Kaunietė fotografė Laima Geležiūtė į Australiją išsiruošė trims mėnesiams – aplankyti ten su vyru ir vaikeliu gyvenančios dukters. Tačiau į Lietuvą ji grįžo tik po devynių mėnesių. Su sužadėtuvių žiedu ir ištarusi "taip" australų verslininkui.

Bijo ir svarsto

"Tai – paskutinė mano galimybė surasti vyrą", – nusikvatojo energinga, mokanti ir iš savęs pasijuokti 55 metų moteris.

Trečiadienį suėjo lygiai mėnuo, kai skridusi keliolika tūkstančių kilometrų L.Geležiūtė iš Australijos sugrįžo į Lietuvą. Oro uoste ją pasitiko draugai, pasipuošę tautiniais drabužiais.

"Kur dar gali turėti tokių draugų, būti sutikta kaip prezidentė? – mojavo rankomis Laima, o į taktą šokčiojo jos ryškiai raudoni plaukai ir karoliai. – Šventėme iki pusiaunakčio. Labai pasiilgau draugų, Lietuvos kvapo, kuris pasitiko drėgme ir kažkuo jaukiu, savu."

Fotografė pastebėjo, kad Lietuvoje visiškai kitokia energetika nei Australijoje. Jau kita rytą Laima vaikščiojo Laisvės a., mėgavosi Kauno vaizdais, ilsėjosi ant suoliuko prie Muzikinio teatro, grožėjosi Senamiesčiu, net aptrupėjusiomis senų namų sienomis.

"Nesu sentimentali, – prisipažino ji, – bet nuostabu jausti, kad esi ten, kur viskas sava."

Fotografė mostelėjo ranka ir susiraukė: "Ir Amerika, ir Australija – ne mano energetikos zonos. Nors ten labai gražu, labai gera gyventi."

Į Australiją važiavusi aplankyti antro vaikelio besilaukiančios 35 metų dukters Lauros, su vyru jau auginančios metukų sūnų Harį, Laima neįsivaizdavo, kad kelionės planai apvirs aukštyn kojomis: tris mėnesius pakeis devyni, o ant jos rankos puikuosis balto aukso žiedas su deimantukais.

"Bijau, – žvelgdama į sužadėtuvių žiedą prisipažino Laima. – Kai sulauki 55 metų, nėra lengva viską kardinaliai keisti. Užteks man klysti – jau pridariau klaidų. Žmogus, dėl kurio galėtum viską mesti, turi būti labai patikimas. Juolab kad turėčiau palikti gimtą šalį, draugus, darbą. Dabar svarstau, svarstau ir svarstau..."

Matė nuostabių vaizdų

Australijoje fotografė jautė euforiją. Saulė, fantastiški vaizdai, lengvai bendraujantys, draugiški ir atsipalaidavę žmonės negali nežavėti, nors iš pradžių L.Geležiūtei buvo labai sunku suprasti jų dialektą.

"Kavinėje tau kažkas nukrito ant grindų – tuoj prišoks ir paduos. Buvo – sunkiai stumiu į kalną vaiko vežimėlį, sutraukė koją, net negaliu pajudėti. Greitai padėti prisistatė jaunas vaikinukas, – gyrė australų paslaugumą L.Geležiūtė. – Tiesa, susitikimai su draugais, šventimai su kompanijomis ten kažkokie paviršutiniški. Išsikepa dešrelių, pabūna kelias valandas ir išsiskirsto. Mes, lietuviai, prigaminame daug maisto ir bendraujame ilgiau, nuoširdžiau. Australai vengė kalbėtis apie aborigenų problemą ir mane perspėjo apie tai geriau neklausinėti."

Fotografė neužmirš ir nuostabaus vaizdo iš dukters Lauros namų Sidnėjuje. Laura dirba kirpėja stiliste kartu su vyru.

L.Geležiūtė ryte gėrė kavą ir mėgavosi po kojomis atsiveriančia jūra. Ji vos išvengė koalos bučinio ar netikėto kengūros šuolio, kai paskutinę akimirką fotografę nuo gyvūno "apsikabinimo" atitraukė draugai.

"Nepamiršiu ir kai kybojome tarp dangaus ir žemės – kalnuose 10 minučių užstrigo keltuvas, – pasakojo Laima. – Turiu uždarų patalpų baimę, bijau važiuoti net liftu, o kai pakibome kabinoje kelių šimtų metrų aukštyje, galvojau – viskas."
Neužmirš ji ir fantastiško grožio Vanuatu salų valstybės Ramiajame vandenyne, Melanezijoje, kuri driekiasi maždaug 1750 km į rytus nuo Australijos.

"Jei vietinė moteris ten pažiūri į svetimą vyrą, jai išmuša dantis", – L.Geležiūtė nežino, ar jai melavo, ar teisybę sakė vietiniai, kai ji paklausė, kodėl kelios gražios moterys neturi priekinių dantų.

Dėmesingas ir pragmatiškas

"Australiją pamačiau Grego dėka", – sako L.Geležiūtė. Gregas – tai konditerijos verslą turintis australas, kuris L.Geležiūtės kontaktus surado internetu, fotografės darbo tinklalapyje.

"Niekada vyrų neieškojau. Nesu gražuolė, turbūt bjauresnio charakterio žmonių nėra, bet traukiu vyrus, jie patys mane suranda. Gal mano energija, šėliojimas traukia?" – svarstė Laima.

