A. Juška papasakojo, kur važiuoti sunkiausia ir nesaugiausia, o kur mielai sugrįžtų.

– Kaip jautiesi grįžęs po 11 mėnesių kelionės? Ar pavyko atsigauti?

– Norėčiau pradėti nuo to, kad nesijaučiu didvyriu. Esu bičas, kuris siekia svajonių iki galo. Toks apibūdinimas būtų geriausias. Jaučiuosi puikiai, nostalgija sugrįžusi, nes viskas taip pat, kaip palikau. Jausmas lyg niekur nebūčiau išvažiavęs, bet tas laiko tarpas yra didelis. Labai maloniai mane pasitiko. Labai smagus jausmas sugrįžti.

– Sakai, kad ne didvyris, bet žmonės taip vadina. 11 mėnesių važinėti riedlente yra daug. Pasakyk, kiek nuvažiavai kilometrų, kiek aplankei šalių?

– Aplankiau 30 šalių, tikslus kilometrų skaičius – 14 tūkst. 49. Į dieną stengdavausi nuvažiuoti nuo 50 iki 100 kilometrų. Kelionė truko 306 dienas, o užfiksuotų važiuotų dienų yra 217. Kitas dienas skyriau poilsiui, tvarkydamas riedlentę arba laukdamas, kol praeis audra.

LNK stop kadras.

– Kaip vyko pats važiavimas? Kiek reikėjo batų porų? Ar su viena riedlente tiek nuvažiavai?

– Taip, ji atlaikė visą kelionę, tuo labai džiaugiuosi. Kai kur šonai pradėjo vertis ir klebėti, tačiau svarbiausia, kad atlaikė.

– Ar atlaikė batai?

– Čia didesnė problema – batus keičiau devynis kartus, grįžau su 10 pora. Taip pat keičiau ratukus bei švitrinę dangą. Su riedlente važiavau visur, kartais netgi ne per asfaltuotus kelius. Jeigu nutikdavo tokia situacija, kad turėdavau pasiekti vieną ar kitą vietą per autostradą, kad nereikėtų važiuoti 50 kilometrų ar daugiau aplinkui, dažniausiai rinkdavausi eiti šalikele.

– Koks buvo sunkiausias kelias? Kalnai ar pakalnės?

– Sunkiausia, kad nėra stabdžių, dėl to taip dažnai buvo keičiamos batų poros – beveik kas mėnesį. Man labai patiko, ten labai sunku, bet jų pasiilgau. Kai atkeliaudavau į lygumą, galėdavau daugiau nuvažiuoti, bet daug įdomiau yra, kai sunku užkilti, pamatai gražų vaizdą ir tada nusileidi žemyn. Jeigu nėra mašinų – gali laviruoti po visą kelią, labai geras jausmas. Portugalijos keliai buvo visai sunkūs, nes jie seni, grįsti akmenimis, daugiau buvo ėjimo nei važiavimo. Taip pat keblesnė situacija šalyse, kuriose mažiau dviračių takų, nes visada turi stebėti. Reikia būti atidžiam, visada reikia laikyti balansą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Rimtesnių traumų išvengėte, bet nebuvo pradžia sunki su paprastomis nuospaudomis? Nebuvo pūslių?

– Taip, buvo, net ir paskutinę dieną. Kaip įdomiai veikia žmogaus protas – taip susifokusavau į kelią, kad net nebejaučiau, jog pūslės trina kojas. Bet tai greičiausiai ir buvo didžiausios problemos, kada reikėjo labiausiai užsibrėžti, stabdyti skausmą, jo nejausti, galvoti apie tai, kad jo nejaučiu, kad galėčiau keliauti. Dažnai būdavo tokių atvejų, kai neturėjau pasirinkimo, kaip kitaip keliauti iš vienos vietos į kitą, kad ir koks būdavo oras ar kelio sąlygos. Būdavo taip, kad su nutrintu kulnu turiu nuvažiuoti 50–60 kilometrų.

– Nes toks tikslas būdavo užbrėžtas?

– Taip, arba išsinuomodavau kur nors patalpas, tai turėdavau keliauti.

– Kur mielai grįžtum pasivažinėti?

– Tikriausiai ten, kur daug dviračių takų – tai tikriausiai į Daniją ar Olandiją, nes ten buvo labai malonu. Tik ten jau ir dviračiai pradeda trukdyti arba pats pradedu jiems trukdyti.

– O kur labiausiai nenorėtum sugrįžti?

– Bosnija. Nesaugu ir keliai dar kol kas ten labai prasti.