Filmų apie italų mafiją iki valios prisižiūrėjome dar sovietmečiu. Net skyrėme iš Sicilijos kilusią Cosa Nostrą nuo Neapolyje du šimtmečius veikiančios Camorros.

Netrūko ir romantikos

Neblogai susigaudėme ir mafijos hierarchijoje, taip pat žinojome, ką reiškia, kai nužudytasis rankoje laiko suspaudęs kortų tūzą ar randamas su akmeniu burnoje.

Pažiūrėję režisierių Francesco Rosio ir Damiano Damiani filmų supratome, kad mafija – tai neįveikiama stichija, panaši į mistinę hidrą: jei nukirsi jai galvą, vietoj jos tuoj pat užaugs kita, o pati pabaisa po tokios amputacijos taps dar stipresnė ir klastingesnė.

Dėl kino filmų italų mafija patyrė milžinišką metamorfozę: nuo pirmų šios temos filmų, kuriuose nusikaltėliai buvo demonizuojami, greitai pereita prie romantizuoto mafijos portreto. Patį šilčiausią (ir ligi šiol neprilygstamą) mafijos vadovo paveikslą Franciso Fordo Coppolos "Krikštatėvyje" įkūnijo Marlonas Brando, kurio donas Vito Korleonė tapo kanoniniu tokio tipo personažu arba, kaip mėgstama sakyti šiais laikais, tikra ikona. Panašiais žodžiais galime pavadinti ir garsiausią visų laikų kine kovotoją su visokiausio rango mafiozais – komisarą Koradą Katanį, kurį keturis sezonus TV seriale "Aštuonkojis" vaidino italų aktorius Michele'is Placido.

Tikras Neapolio veidas

Bet einantiems žiūrėti pagaliau ir mūsų ekranuose pasirodančios "Gomoros" norėtųsi patarti: pamirškite viską, ką apie mafiją žinote iš kriminalinių skaitalų ar anksčiau matytų filmų. Nes visa tai, ką mes tariamės gerai suprantą, jau seniai liko tolimoje praeityje. Tikrasis šiuolaikinės mafijos veidas (greičiau reikėtų jį vadinti klaikia grimasa) negali provokuoti jokių kitų emocijų, išskyrus pasišlykštėjimą ir pasibaisėjimą.

Tokį kolektyvinį dabartinės Camorros portretą aprašė nė 30 metų neturintis italų rašytojas Roberto Saviano, kurio sukrečiantį romaną šokiruojamu filmu pavertė režisierius Matteo Garrone.

Knygos autoriui nereikėjo nieko išsigalvoti. Jis tiesiog papasakojo apie savo žurnalistinio tyrimo patirtį, kai jis pats bendradarbiavo tiekiant nelegalias prekes juodajai rinkai, stebėjo į Camorrą įtrauktus vaikus ir paskutines myriop pasmerktų mafijos aukų valandas. Iš M.Garrone surinktų faktų ir pokalbių ryškėja visai kita jo gimtojo Neapolio pusė – ne ta, kurią mato šiame mieste apsilankantys turistai. Gyventi čia reiškia pasmerkti save bandymui išlikti, o tai neišvengiamai susiję su tuo, kad esi priverstas taikytis prie mafijos diktuojamų taisyklių.

Bauginanti Sistema

Pažintis ir su knyga, ir su filmu prasideda nuo pavadinimo. Šį kartą jį komentuoti nėra ypatingo reikalo, nes asociacija su Senojo Testamento Dievo prakeiktu ir nuo žemės paviršiaus nušluotu miestu Gomora visiškai akivaizdi. Beje, žodis "Camorra" kaip Neapolio mafijos apibūdinimas šiais laikais retai vartojamas, jį senokai pakeitė žodis "Sistema".

Ir tai, ko gero, atitinka tikrąją jos esmę – dabar tai po visą planetą išsišakojusi milžiniško verslo organizacija. Tik joks auditas negali pateikti tikslios kriminalinės ir finansinės šios Sistemos statistikos, iš kurios būtų aiškūs tikras mafijos pelnas ir kruvinas atlygis už jį.

Filmas pasakoja kelias tarpusavyje nesusijusias istorijas, kuriose personažai ne visada savo valia įtraukiami į nusikalstamos organizacijos orbitą. Režisierius sąmoningai vengia filmuoti gerai žinomus aktorius ir kaip tik todėl pasiekia fenomenalų efektą – filmą žiūrovas suvokia kaip absoliučiai dokumentinį pasakojimą apie realius žmones.

Primena dokumentiką

Štai du nebrendilos, suradę banditų paslėptą ginklų arsenalą, ima šėlti kaip iš džiaugsmo pakvaišę šunyčiai vaizduodami kietus vyrukus – ima žaisti karą. O štai kompensacijas už grotų pakliuvusiems, bet vadų neišdavusiems mafijos smogikams išmokantis pagyvenęs finansininkas, kuris pats pakliuvo į didelę bėdą. Arba universiteto absolventas, įtrauktas į labai aktualų šiais laikais toksiškų medžiagų laidojimo verslą. Ir trylikametis produktų išnešiotojas, susigundęs kriminaline karjera ir išdavęs mafijos žudikams vieną savo klientę.

Panašių personažų filme daug ir visų jų likimai kelia šiurpą. Žiūrėti "Gomorą" nelengva – filme nėra vaidybinio kino efektų, o ilgi monotoniški planai dėliojami į nykios realybės mozaiką. Viena vertus, taip režisierius M.Garrone primena apie klasikinį itališką neorealizmą, suklestėjusį tuoj po Antrojo pasaulinio karo ir davusį pasauliniam kinui ne vieną kino šedevrą. O kita vertus, filmo autoriams pavyksta išrasti kraują gyslose stingdantį hiperrealizmą, kuris tampa svarbiausia "Gomoros" vertybe.

Už ją ir knygos autorius, ir filmo režisierius pakliuvo į mafijos nemalonę. Abu juos ir dar kai kuriuos filme vaidinančius asmenis nuo mafijos keršto dabar akylai saugo Italijos policija. Todėl visai gali būti, kad kriminalinei hidrai ant uodegos skaudžiai užmynusios "Gomoros" (knygos ir filmo) kūrėjų istorija dar nesibaigė.

"Gomora" ("Gomorra") ****

Drama. Italija, 2008 m. Rež. M.Garrone. Vaidina Salvatore Abruzzese, Salvatore Ruocco, Gianfelice Imparato, Maria Nazionale, Italo Celoro.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2