– Pra­bė­go va­sa­ra. Me­no žmo­nėms tai dar­bo ar poil­sio lai­ko­tar­pis?

– Įp­ras­tai me­no žmo­nėms va­sa­ra bū­na ab­so­liu­tus dar­by­me­tis. Ta­čiau ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad ši va­sa­ra ne­bu­vo iš­pro­tė­ju­si. Gal la­biau bu­vau iš­pro­tė­ju­si dėl vai­kų, nes rei­kė­jo juos kuo nors užim­ti.

Šie­met pa­ti są­mo­nin­gai su­ma­ži­nau veik­los, kon­cer­tų ir iš­si­blaš­ky­mo, iš­si­taš­ky­mo. To­kiems spren­di­mams daug įta­kos tu­rė­jo ir ma­no svei­ka­ta. Tad džiau­giuo­si, kad šį kar­tą va­sa­ra bu­vo ki­to­kia. Iki šių me­tų jos lauk­da­vau ir džiaugs­min­gai, ir su ne­ri­mu, kaip vis­ką at­lai­ky­ti. Ži­no­te, aš to­kia ne­rims­tan­ti sie­la – vis tiek veik­los pri­si­gal­vo­ju.

– Kas Jums yra ko­ky­biš­kas poil­sis?

– Ge­ras klau­si­mas. Ir su­dė­tin­gas. Ži­nau, kas man yra ko­ky­biš­kas poil­sis, bet ar su­ge­bu tą bū­se­ną pa­gau­ti ir iš­bū­ti – ka­žin, nes ma­no tem­pe­ra­men­tas ne­su­sid­rau­gau­ja su ma­no po­rei­kiais.

Pats ko­ky­biš­kiau­sias poil­sis man yra tie­siog ra­miai pa­bū­ti: be te­le­fo­no, be žmo­nių, be bend­ra­vi­mo, be šei­mos, be vai­kų. Tie­siog pa­čiai su sa­vi­mi, kai pail­si ir kū­nas, ir sie­la, ir min­tys, ir vi­su­ma. Kai ga­li gir­dė­ti sa­vo šir­dies dū­žius, su­kon­cent­ruo­ti žvilgs­nį į dan­gų ir ma­ty­ti ten sau­lę, de­be­sis. Toks su­sto­ji­mas.

Ta­čiau ma­no tem­pe­ra­men­tas daž­niau­siai vi­sa tai už­go­žia. Vir­šų ima pa­rei­gin­gu­mas, at­sa­ko­my­bė, no­ras iš­nau­do­ti kiek­vie­ną gy­ve­ni­mo se­kun­dė­lę, nes juk pra­bėgs ir ko nors ne­spė­si.

Kai su­ge­bu nu­rim­ti ir pail­sė­ti, įgau­nu jė­gų nu­veik­ti dar dau­giau. Tad vis ban­dau tą bū­se­ną pri­si­jau­kin­ti, vis tu­riu sau pri­min­ti: Ka­ta­ži­na, ne­pa­miršk apie poil­sį, nes aną kar­tą pa­mir­šai ir bu­vo taip ar anaip. Daž­nai rei­kia pri­si­vers­ti: vis­kas, nie­ko ne­da­ryk, eik į miš­ką, su­tark, kad tė­vas pa­bū­tų su vai­kais, bėk kur nors pa­bū­ti ty­lo­je.

– Ar nors kar­tais pa­vyks­ta?

– Vis la­biau pa­vyks­ta. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad va­kar bu­vo taip, o šian­dien nu­spren­džiau, kad bus ki­taip. Tie­siog esu pa­ke­liui, pra­kti­kuo­ju pa­ma­žu ir lei­džiu sau ne­sku­bė­ti.

– Ar tu­ri­te su­si­kū­ru­si ko­kią nors die­nos ru­ti­ną, ku­ri pa­dė­tų pro­duk­ty­viai iš­gy­ven­ti vi­są die­ną?

– La­bai no­rė­čiau. Ta­čiau mes abu su Dei­vy­du (Dei­vy­das Zvon­kus – pa­šne­ko­vės vy­ras, kom­po­zi­to­rius, dai­nų au­to­rius, mu­zi­kos pro­diu­se­ris – aut. pa­st.) esa­me to­kie iš­si­taš­kę me­ni­nin­kai – kad ir kiek ban­dy­tu­me nu­si­sta­ty­ti ko­kį nors gy­ve­ni­mo rit­mą: ry­tas pra­si­de­da to­kią ir to­kią va­lan­dą, pus­ry­čiau­ja­me, dir­ba­me, va­ka­re – lai­kas poil­siui, o tam tik­rą va­lan­dą vi­si ruo­šia­si į lo­vas, vis dėl­to ne­pa­vyks­ta. Mums kiek die­nų – tiek nau­jie­nų, kiek­vie­na die­na – ki­to­kia.

Gal vy­ras tu­ri dau­giau sta­bi­lu­mo, nes iš­va­žiuo­ja į stu­di­ją, tu­ri už­si­brėž­tų tiks­lų. Ka­dan­gi aš lai­kau ke­tu­ris kam­pus: esu ir ma­ma, ir žmo­na, ir tvar­ky­to­ja, ir ga­min­to­ja, ir at­li­kė­ja, ir sti­lis­tė, ir šu­kuo­to­ja, ir vai­ruo­to­ja, ir sta­ty­bi­nin­kė, tie­siog su­dė­tin­ga su­si­kur­ti ru­ti­ną. Tem­pe­ra­men­tas vėl­gi toks – no­ri­si pa­da­ry­ti kuo dau­giau. Jei­gu stai­ga paaiš­kė­ja, kad va­ka­ras bus lais­vas, – kaip taip ga­li bū­ti? Tu­ri bū­ti­nai jį kuo nors už­pil­dy­ti – jei­gu ne bui­ti­niais, tai kū­ry­bos rei­ka­lais.

