J. Norvaišienė: nereikia bijoti nei meilės, nei pagundos

40 metų? "Tai daug. Ir labai mažai. Trumpa akimirka tarp praeities ir ateities, nes visatoje mes – tik dulkelė. Iš dulkės gimėme, ja ir virsime", – teigė profesionalaus šokio karjeros keturiasdešimtmetį kartu su vyru Česlovu Norvaiša mininti Jūratė Norvaišienė.

40 metų? "Tai daug. Ir labai mažai. Trumpa akimirka tarp praeities ir ateities, nes visatoje mes – tik dulkelė. Iš dulkės gimėme, ja ir virsime", – teigė profesionalaus šokio karjeros keturiasdešimtmetį kartu su vyru Česlovu Norvaiša mininti Jūratė Norvaišienė.

– Jūrate, jei reikėtų išskirti keturias, bet ne 40 akimirkų, kurias paminėtumėte?

– O bala jas žino. Tai būtų etapai. Vienas jų – kai kelionės į užsienį buvo griežtai kontroliuojamos CK. Iš pradžių turėdavome atvykti pernakvoti į Maskvą. Gerai, kad pažinojome URM Kultūros skyriuje dirbančią armėnę Petrosian, kuri labai daug padėjo. Dar, kai pirmą kartą kaip profesionalai dalyvavome standartinių, Lotynų Amerikos šokių čempionate ir aplenkėme amerikiečius – buvome aštunti, jie – devinti. Įstrigo, kai Lenkijoje, susižavėję mumis, pakvietė į TV "Studia 8", tačiau dėsčiau Medicinos universitete ir turėjau išvykti namo. Pasigailėjau to, nes, nors ir siūlėme atvykti kitą kartą, mūsų nebekvietė.

– Jūsų turbūt tūkstančius kartų klausė, kas yra šokis. Ką atsakytumėte dabar?

– Kūno judėjimas skambant muzikai. Dabar šokis tampa sportinis, daugiau greičio, technikos. Bet nelieka meno, muzikos, ne tokia svarbi melodija.

Kažkada užsienyje gaudavome po septynis dolerius dienpinigių, tačiau juos išleisdavome plokštelėms. Mums buvo svarbi muzika ir menas.

– Nyderlandų šokėja, kurtizanė, šnipė Mata Hari sakė, kad šokis – tai poema, o kiekvienas judesys – žodis.

– Sutinku šimtu procentų! Kiekvienas judesys turi kažką sakyti ir būti nemechaniškas.

– O JAV modernaus šokio įkūrėja Martha Graham sakė, kad šokis – paslėpta sielos kalba.

– Irgi – tinka! Bet tik ne dabartiniam šokiui, nors mums buvo šiek tiek lengviau.

– Dabar šokyje neliko sielos?

– Deja. Daug judesių, technikos, greičio, bet mažai sielos.

– Ir dar girdėta citata apie šokį: "Aš šoku, nes esu laiminga. Aš šoku, nes esu laisva." Ar gali šokti nelaimingi ir nelaisvi?

– Geri žodžiai. Bet šokti gali ir nelaimingas. Šokis gamina džiaugsmo hormoną, o jei gera muzika, partneris – turi galimybę išsilaisvinti.

– Ir išduoti būseną?

– Taip. Kai poros nesuvaldo emocijų, ypač jautrūs žmonės. Labai dažnai tai juntu. Užtenka pažvelgti į akis. Tuomet stengiuosi nuraminti, išklausyti.

– Kiek per 40 metų porų, kurioms buvote kaip tėvai, mokėte šokio?

– Ooooo, tūkstančius. Buvome ir SSRS, Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikistano rinktinės treneriais. Dirbome Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, dalyvavome seminaruose Anglijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

– Bet išskirtumėte Editą Daniūtę?

– Arūną Bižoką, Editą Daniūtę, bet ne tik juos. Edita – neeilinė, labai sudėtingo charakterio, bet tokie žmonės daug pasiekia "per negaliu".

– Tik sudėtingi žmonės gali daug pasiekti?

– Kitokie. Dėl tikslo jie gali paaukoti bet ką, net šeimą.

– Matėte ir daugybę meilės peripetijų?

– Ir meilės, ir skyrybų, ir gyvenimo smūgių. Bet buvome ir bent 10-ies sūkuriečių porų liudininkai.

– Poros tuokėsi, skyrėsi, susilaukė vaikų, vėl tuokėsi, skyrėsi, o jūs su Česlovu nuolat kartu.

– Tai – didelis džiaugsmas, laimė. Surasti vienas kitame ir draugą, jausti dėkingumą, meilę, rūpestį. Kai Česlovas suserga, išgyvenu ir noriu sirgti už jį, manydama, kad lengviau iškęsiu.

– Kokia didžiausia išgyventa drama per 40 metų?

– Kai dėl savo vyro nusižudė vieno šokėjo mama.

– Šokis, kaip rodo dabartiniai televizijos projektai, gali prišaukti neištikimybę?

