbu. Viskas prasidėjo nuo nulio, o pirmas darbas kažkada buvo reklaminių bukletų nešiojimas po laiptines. Supratau, kad fiziškai dirbti sunku, todėl teko padirbėti smegenimis. Verslą sukurti yra sunku, bet kam gali pasirodyti, kad lengviau kastuvu iškasti duobę. Man fizinio darbo užtenka treniruoklių salėje. Darbe mankštinu galvą. Pagrindinis dalykas gyvenime – dirbti ne dėl pinigų, o dėl ambicijų. O komentaruose tegul rašo, kad durnas. Man tai nerūpi, nes žinau, kad kvailys net nesugebės įkelti savo klipo į internetą. Kvailys geriau parašys kvailą komentarą.