Da­bar esu ge­ra­me ke­ly­je. Jau at­si­ran­da die­nos sce­na­ri­jus. Sten­giuo­si sa­vęs ne­nu­va­ry­ti kaip ark­lio. Anks­čiau, bū­da­vo, po ko­kio ren­gi­nio, kai dar ad­re­na­li­nas vei­kia ir ga­li kal­nus nu­vers­ti, tuos kal­nus ir vers­da­vau, o da­bar to ne­be­da­rau, nes su­pran­tu, kad eik­vo­ji vi­di­nius re­sur­sus, ry­toj jų ne­be­liks ir sirg­si, bus blo­gai.

Da­bar esu ge­ra­me ke­ly­je. Jau at­si­ran­da die­nos sce­na­ri­jus. Sten­giuo­si sa­vęs ne­nu­va­ry­ti kaip ark­lio.

Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vis­kas la­bai blo­gai, bet nė­ra taip ge­rai, kaip no­rė­tų­si. Na, ban­do­me, la­vi­ruo­ja­me, mo­ko­mės abu su vy­ru. Mus mo­ko mū­sų vai­kai.

– Jiems ge­riau se­ka­si su­si­dė­lio­ti die­not­var­kę?

– Die­not­var­kę jiems su­dė­lio­ja­me mes, vis­kas yra aiš­kiau. Dėl sa­vęs pa­si­steng­ti vi­sa­da su­dė­tin­giau. Tik­riau­siai taip jau mes, žmo­nės, esa­me su­tver­ti, kad vis pa­siau­ko­ja­me dėl ko nors, kam nors, o sa­ve pa­lie­ka­me są­ra­šo pa­bai­go­je: aš kaip nors, man juk rei­kia ki­tais pa­si­rū­pin­ti. Tą „rei­kia“ mė­gi­nu po tru­pu­tį keis­ti. Ar tik­rai ga­liu, ar no­riu, ar tik­rai pri­va­lau? Mo­kau­si at­si­rink­ti ir man tas po­ky­čių pro­ce­sas pa­tin­ka – taip ge­riau su­si­pa­žįs­tu su sa­vi­mi.

– Kiek su­pran­tu, to­kių die­nų, kad pa­gal­vo­tu­mė­te, kad nė­ra ką veik­ti, ne­bū­na?

– Ne­bū­na. Nors kar­tais pa­gal­vo­ju, kad jau grei­tai bus ta die­ne­lė: at­si­gul­siu ir tie­siog nie­ko ne­veik­siu. Tik­rai yra to­kių die­nų, kai, at­ro­do, tai, ką su­pla­na­vau, – pa­da­riau, ga­lė­čiau pail­sė­ti, bet... Vis tiek su­gal­vo­ju ką nors skalb­ti, per­stum­ti va­zo­ną ar dar ko­kią ne­są­mo­nę. Kai atei­na die­na, kai ne­tu­riu sa­vęs kur dė­ti, ner­vi­nuo­si, kad ne­ži­nau, ką veik­ti. Man nei­šei­na vi­sai nie­ko ne­veik­ti.

Aiš­ku, kai jau per­vargs­ti taip, kad nie­ko ne­si­no­ri, vis­kas – ant so­fu­tės... Mėgs­tu pa­žiū­rė­ti ko­kį ge­rą fil­mą – tai ma­no lais­va­lai­kis. Kar­tais nuei­nu vie­na į ki­ną – kad ne­ma­ty­čiau vi­sų skal­bi­nių ir ki­to­kios bui­ties, nes vis tiek ko­jos bėgs, ran­kos čiups.

Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad va­kar bu­vo taip, o šian­dien nu­spren­džiau, kad bus ki­taip. Tie­siog esu pa­ke­liui, pra­kti­kuo­ju pa­ma­žu ir lei­džiu sau ne­sku­bė­ti.

Pa­vyks­ta ati­trūk­ti. Tik­tai gal no­rė­tų­si grei­tes­nių po­ky­čių. Vis tas ne­lem­tas tem­pe­ra­men­tas... Pa­me­nu, kai pra­dė­jau lan­ky­ti psi­cho­te­ra­pi­ją, man jau po pir­mo mė­ne­sio no­rė­jo­si re­zul­ta­to: kur ki­to­kia aš? Na, tai kur? Nė­ra.

Vi­sa tai už­trun­ka. Svar­biau­sia, kad da­bar jau ra­cio­na­liai mąs­tau, su­pran­tu, prii­mu ir su­si­tai­kau. Anks­čiau dėl ko­kio nors su­du­žu­sio daik­to iš­va­din­da­vau sa­ve ne­vy­kė­le, pul­da­vau į ne­vil­tį dėl at­šauk­to ren­gi­nio, o da­bar tie­siog prii­mu: na, ge­rai, yra taip. Ir kaž­kaip leng­viau vis­kas. Čia ir yra po­ky­tis: tie­siog pa­ma­žu iš­mok­ti vi­sa tai priim­ti.

– Toks reiš­ki­nys kaip per­var­gi­mas, per­de­gi­mas Jums ži­no­mas?

– O, taip. Dėl to ir ši va­sa­ra bu­vo ra­mes­nė. Sup­ran­ti, kad ne­si ro­bo­tu­kas, ne­si ko­kia nors pri­su­ka­ma lė­lė, į ku­rią įdė­jai mo­ne­tą ir ji to­liau va­žiuo­ja, džiu­gi­na, vi­sa­da po­zi­ty­vi. Tie­siog bū­na ir juo­do, ir bal­to – vi­so­kių die­nų.