– Taip. Kai pora – ne mylimieji, ne vyras ir žmona. Įprastai varžybose šokėjų pora gyvena viename kambaryje. Dabar turi galimybes mokėti už atskirą kambarį. Bet vis tiek ilgas bendravimas, bendros išvykos gali būti lemtingi veiksniai.

– Taigi šokis nėra toks jau nekaltas dalykas. Tai – ir pagunda.

– Pagunda nėra blogai, – juokiasi. – Bet tai, ką minėjau, vyksta žemesniu, aistros, lygiu. Nebent atrandi už vyrą, žmoną intelektualiai ir dvasiškai artimesnį žmogų.
Jei kažkas flirtuoja ar dviese trumpam dingsta, Dieve mano, tai jų reikalas. Tačiau nuotykis ir siela, meilė nėra tas pats. Ir jei tarp žmonių yra stiprus dvasinis ryšys, meilė ir draugystė iš didžiosios raidės, niekas neišskirs. Netgi šokis.

– Kokia įsimintiniausia drama su laiminga pabaiga? Žinau, kad išgelbėjote žmogui gyvybę.

– Tuomečiuose Profsąjungų rūmuose dirbome mažoje salėje, o didžiojoje vyko koncertas. Kažkas atbėgo šaukdamas, kad užmuštas žmogus. Gitaristas Gintaras tuomet prarado sąmonę, kai prisiglaudė prie metalinio stovo, sujungto su savo gamybos stiprintuvo ir gavo didelį elektros krūvį. Lėkėme su Česlovu koridoriais. Ten bandė daryti dirbtinį gaivinimą pagal dabar netaikomą metodą: rankas išskėsdavo, po to suglausdavo prie krūtinės. Abu buvome medicinos pasaulio žmonės, Česlovas vadovavo sanatorijai, dvejus metus dirbo chirurgu. Jis ėmė daryti širdies masažą, aš – pūsti orą per – burną.

Atvažiavo medikai, matom, eina be defribriliatoriaus. Šūktelėjome, jie vėl – atgal iki automobilio. O laikas ėjo. Gintaras buvo miręs turbūt 10–15 minučių.

Jauna medikė nemokėjo pasinaudoti defribriliatoriumi, tada skubiai reikėjo suleisti adrenalino į širdį. Jos rankos virpėjo, tada tai skubiai atliko Česlovas. Ir tik po to vaikinas ėmė kvėpuoti. Tačiau išvežtas į klinikas dar neatgavo sąmonės bene savaitę. Lankėme jį, jau buvo maža vilties...

Česlovui paryčiui ateina genialios mintys. Vieną dieną prabudo ir sako, kad reikia Gintarui duoti paklausyti mėgstamos muzikos. Atvežėme ausines, įjungėme muziką. Jis nustojo blaškytis, ėmė klausytis ir staiga atsimerkė. Apie šį metodą rašė Kalifornijos medicinos žurnalas.

– Gintaras dar gyvas, dažnai groja Laisvės al. gitara.

– Kelis kartus matėme, bet tuomet jis neįtarė, kad mes jam tarsi antri tėvai.

– Kokią išskirtumėte šokių palaimos akimirką?

– Gal kai pirmą kartą išvykę į Europos pirmenybes patekome į pusfinalį ir užėmėme 11 vietą. Karlsrūhės mieste žiūrovai plojo atsistoję, mus apsupo žurnalistai. Tuomet atstovavome SSRS, tačiau kalbėjome apie Lietuvą, pasakojome, kad Česlovas dar dirba Kauno sanatorijoje, aš, apsigynusi disertaciją, dėstau medicinos universitete. Vokiečių žurnalistai buvo akivaizdžiai nusivylę, kad nekalbėjome apie SSRS. Jie, matyt, jautė didelę kaltę po Antrojo pasaulinio karto, o vokiečiai labai vertina rusų tautą. Kitą dieną perskaitėme, kad Česlovas dirba pamaskvės sanatorijoje, o aš dėstau M.Lomonosovo universitete.

– Kas jums yra laikas? Draugas ar jau priešas?

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

pensininkas

pensininkas portretas
Česlovas tikrai atrodo , kaip uzsikonservaves. Po tiek metu isvaizda beveik nepasikeitusi. Pavydziu!

to nezinau

to nezinau portretas
skaitykit atidziau PROFESIONALIAI karjerai 40 metu, ir beje, fainas ir ne tuscias rasinys

nežinau

nežinau portretas
ar straipsnio autoriui, ar gerbiamiems šokėjams prastai su atmintimi arba su matematika: aš juos kaip šokėjus pirmą kartą mačiau Kauno sporto halėje prieš daugiau kaip 50!!! metų:) Kamaičių pora ir Norvaišos buvo puikūs šokėjai. Nesuprantu, kam čia slėpti. Juk į juos pasižiūrėjus, galima tik baltai pavydėti: nežiūrint garbaus amžiaus puikiai atrodo, o svarbiausia kartu. Tai labai daug. Sėkmės ir sveikatos
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių