Jūrą įveikęs baidarininkas neturi tikslo tapti žvaigžde

Daugiau kaip 600 kilometrų Baltijos jūros pakrante baidare keliavęs Domantas Laukevičius jaučiasi savo tikslą pasiekęs, nors gamta ir pagailėjo jam gerų orų, o paskutinius žygio kilometrus teko įveikti pėsčiomis sausuma. Visą kelionės laiką rašęs dienoraštį, o įspūdžius fiksavęs aparatu, Domantas neatmeta galimybės parašyti atsiminimų knygą.

Svajonė gimė seniai

Tai ne pirmas Domanto žygis jūra – prieš porą metų jis kartu su kompanionais Mariumi Norvaiša ir Pauliumi Paulioniu plaukė per Baltiją iš Švedijos. Žygis buvo dedikuotas P.Paulionio tėvui, baidare perplaukusiam Baltiją, tačiau žuvusiam pakeliui namo prie Klaipėdos krantų.

Tačiau ši svajonė gimė kur kas anksčiau. Klaipėdos universitete socialinę geografiją studijavęs Domantas jau seniai jautė ryšį su gamta, ypač su vandens stichija. „Kadangi gyvenu Rusnėje, kartais atrodo, kad ne kraujas, o vanduo teka mano venomis“, – šypsosi Domantas.

Mintis perplaukti Baltijos jūrą kilo po to, kai jis su draugu tiesiog savo malonumui perplaukė marias.

„Tada pagalvojau, o kodėl gi nepabandžius kelionės jūra? Pradėjau domėtis, ar kada nors kas nors yra leidęsis į tokį žygį. Vėliau išgirdau, jog anksčiau lietuviai bandė perplaukti, bet jiems sutrukdė nepalankios oro sąlygos, aš su jais susisiekiau, jie priėmė mane į komandą“, – pasakojo baidarininkas.

Sunkumai svajonės nenugalėjo

Tačiau šiemet į jūrinį nuotykį D.Laukevičius leidosi vienas. Kompanionai, su kuriais anąsyk perplaukė Baltiją, plaukti atsisakė.

„Gaila, kad teko viską daryti vienam. Buvo atsiradęs draugas Tomas, tačiau atėjus pavasariui atkrito ir jis, nes žygiui negavome jokio finansavimo, išskyrus sporto klubo, kuriame sportuodavome, paramą. Taip pat treniruodavomės Klaipėdos valstybinės kolegijos baseine, kur atlikinėdavom eskimosus (būdas, kaip apsivertus baidare atsiversti atgal – aut.past.)“.

Domantui sunkumai neatrodė rimta priežastis išsižadėti svajonės. „Mano žygio tikslas buvo įrodyti ir parodyti, kad galima ir reikia keliauti, kad svajonės egzistuoja ir gimsta tam, kad mes jas įgyvendintume, jų negalima apleisti net tada, kai atrodo per sunku. Jos ir veda mus pirmyn. Mano asmeninė svajonė yra garsinti Lietuvą, savo kraštą Klaipėdą bei namus – Rusnę. Kad ir kaip kartais sunku atrodo gyventi mūsų Lietuvėlėje, aš vis tiek ją labai myliu“, – nuoširdžiai prisipažino vaikinas.

Variklis – užsispyrimas

Tiems, kurie visada tvirtai stovi sausumoje, turbūt sunku įsivaizduoti, koks gyvenimas yra jūroje, kur nėra kasdienių rūpesčių, rutinos, darbo. Jūroje gali ne tik panerti po vandeniu, bet ir pasinerti į vienatvę, į save. Kai nusiiri nuo kranto, esi pats savo likimo valdovas. Maloniausias žygio momentas Domantui buvo jūroje sutikti ruoniai, o didžiausias iššūkis – nepalankios krypties vėjas, persekiojęs jaunuolį ilgą laiką.

„Sveikata ir gyvybė yra svarbiausia, visi kiti žemiški rūpesčiai lieka krante. Tada atsiranda užsispyrimas įveikti viską, ką esi užsibrėžęs, arba net dar daugiau. Psichologiškai kartais būna sunku, imi galvoti, ką veikia namiškiai, pajunti, koks stiprus yra tarpusavio ryšys, kam grįžęs pasakysi gerą žodį ar atliksi gerą darbą. Daug mąstai, kas tu esi, ką darai. Kartais pykstiesi su savimi, jei ko nepasiėmei ar neatlikai tam tikrų darbų. Labai padeda muzika – plaukdamas visada jos klausiausi. Kartais, kai labai išsekdavau, imdavau skaičiuoti yrius iki kranto. Tačiau visada būdavo stimulas – mintis, jog tai darau dėl žmonių, kurie manimi tiki“, – išgyvenimais dalijosi Domantas

Populiarumas laikinas

Ar saldus šlovės skonis, juk pastaruoju metu Domantui netrūksta žiniasklaidos dėmesio? Vaikinas tikina to nesureikšminąs, nes populiarumas tėra laikinas dalykas, o jo žygio tikslas nebuvo susijęs su noru išgarsėti.

„Dėmesys tai yra, tai, žiūrėk, jo jau nebėra. Niekada nesureikšminu savęs ir nesakau: “Aš Domantas, padariau tą ir aną„. Mano gyvenimo tikslas nėra būti žvaigžde, tiesiog gera kartais girdėti žmones kalbantis, kad kažkoks lietuvis baidare parplaukė Baltijos jūra iš Talino į Klaipėdą. Man asmeniškai užtenka, kad žmonės žino, jog yra lietuvių, kurie nuveikia kažką gera.“

Paklaustas, kokių dar ambicijų turi, vaikinas prasitarė, kad planuoja kada nors patraukti Vakarų vandenų link, tačiau planai nekonkretūs ir bus sunkiai apčiuopiami iki tol, kol galbūt atsiras stiprūs rėmėjai.

Iš žygio grįžusiam su tiek įspūdžių ir emocijų jaunam vaikinui viduje kartais žybteli mintis parašyti knygą. „Gal tai būtų panašu į E.Hemingvėjaus “Senį ir jūrą.„ Tai mano mintys, jos liejasi lengvai, kai tenka pačiam viską išgyventi. Būtų labai smagu, tačiau reikėtų pagalbos iš literatūros žinovų“. O kol kas, kaip ir dauguma tokio amžiaus žmonių, Domantas svajoja apie paprastus žemiškus dalykus – susirasti butą nuomai ir įdomų darbą.