Gy­ve­ni­me at­si­ran­da vis dau­giau at­sa­ko­my­bių, iš­šū­kių ir jei­gu ne­tau­so­ji sa­vęs, ka­da nors ele­men­tas pra­de­da sės­ti, o ga­liau­siai – iš­si­krau­na. Ta­da ne­sup­ran­ti, ko­dėl ta­vęs ne­be­džiu­gi­na tas ar ki­tas. At­ro­do, vis­ką tu­ri, vis­kas ge­rai, vis­kas pui­kiai se­ka­si, o ne­be­džiu­gi­na. Ne­si­jau­ti lai­min­gas. Ta­da, kad ir kaip skau­dė­tų šir­dį, su­pran­ti, kad tie­siog tu­ri ką nors ma­žin­ti. Trum­pin­ti die­not­var­kę. Ma­žin­ti užim­tu­mą. Tai bu­vo su­dė­tin­gi spren­di­mai. Man, to­kiai dar­bo­ho­li­kei, ak­ty­vis­tei, ku­rios vi­sur pil­na, ne­bu­vo leng­va pri­stab­dy­ti. Ko at­si­sa­ky­ti? Kon­cer­to? Ren­gi­nio? Fil­ma­vi­mo? Vai­kų? Poil­sio? Pa­ma­žu pa­vy­ko vis­ką su­dė­lio­ti. Ta­da ir sa­vig­rau­žos ma­žiau, kad ko nors ne­da­rai. Juk at­ro­do – vi­si da­ro, o tu ne­da­rai. Spau­džia sme­ge­nis. At­ro­do, vi­si ei­na, o tu sto­vi vie­to­je. Tai kaip taip? Ta­vo gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta. Nors iš tik­rų­jų dar ir kaip vyks­ta. Tie­siog vi­si mes la­bai skir­tin­gi, ne vi­si gy­ve­na taip, kaip tu gy­ve­ni.

Bysaulute nuotr.

– Ar prio­ri­te­tus gy­ve­ni­me te­ko per­dė­lio­ti ir Ka­ta­ži­ną kel­ti aukš­čiau vi­sų ki­tų da­ly­kų?

– Taip. Bū­tent tai da­bar ir da­rau. Mo­kau­si pa­mil­ti sa­ve, priim­ti vi­sas sa­vo sa­vy­bes, ku­rios dar ne­priim­tos, nes nė­ra to­kios, kurios Ka­ta­ži­na no­rė­tų. Tai pa­ti Ka­ta­ži­na su tuo ir ko­vo­ja, ir drau­gau­ja, ir pe­ša­si. Ap­si­ka­bi­na pa­ti su sa­vi­mi. Ban­do sa­ve vis la­biau kel­ti ant aukš­tes­nio laip­te­lio. Pak­laus­ti: Ka­ta­ži­na, kaip da­bar jau­tie­si? Ko tau rei­kia? Ar tik­rai tau da­bar rei­kia to? Gal vi­sai ki­ti da­ly­kai svar­bes­ni? Tam pri­rei­kė ne­ma­žai lai­ko.

Dar at­si­ra­do toks šau­nus mo­men­tas – sten­giuo­si ne­priim­ti už gry­ną pi­ni­gą kiek­vie­no žmo­gaus nuo­mo­nės. Juk ga­li su ja ne­su­tik­ti, jos ne­priim­ti ir lik­ti sau iš­ti­ki­ma, be jo­kio pa­tai­ka­vi­mo ki­tiems. Tą pa­tai­ka­vi­mą, tar­na­vi­mą žmo­nėms bu­vau iš­kė­lu­si gal per aukš­tai. Da­bar vis daž­niau lei­džiu sau iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją: aš ne­su­tin­ku, ma­nau, kad taip ne­tei­sin­ga, tai jū­sų spren­di­mas, o aš ma­nau ki­taip. Pa­sa­ky­ti tai gar­siai, pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę – tai, man at­ro­do, ir­gi svar­būs žings­niai. Jei­gu po me­tų, pen­ke­rių, dvi­de­šim­ties paaiš­kės, kad spren­di­mas ne­bu­vo ge­ras, priim­siu tai kaip pa­tir­tį, bet ne­siel­var­tau­siu dėl to.

Vis la­biau sa­ve my­liu. Ta­čiau tu­riu sau kas die­ną apie tai pri­min­ti. Kas die­ną. Kar­tais net la­bai bu­kai: tie­siog at­si­sto­ti prieš veid­ro­dį ir su sa­vi­mi pa­si­kal­bė­ti, pa­gir­ti sa­ve. At­si­me­nu, kai pa­gy­riau sa­ve pir­mą kar­tą, net ap­si­ver­kiau, bet pa­skui apė­mė la­bai ge­ras jaus­mas. Tai va, mer­gi­nos, mo­te­rys, no­riu įkvėp­ti: rei­kia daž­niau žiū­rė­ti į veid­ro­dį ir sa­ve gir­ti.

Mes taip skubame gyventi, kad nepastebime nieko aplink save. Mums kas nors turi atsitikti arba priminti, kad va dabar viskas – padėk telefoną, pažiūrėk, kas yra aplink tave.

– Esa­te sa­kiu­si, kad su bran­da atė­jo ir su­vo­ki­mas, kad rei­kia mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Kad tai su­vok­tu­mė­te, rei­kė­jo, kaip sa­ko­ma, daug ko­šės su­val­gy­ti?

– Ži­no­te, ma­no sū­nų įvai­rūs sti­mu­lai, dirgikliai vei­kia taip, kad jis ne­be­jau­čia sa­vo kū­no, la­bai pra­stai jau­čia­si. Mes to ne­su­vo­kia­me, nes sa­vo kū­ną jau­čia­me vi­sai ki­taip nei au­tis­tiš­ki vai­kai. Man at­ro­do, aš tie­siog tu­rė­jau gy­ve­ni­me tiek vi­so­kiau­sių sti­mu­lų, jis bu­vo toks spal­vin­gas, kad nie­ka­da net ne­su­si­mąs­čiau, ką vei­kiu šio­je že­mė­je. Ta­čiau, kai pa­sie­ki tam tik­rą taš­ką, pra­de­di gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę ir es­mę.

Dar prieš de­šimt me­tų, net prieš pen­ke­rius me­tus ma­niau, kad gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę yra se­nat­vės po­žy­mis. Ta­čiau taip at­si­ti­ko – pra­dė­jau gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę. Ko­kia ta pra­smė? Na, bū­ti lai­min­gam čia ir da­bar. Pa­gau­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką.

