Klaipėdos etnokultūros centras tradiciškai visus uostamiesčio gyventojus ir svečius, o ypač Jonus ir Janinas, šįvakar kviečia į Joninių gegužinę ant Jono kalno.

Apipinta apeigomis

Joninės švenčiamos birželio pabaigoje, kai medžių šakos pasipuošia žaluma ir visa gamta atgyja, o naktis – trumpiausia per visus metus.

Nuo neatmenamų laikų protėviai pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią ir ilgiausią dieną. Joninės senuosiuose istoriniuose XIV–XVII amžių šaltiniuose vadinamos Rasos, Kupolių vardu. Tai ne tik ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikas, bet ir išsaugotų pagoniškųjų papročių išraiškos metas, kai garbinama ugnis, vanduo ir augalija. Atėjus krikščionybei gražiai į šią dieną įsiliejo švento Jono Krikštytojo kultas bei Lietuvoje paplitęs varduvininkų pagerbimas.

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventės apeigas anksčiau žemdirbiai glaudžiai siejo su agrariniais vaizdiniais, kurių svarbiausias tikslas – apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, sausrų, liūčių ir perkūnijos.

Kai saulė šoka

Tikima, kad Joninių rytą saulė pateka ne tokia kaip kiekvieną rytmetį. Pasak etnografo L.Jusevičiaus, švento Jono krikštytojo dieną Saulė iš savo rūmų išvažiuoja trimis arkliais – sidabro, aukso ir deimanto – pas savo vyrą Mėnulį, o važiuodama šoka ratuose.

Ir tikrai šoka. Nepatingėkite atsikelti prieš saulės patekėjimą. Įsitikinsite patys. O jei pamatysi šokinėjančią saulę, tai būsi laimingas ir sveikas visus metus.

Ilgiausios dienos šventės laikas – stebuklingas. Joninių išvakarėse arba anksti rytą prieš saulės tekėjimą žmonės eidavo į upes ar ežerus maudytis, tikėdami susigrąžinti jaunystę, stiprybę bei sveikatą.

Rytą nupurčius pasėlių laukuose iškritusią rasą buvo galima tikėtis geresnio derliaus. O išsivoliojus rasoje – pasveikti. Iki birželio 24-osios, šventės išvakarėse, moterys rinkdavo įvairias žoles, nes manė, kad ilgiausią metų dieną surinktos žolelės įgyja galių, iš jų galima spėti žmogaus ateitį, gydyti įvairias ligas.

Šuoliais – per laužą

Mažojoje Lietuvoje mergaitės išeidavo į pievas skinti devyneriopų gėlių, o tarp jų būtinai turėdavo būti ramunių bei jonažolių. Prisirinkusios gėlių merginos grįždavo į kaimą ir apvainikuodavo ilgą kartį (kopolį), kurį saugodavo dvi naktis bei vieną dieną. Vėliau žolynus nuimdavo ir pasidalydavo. Nuimtos žolės turėjo saugoti nuo piktųjų dvasių, jų nuovirais gydė ligas.

Joninių išvakarėse sutemus ir šiandien ant kalvų dar galima stebėti rusenančias laužo liepsnas. Anksčiau žemdirbiai įkurdavo didelį laužą kuo aukštesnėse vietovėse, kad kuo toliau laužo šviesa apšveistų laukus, – esą rudenį sulaukiama gausesnio derliaus.

Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink laužą nuo seno turėjo magiškų galių ir buvo žinomas seniausioms Rytų tautoms. Ilgiausios dienos šventėje jaunuoliai šokinėja per laužą siekdami pagerinti sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros darbams, pagerinti javų, ypač linų, augimą.

Linksmybės – iki išnaktų

Joninės – šventė, kurios metu žmogus visuomet bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užtikrinti būsimą derlių.

Tai svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygsta nė viena kita. Ir kodėl nesilinksminti, jei gamta pasipuošusi gražiausiais žiedais, švelnus vėjas atneša ilgai lauktą vasaros kvapą, o saulė pakilusi aukščiausiame dangaus taške.

Šįvakar Jono kalne – magiškos gamtos aplinkoje, dainų ir šokių šurmulyje – suliepsnos Joninių laužas, iš surinktų žolynų ateitį spės žiniuonės, o vainikais pasipuošę šventės dalyviai skambia daina, muzika ir siautulingais šokiais smagins visus praeinančius ir susirinkusius. Gegužinėje būtinai bus pasveikinti ir varduvininkai.

Šviesiausioje žmogaus, saulės, vandens, augalų žydėjimo šventėje susirinkusius linksmins Klaipėdos folkloro kolektyvai "Alka", "Kuršių ainiai", "Šeimyna", "Žemaičių alkierius", kapela "Prūsai ilgi ūsai", dainininkė Veronika Povilionienė, Kauno liaudies dainos klubas "Blezdinga".

Renginio pradžia – 20 val.