Pažinties su australu L.Geležiūtė neskubino. Prieš dvejus metus išsiskyręs 53-ejų Gregas irgi nevertė jos skubėti. Jis – už Laimą jaunesnis ir šešiais centimetrais žemesnis (Laimos ūgis – 174 cm).  Per pasimatymą, kai L.Geležiūtė atsivedė ir 180 cm ūgio dukrą,  atrodė, kad Gregas norėtų prasmegti skradžiai žemę.

"Jis mane prisijaukino dėmesiu, paslaugumu. Nuo jo firmos gaminių salo širdis. Pusryčiai, pietūs į lovą, noriu  šokoladinio torto – prašom, – kaunietė jautė, kad australas ją myli ir gražius  žodžius sako nuoširdžiai. – Ir jis nenori žmonos iš Tailando. O tokių žmonų Australijoje tiek daug, kad mane šokiravo. Jos – švelnios, paslaugios, moteriškos ir labai malonios, bet Gregas norėjo europietės."

Ne, L.Geležiūtė nedievina australo. Pagyvenus kartu kelis mėnesius, pasirodė ir trūkumų. Jai sunku priprasti ir prie australo pragmatiškumo, nuolatinio skaičiavimo: "Sudužo visureigio stiklas, jis komentuoja – 1000 dolerių. Romantiškai sėdime prie žvakių ir rengiamės eiti kitur, jis žvakes užpučia, nors aš mielai palikčiau dar jas degti. Nebuvau ir nesu materialistė, man neįdomu pinigai, karakulio kailiniai kabo mano spintoje nenešioti daug metų. Tiesa, mane nuramino, kad australams natūralu dažnai kalbėti apie pinigus ir svarstyti, kiek kas kainuoja."

Žiedas ant braškės

Apie sužadėtuvių  žiedo kainą Gregas nekalbėjo. Laima nusišypsojo. Tą dieną ji valgė labai skanius blynus su braškėmis ir net nepastebėjo, kad ant vienos uogos buvo užmautas žiedas.

"Pažiūrėk", – viltingai kelis kartus pakartojo australas, kai fotografė nepastebėjo žiedo.

"Aš noriu, kad tu būtum su manimi visą likusi gyvenimą, – nedrąsiai žvelgdamas įsimylėjusiomis akimis tarė Gregas ir nušvito, kai Laima tarė "taip". – Tu neskubėk, pagalvok. Sužadėtuvės ir yra laikas apmąstymui."

400 km nuo Sidnėjaus, kuriame gyvena M.Geležiūtės dukra Laura, erdviame name įsikūręs Gregas ketina pirkti namą ant jūros kranto – už 100 km nuo Naujojo Pietų Velso valstijos sostinės. Jis siūlo nupirkti ir Laimai verslą, kad nepratusi tinginiauti moteris nesėdėtų namie sudėjusi rankas.

Vis dėlto L.Geležiūtei baisu. "Problemos turbūt manyje, – sakė fotografė. – Nuo seno esu kovotoja, nes nuo 18 metų buvau savarankiška, dirbau, auginau dukras, padėjau abiem mano oficialiems vyrams. Dabar galiu prisitaikyti prie kito žmogaus. Svarbu, kad būtų tarpusavio supratimas, bendras tikslas ir kad vyras... kaip čia geriau išsireikšti... Na, nenervintų. Moterys sensta greičiau, daug blaškiausi, todėl dabar negaliu suklysti."

Dar nežino, ką pasakys

Grego Laima nelygina su buvusiu draugu – amerikiečiu Burtonu. Jie skirtingi, abu savotiškai žavūs. Tiesa, amerikietis ramesnis, jam imponavo Laimos aktyvumas, o Gregas – valdingas.

Pastebėjus, kad kalbėdama apie vyrus ji nespindi, Laima sutikdama krestelėjo raudonais plaukais: "Nespindžiu ir nekibirkščiuoju jau seniai. Dar prieš paskutinį išsiskyrimą. Tokia moters fiziologija. Mylėjau tik vieną kartą gyvenime, o dabar myliu tik vienintelį vyrą – savo anūką Harį. Dabar turiu atiduoti duoklę dukroms."

Laima nutilo. Po akimirkos vėl tęsė: "Žinau, jei išvažiuosiu gyventi į Australiją visam likusiam gyvenimui, sulaukti senatvės ir mirti, tai nutiks taip, kad būtinai grįšiu į Lietuvą. Nebent anksčiau laiko netikėtai pakratyčiau kojas."

Pastebėjus, kad klausantis jos norisi įtikėti posakiu, jog moterys dažnai nežino, ko nori, L.Geležiūtė nusikvatojo ir pritariamai sulinksėjo galva.

"Taip... Nežinau, ko noriu, nežinau, kaip pasirinkti", – sutinka ji. Bet reikia apsispręsti iki gegužės mėnesio, kai į Lietuvą mėnesiui atvyks dabar kasdien per skaipą su ja kalbantis Gregas. Jis žada, kad jų vestuvių ceremonijoje ant jūros kranto būtinai bus ir kunigas – mat Laima dar nė karto nėra tuokusis bažnyčioje.

O dabar L.Geležiūtė mėgaujasi gyvenimu Kaune ir su nerimu galvoja, ką pasakyti savo sužadėtiniui. "Jaučiuosi sutrikusi, – juokėsi ji. – Bet 95 proc. tikimybės, kad dar kartą jam tarsiu "taip".