Ta­čiau – man at­ro­do, tai ak­tua­lu vi­siems – mes taip sku­ba­me gy­ven­ti, kad ne­pas­te­bi­me nie­ko ap­link sa­ve. Mums kas nors tu­ri at­si­tik­ti ar­ba pri­min­ti, kad va da­bar vis­kas – pa­dėk te­le­fo­ną, pa­žiū­rėk, kas yra ap­link ta­ve.

Prieš ke­lis mė­ne­sius su vy­ru išė­jo­me pa­si­vaikš­čio­ti. Penk­tus me­tus gy­ve­na­me nuo­sa­va­me na­me, tik­rai pui­kio­je vie­to­je, ir ne­bu­vo­me išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti po mū­sų ra­jo­ną, aš net ne­ži­no­jau, kur kas yra. Išė­jo­me pa­li­kę te­le­fo­nus, su­si­ki­bę už ran­kų. Net neį­si­vaiz­da­vau, kaip ap­link vis­kas ne­rea­lu. Grį­žo­me na­mo ku­pi­ni ge­rų emo­ci­jų, o pa­si­vaikš­čio­jo­me tik va­lan­dą. Pra­ra­do­me tą va­lan­dą? Nep­ra­ra­do­me. Mes ga­vo­me ge­rų emo­ci­jų už pen­ke­rius me­tus, ku­riuos čia gy­ve­na­me.

Da­bar kiek­vie­ną ar bent kas ant­rą die­ną tu­riu sau pri­min­ti: ei, ei, ei, vėl, jau vėl le­ki, ei, stab­dome ark­lius. Ta­da at­si­ran­da lai­ko po­kal­biams ir bu­vi­mui kar­tu su drau­gais. Ge­ra, kai ga­li pa­si­da­ly­ti min­ti­mis, o jos re­zo­nuo­ja kam nors – bent ke­liems žmo­nėms, ir tai jau nuo­sta­bu. Jie su­pran­ta: aha, ne mes vie­ni taip gy­ve­na­me, va­di­na­si, gal tik­rai rei­kė­tų pa­ban­dy­ti su­sto­ti.

Pa­vyz­džiui, per šias Jo­ni­nes ne­kon­cer­ta­vau – va­žia­vo­me pas drau­gus švęs­ti Jo­ni­nių. Ta­čiau juk tai pa­lan­kiau­sia me­tų šven­tė už­dar­bio pra­sme – vi­si dir­ba. Gal ir aš tu­rė­čiau dirb­ti, bū­ti užim­ta? Ta­da pa­ga­vau ir su­stab­džiau sa­ve – juk ne­šven­čiau Jo­ni­nių su drau­gais nuo paaug­lys­tės, nes vis dirb­da­vau. Šie me­tai bus to­kie, ki­ti at­neš dar ką nors nau­jo.

Kamile.m_te nuotr.

– Ar tu­ri­te ko­kių nors bū­dų įveik­ti, tar­ki­me, stre­są?

– Ir taip, ir ne. Nė­ra vie­no vais­to.

Stre­są pa­ti­riu ga­na daž­nai. Daž­niau­siai – dėl sū­naus, nes iš­tin­ka bū­tent su juo su­si­ję ne­ti­kė­tu­mai. Tu­rė­jau pa­si­sem­ti la­bai daug kant­ry­bės. Kai ma­tau, kad man jau vis­kas pa­ki­lo iki gerk­lų ir tuoj sprog­siu, jei­gu yra ga­li­my­bė, tie­siog tu­riu at­si­trauk­ti, kad tą at­sa­ko­my­bę pe­rim­tų vy­ras ar dar kas nors. Tie­siog at­si­trauk­ti ir pa­si­vaikš­čio­ti vie­na, kar­tais gal­būt pa­verk­ti, kar­tais – pa­skai­čiuo­ti. Man la­bai tin­ka ir pa­tin­ka gi­laus kvė­pa­vi­mo pra­ti­mai – kvė­puo­ju ir kal­bu su sa­vi­mi, kad vis­kas ge­rai. Gar­siai. Tas kal­bė­ji­mas su sa­vi­mi tik­rai pa­de­da: kvė­puok, vis­kas praei­na, ir tai praeis, – tai tik mo­men­ti­nis da­ly­kas.

Kai įtam­pa jau vir­ši­ja ma­no ga­li­my­bes, aiš­ku, vis­ko bū­na. Bū­na ir psi­cho­zės aki­mir­kų, kai ne­be­ga­li sa­vęs kont­ro­liuo­ti, no­ri­si vis­ką dau­žy­ti ir mė­ty­ti. Nors daž­nai už­gniau­žiu emo­ci­jas sa­vy­je, ma­tau, kad man tai la­bai ne­nau­din­ga, nes pa­skui jos iš­si­lie­ja la­bai ne­pa­lan­kiu bū­du ir mo­men­tu, to­dėl tie­siog sa­ve la­bai kont­ro­liuo­ju.

Sū­nus išug­dė ma­ny­je sa­vi­kont­ro­lę, kad da­bar tie­siog ne­ga­liu sau to leis­ti, nes tai pa­kenks vi­sų pir­ma jam, o pa­skui – ir man. Kuo ne­ra­mes­nė bū­siu, tuo ne­ra­mes­nis bus jis. Vi­sa ki­ta at­ro­do menk­nie­kiai, pa­ly­gin­ti su tuo, ką ten­ka pa­tir­ti, kai sū­nų iš­tin­ka ne­ri­mo, pa­ni­kos prie­puo­liai, – vi­si ki­ti rū­pes­čiai at­ro­do vi­sai ne­reikš­min­gi.

Mokausi pamilti save, priimti visas savo savybes, kurios dar nepriimtos, nes nėra tokios, kurios Katažina norėtų. Ta pati Katažina su tuo ir kovoja, ir draugauja, ir pešasi.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jau ra­miau į vis­ką rea­guo­ti. Kar­tais tie­siog rei­kia iš­si­mie­go­ti ar­ba ding­ti kur nors. Vy­ras, ačiū Die­vui, la­bai ma­ne pa­lai­ko. Esu vy­ku­si vie­na ato­sto­gų sa­vai­tei ar ke­tu­rioms pen­kioms die­noms. Ta­da vis­kas su­sto­ja į sa­vo vė­žes, me­di­tuo­ji, iš­bū­ni. Sau­lė ma­ne pui­kiai vei­kia, tad vi­sa­da ieš­kau vi­ta­mi­no D, sten­giuo­si pa­bėg­ti nuo vi­so to ne­ri­mo ten, kur šil­ta.

Dar la­bai pa­de­da po­kal­biai – su se­se, drau­gė­mis, vy­ru, kai­my­ne... Tad vis re­čiau puo­lu į ne­vil­tį, su­pran­tu, kad taip yra tik šian­dien. Iš­si­mie­go­siu ir ryt­die­na bus švie­ses­nė. Mie­go mums, pa­ti­kė­ki­te, la­bai trūks­ta. Su vy­ru esa­me pe­lė­dos, kel­tis ry­tais la­bai sun­ku.

Bysaulute nuotr.

– Pag­rin­di­nis Jū­sų dar­bo įran­kis – bal­sas. Jis Jus įspė­ja, kad lai­kas su­sto­ti?

– Taip, be jo­kios abe­jo­nės. Prieš me­tus va­sa­rą kon­cer­ta­vau iš pa­sku­ti­nių jė­gų – be­veik į kiek­vie­ną kon­cer­tą va­žiuo­da­vau po la­še­li­nių, in­ha­lia­ci­jų, nes rei­kė­da­vo at­lai­ky­ti kon­cer­tą, o pa­skui at­si­gau­ti iki ki­to pa­si­ro­dy­mo. Mė­gau­tis va­sa­ra ne­ga­lė­jau, nes rei­kė­jo iš­gy­ven­ti nuo sa­vait­ga­lio iki sa­vait­ga­lio. Po pa­si­ro­dy­mo rei­kia ty­lė­ti, bet grįž­ti na­mo, kur abu vai­kai rei­ka­lau­ja dė­me­sio, tad ty­lė­ti – mi­si­ja neį­ma­no­ma. No­ri­si tie­siog už­si­kas­ti po že­me ir neiš­lįs­ti... Bal­so pro­ble­mos ir pri­ver­tė ma­žin­ti dar­bo krū­vius, la­biau sa­ve tau­so­ti. Štai taip žmo­gus ir iš­moks­ti gy­ven­ti – rei­kia pa­tir­ti šo­ką.

– Žo­džiu, gy­ve­ni­mo pa­mo­kos per pa­ty­ri­mą?

– Taip. Ma­no gy­ve­ni­me taip ir yra. Ki­taip tur­būt nie­ko ne­sup­ras­čiau. Ma­no gy­ve­ni­me vis­kas vyks­ta per pa­tir­tį. Jei­gu no­riu ko nors pa­siek­ti – tu­riu, kaip sa­ko­ma, ar­ti. Mo­kyk­lą bai­giau ge­rais pa­žy­miais, bet ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vis­kas leng­vai se­kė­si, – tek­da­vo kal­ti. Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je – tas pa­ts, rei­kė­jo įdė­ti daug dar­bo ir pa­stan­gų. Ma­nau, tik dėl dar­bo da­bar tu­riu tai, ką tu­riu.

– Jei­gu pa­klaus­čiau, kas vis dėl­to pir­miau­sia da­bar yra Ka­ta­ži­na: at­li­kė­ja, ma­ma, žmo­na, drau­gė?..

– Ma­ma-at­li­kė­ja. Iki šiol ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ar aš la­biau ma­ma, ar la­biau at­li­kė­ja. Aš vis dar ant tų svars­tyk­lių, ku­rios nie­kaip ne­pers­ve­ria į ku­rią nors pu­sę. Taip, ži­nau, kad ir sa­vo vy­rą, ir sa­vo drau­gus esu kaž­kiek ap­lei­du­si, nes esu ma­ma-at­li­kė­ja, ar­ba at­li­kė­ja-ma­ma, ku­ri tu­ri rū­pes­tė­lį.

Jei­gu esu ma­ma – nu­ken­čia at­li­kė­ja, jei­gu at­li­kė­ja – nu­ken­čia ma­ma.

Kiek­vie­na at­li­kė­ja-ma­ma, ma­nau, pa­sa­kys tą pa­tį. Mes nie­ka­da ne­si­jau­čia­me mak­si­ma­liai ge­rai, kai iš­va­žiuo­ja­me kon­cer­tuo­ti pa­li­kę vai­kus. At­ro­do, per ma­žai su jais bū­ni, per ma­žai sa­vęs ati­duo­di... Kai bū­ni na­mie – pa­siilgs­ti sce­nos, dai­nos, mu­zi­kos, nes be jų, at­ro­do, ne­ga­li.

Nes­lėp­siu – vis bū­na to­kių sun­kių ma­miš­kų die­nų, kai sua­be­jo­ju, ar man rei­kia lip­ti į sce­ną. At­ro­do, gal­vo­ju, kad su­ge­bu vis­ką su­de­rin­ti ir su­si­tvar­kau, bet gal ne­su­sit­var­kau? Ir vis tiek at­si­ke­liu ir ei­nu. Kol dar ei­nu, tai ir ei­siu. Ir ban­dy­siu, kiek įma­no­ma, įveik­ti ši­tą sa­vo ke­lią.

Vie­na­reikš­miš­kai ne­tu­riu at­sa­ky­mo. Bū­čiau ne­lai­min­ga, jei­gu lik­čiau tik ma­ma, ir bū­čiau ne­lai­min­ga, jei­gu pa­si­rink­čiau bū­ti tik at­li­kė­ja. Aiš­ku, jei­gu pri­va­lė­čiau rink­tis, man šei­ma, vai­kai, vy­ras bū­tų tai, už ką gy­vy­bę ati­duo­čiau. Ta­čiau, ka­dan­gi kol kas ne­rei­kia sto­vė­ti ant to­kio spren­di­mo slenks­čio, la­vi­ruo­ju.

Bysaulute nuotr.

– Pri­si­min­ki­me Jū­sų nėš­tu­mo lai­ko­tar­pį. Tai bu­vo sun­kus lai­kas?

– Ir taip, ir ne. La­biau ne. Nep­ri­si­me­nu jo kaip ko­kio nors la­bai su­dė­tin­go lai­ko­tar­pio. Gal fi­ziš­kai pa­sku­ti­nis mė­nuo bu­vo sun­kes­nis, nes pil­vo jau net dir­žai neat­lai­ky­da­vo. Na, ir pa­ti pra­džia, kai nuo­lat no­rė­jo­si mie­go­ti. Vi­sa ki­ta bu­vo la­bai ge­ras lai­ko­tar­pis. No­rė­jau kuo il­giau pa­bū­ti nėš­čia, jaus­ti gy­vy­bę, ypač kai kū­di­kiai pra­dė­jo spar­dy­tis pil­ve.

Tik tiek, kad nuo tam tik­ro lai­ko man ne­be­lei­do kon­cer­tuo­ti ir ta­da jau bu­vo nuo­bo­du. Kol ga­lė­jau kon­cer­tuo­ti – tuo me­tu dar su gru­pe „Pop La­dies“ – tai ir mer­gai­tiš­kai sma­giai leis­da­vo­me lai­ką, ir ke­liau­da­vo­me daug. Ne­ži­nau, iš kur tu­rė­jau jė­gų, – gal ad­re­na­li­nas, nes pir­ma­sis nėš­tu­mas. Tau 36-eri, jau to­kia są­mo­nin­ga mo­te­ris, vis­kas kaž­kaip ap­čiuo­pia­ma.

Tad nėš­tu­mą pri­si­me­nu kaip la­bai įdo­mų, švie­sų, po­zi­ty­vų pa­ty­ri­mą.

Tai, kad nėš­tu­mas bu­vo vė­ly­vas, ir­gi ne­gąs­di­no. Gal tik kai su­ži­no­jau, kad ne­šio­ju dvy­nius, pir­mie­ji ke­li mė­ne­siai bu­vo ku­pi­ni bai­mės, ar iš­ne­šio­siu, ar iš­gy­ven­siu psi­cho­lo­giš­kai, jei­gu, tar­ki­me, paaiš­kė­tų, kad pra­ra­dau vie­ną kū­di­kį. Gąs­di­no, kad bū­nant to­kio am­žiaus ga­li ne­pa­vyk­ti iš­ne­šio­ti dvie­jų.

Bai­siau bu­vo, kai vai­kai gi­mė, o aš ne­ži­no­jau, kaip su jais elg­tis. Ta­da gal­vo­jau: o kas da­bar? Kiek jiems rei­kia val­gyti? Kaip juos reng­ti? Ei­ti į lau­ką – kaip? Šie da­ly­kai gąs­di­no. Ta­čiau ži­no­jau, kad aš ne vie­na ir vi­sa­da su­lauk­siu vy­ro pa­gal­bos. Jau­čiau­si la­bai sau­gi. Ma­no se­sė la­bai ma­ne pa­lai­kė, vi­sa­da bu­vo ša­lia, ma­my­tė tuo me­tu dar bu­vo gy­va. Pir­mai­siais me­tais vi­si bu­vo la­bai su­si­tel­kę ap­link ma­ne.

Pen­kis mė­ne­sius mai­ti­nau, pa­skui pra­dė­jau pa­ma­žu grįž­ti prie kon­cer­ti­nės veik­los. Gal tai ir ne­bu­vo pro­tin­gas žings­nis. Ta­čiau aš juk vi­sa­ga­lė mo­ti­na. Ta­da bu­vo sun­ku, bet se­sė la­bai pa­dė­jo, iki šiol jai dė­kin­ga. Pir­mo­sios vai­kų li­gos, dieg­liu­kai, Do­na­tas vi­sa­da pra­stai mie­go­jo... Ta­čiau džiau­giuo­si, kad juos tu­riu. Tai pil­nat­vė, di­džiau­sia pa­lai­ma.

Bysaulute nuotr.

– Bu­vo min­čių, kad paaugs ir bus leng­viau?..

– Bu­vo.

– Ta­čiau leng­viau ne­ta­po?

– Na, ne. Aiš­kiau – gal­būt, bet ne leng­viau. Man te­ko užaug­ti. Il­gai gy­ve­nau dėl sa­vęs, o su­si­lau­kus vai­kų te­ko vis­kuo da­ly­tis. Ir dar tri­gu­bai – su vy­ru ir dviem vai­kais. Pa­lau­ki­te, o tai kaip man su­spė­ti pa­si­da­žy­ti? Kaip man su­spė­ti su­si­šu­kuo­ti prieš ren­gi­nį? Gal­vą no­riu iš­si­plau­ti, gal į baž­ny­čią nuei­ti... Ma­tau, kad tie­siog fi­ziš­kai to ne­spė­ju pa­da­ry­ti. Tai kaip čia da­bar bus? Daug įvai­rių klau­si­mų. Ta­da at­ro­do, kad esi pra­s­ta ma­ma, ne­su­sit­var­kai. Te­ko ko­re­guo­ti prio­ri­te­tus, la­vi­ruo­ti, mo­ky­tis pa­čiai.

– Ži­nia, kad Die­vas Jums sky­rė au­gin­ti ypa­tin­gą vai­ką, vėl vis­ką ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis?

– O, taip. Tai, man at­ro­do, bu­vo di­des­nis iš­šū­kis nei vai­kų gi­mi­mas. Tie­sa, už­tru­ko vis­ką su­vok­ti ir priim­ti.

Ži­no­te, kai nu­tin­ka, pa­vyz­džiui, eis­mo įvy­kis ir žmo­gus pa­ti­ria šo­ką, jis ga­li net su­lau­žy­to­mis ko­jo­mis bėg­ti ar ki­tam pa­gel­bė­ti. Pa­na­šiai man ir bu­vo – ga­vau tiek ad­re­na­li­no, kad ne­lei­dau sau iš­bū­ti, su­vok­ti, iš kar­to puo­liau veik­ti. Ką da­bar tu­ri da­ry­ti? Aha, tik­ri­na­me klau­są, tik­ri­na­me re­gą, pa­skui – rai­dos cent­ras, neu­ro­lo­gas...

Tar­si įsė­di į to­kį trau­ki­nį ir va­rai, va­rai, va­rai. Ta­čiau ne­su­vo­ki, kas yra au­tiz­mas, kaip tai yra, kaip su tuo gy­ve­na­ma, kaip su tuo tvar­ko­si ki­tos šei­mos. Pa­mir­šau įsi­są­mo­nin­ti ir priim­ti vi­sa tai, vis­ką sa­vy­je tie­siog už­gniau­žiau ir ne­­sup­ra­tau, kur aš. Dėl to, ma­tyt, po ku­rio lai­ko pri­rei­kė vie­šos iš­pa­žin­ties – kad pra­dė­čiau iš­si­gy­dy­mo ke­lią, pe­rei­čiau tam tik­rus eta­pus: ge­dė­ji­mo, iš­bu­vi­mo, priė­mi­mo. Man at­ro­dė, kad aš priė­miau, – mes juk ne­nei­gia­me diag­no­zės. Ta­čiau ne. Prii­mi teo­riš­kai, kad taip yra, bet ne­prii­mi, kad taip jau bus vi­sa­da, nie­kas ne­pa­si­keis, – ta­vo vai­kas yra ki­toks ir nė­ra jo­kio vais­to, bū­do, kad jis tap­tų toks, kaip, tar­ki­me, jo se­sė dvy­nė. Tie­siog taip ne­bus, o mes tu­ri­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad mak­si­ma­liai pa­dė­tu­me, kad jam bū­tų bent šiek tiek leng­viau. Vi­si tie me­tai psi­cho­te­ra­pi­jos bu­vo ma­no ėji­mas tuo pri­pa­ži­ni­mo sau ke­liu.

Kai pa­sto­jau, ne tik teo­riš­kai, bet vi­su kū­nu pa­ju­tau, kad esu nėš­tu­kė, kad ma­ny­je yra gy­vy­bė, dvi gy­vy­bės. Su­vo­kiau, kad esu už jas at­sa­kin­ga. Kai jie gi­mė, pra­si­dė­jo „links­mo­ji“ da­lis, kai vis­kas ki­taip: die­not­var­kė – ki­to­kia, gy­ve­ni­mas – ki­toks, aš – ki­to­kia, mū­sų san­ty­kiai su vy­ru, ma­no san­ty­kis su ap­lin­ka, su kon­cer­ti­ne veik­la, su drau­gais – vis­kas pra­dė­jo keis­tis vi­siš­kai. Ir dvy­niai ki­to­kie: vienas – mie­ga, ki­tas – ne. Ne­sup­ran­ti, ko­dėl ne­mie­ga. Kai pra­de­di vis­kuo do­mė­tis, gi­lin­tis, iš­siaiš­kini, kad jam iš­vis pie­tų mie­gu­čio, pa­vyz­džiui, ne­rei­kia, o aš jį mig­dau, nes vi­si juk vai­kus mig­do...

Ki­lo la­bai daug ne­ri­mo, at­si­ra­do la­bai daug ner­vin­gu­mo, per­ne­lyg daug įtam­pos. Ta­da ma­no or­ga­niz­me pa­šli­jo vis­kas, kas tik ga­lė­jo. Vi­sa ma­no svei­ka­ta tie­siog pra­dė­jo by­rė­ti. Pa­ma­žu, pa­ma­žu: dan­tys, na­gai, plau­kai, skran­dis, re­gė­ji­mas, gi­ne­ko­lo­gi­nės pro­ble­mos... Te­ko su­si­pa­žin­ti su vi­sa sa­vo or­ga­niz­mo ana­to­mi­ja. Vi­so to prie­žas­tis – ner­vai, apie ku­riuos taip iš­raiš­kin­gai dai­nuo­ja Vi­das Ba­rei­kis: „Ne­lai­ko ner­vai, tai ge­riau ma­nęs ne­ner­vuo­kit.“ Vis­kas ner­vi­na, vi­si ir vis­kas er­zi­na, bi­jai nak­tų, ne­lau­ki jų. Ne­no­ri grįž­ti į na­mus, nes jų bi­jai. Bu­vau nuo­la­ti­nės ne­ri­mo bū­se­nos. At­si­bus­da­vau ry­te ir bi­jo­da­vau nu­lip­ti laip­tais...

Kiek švie­sus, tiek ir tam­sus tas ma­no gy­ve­ni­mo pe­rio­das. Pa­ti sau gar­siai sa­kiau: Ka­ta­ži­na, bet juk tu­ri vis­ką, apie ką ga­lė­jai tik pa­sva­jo­ti, tai ko­dėl jau­tie­si ne­lai­min­ga? Va­di­na­si, rei­kia ką nors da­ry­ti. Pri­pa­žin­ti tai sau bu­vo su­dė­tin­giau­sia – rei­kia gy­dy­ti tiek sa­vo sie­lą, tiek kū­ną, jei­gu no­riu pa­si­jus­ti lai­min­ga ir kad vi­si ša­lia ma­nęs jaus­tų­si lai­min­gi.

Gedimino Žilinsko nuotr.

– Ar tas kal­bė­ji­mas apie gy­ve­ni­mą su sū­nu­mi, ku­riam diag­no­zuo­tas au­tiz­mas, ir bu­vo da­lis svei­ki­mo?

– Fak­tas. Ta­čiau psi­cho­te­ra­pi­ja ir šiaip ta vi­sa ke­lio­nė nė­ra tik kal­bė­ji­mas apie tai. Rea­liai, ką aš su­pra­tau per tą sa­vo be­veik ket­ve­rių me­tų ke­lio­nę, yra sa­vęs priė­mi­mas. Tai su­si­pa­ži­ni­mas su sa­vi­mi, ke­lio­nė į sa­ve. Juk iš es­mės dėl to, kad pa­pa­sa­ko­si, nie­kas ne­pa­si­keis. Nag­ri­nė­ji kiek­vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo de­ta­ly­tę, vi­są sa­vo el­ge­sį, jaus­mus, min­tis. Įlen­di la­bai gi­liai į sa­vo pa­są­mo­nę, į vai­kys­tę, į tai, kas ta­ve užau­gi­no ir au­gi­no tiek stip­rią, tiek silp­ną. Ko­kios ta­vo silp­ny­bės ir ko bi­jai. Tai vi­siš­kas su­si­pa­ži­ni­mas su sa­vi­mi. Tik ta­da, kai prii­mi sa­ve, pra­de­di priim­ti vis­ką ap­link. Ir net neį­si­vaiz­duo­ji, kiek daug ga­li.

Jeigu privalėčiau rinktis, man šeima, vaikai, vyras būtų tai, už ką gyvybę atiduočiau.

– Ta­čiau Jums te­ko ne tik pa­čiai tai priim­ti, bet ir pa­si­steng­ti pa­dė­ti priim­ti ap­lin­ki­niams.

– Taip. Tai ne tik apie ma­ne. Tai ne tik apie mū­sų šei­mą – anaip­tol. Tai apie mū­sų vi­suo­me­nę. Da­bar džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si, kad iš­drį­sau kal­bė­ti gar­siai ir vie­šai. Pa­si­py­lė be­ga­lės laiš­kų, pa­dė­kų, kad mo­te­rys ga­li išė­ju­sios į kaž­ko­kias vie­tas pa­si­jaus­ti sau­giau. Man leng­viau – ma­ne at­pa­žįs­ta, ma­ne ga­li kaip nors pa­tei­sin­ti. O ką da­ry­ti toms ma­moms, ku­rios ne­ži­no­mos ir ku­rių vai­kai el­gia­si vie­naip ar ki­taip? Jos tie­siog už­si­da­riu­sios na­mie dep­re­suo­ja ir bi­jo kur nors no­sį iš­kiš­ti. Ma­no pa­sa­ko­ji­mas joms ir jų šei­moms su­tei­kė lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo ir drą­sos gy­ven­ti, ei­ti, da­ry­ti... Kaip ma­no vy­ras sa­kė: jei­gu tai bent vie­nai šei­mai ar mo­te­riai kiek nors pa­gel­bė­jo – jau bu­vo ver­ta.

Žiū­rė­ki­te, kiek daug per tuos ke­le­tą me­tų pra­dė­ta kal­bė­ti apie įtrau­kų­jį ug­dy­mą, apie įvai­rias ne­ga­lias. Duok Die­ve, pa­ma­žė­jo ir pa­ty­čių.

Ga­lų ga­le ma­tau, kaip Kor­ne­li­ja gi­na bro­lį. Ji ne­si­gė­di­ja jo. Taip, jai no­ri­si tu­rė­ti bro­lį, su ku­riuo ga­lė­tų žais­ti, jai liūd­na, kad ne­pa­vyks­ta. Ta­čiau tie­siog taip yra. Da­bar toks eta­pas, bet gal ateis šiek tiek ki­toks. Vis­kas pa­ma­žu kei­čia­si. Ma­nau, po me­tų, dve­jų, pen­ke­rių ar de­šim­ties mū­sų vai­kams tu­rė­tų bū­ti ge­ro­kai leng­viau, sau­giau, drą­siau šio­je vi­suo­me­nė­je – ir pri­tap­ti, ir bū­ti priim­tam.

Tik tada, kai priimi save, pradedi priimti viską aplink. Ir net neįsivaizduoji, kiek daug gali.

– Ta­čiau Jūs vis tiek su­si­mąs­to­te apie tai, kas bus, kaip jis gy­vens, kai užaugs?

– Man at­ro­do, tai na­tū­ra­lu. Ta­čiau da­bar vis ma­žiau gal­vo­ju, kas bus. La­biau gal­vo­ju, kaip yra da­bar.

– Yra čia ir da­bar?

– Taip, sten­giuo­si pa­da­ry­ti, ką ga­liu pa­da­ry­ti ge­riau­siai šian­dien. Gal­vo­ju apie tai, kaip nu­gy­ven­si­me šią die­ną. Kai dar bu­vau psi­cho­lo­giš­kai silp­na, vis­kas la­bai bau­gi­no. Tie­siog bi­jo­da­vau. Už­sib­lo­kuo­da­vau ir vis­ko veng­da­vau. At­ro­do, ne gy­ven­da­vau, o iš­gy­ven­da­vau die­ną ir ne­lauk­da­vau ry­to­jaus, nes jį vėl rei­kės iš­gy­ven­ti.

Da­bar sten­giuo­si tar­si per­lip­ti per vi­sus sa­vo ne­pa­to­gu­mus. Ži­nau, kad šian­dien tu­riu bū­ti mak­si­ma­liai ra­mi, nes bus iš­šū­kių. Šian­dien va­žiuo­ja­me į sve­čius, kur bus vi­saip, ir aš ne­ga­liu būt per­var­gu­si. Per daug sti­mu­lų, per daug ne­ri­mo, tad vai­kas bus ne­ra­mus. Iš anks­to pla­nuo­ju, ką tu­rė­čiau tu­rė­ti su sa­vi­mi, kaip jam paaiš­kin­ti, pas ką va­žiuo­ja­me, ką veik­si­me, kiek lai­ko bū­si­me, ap­svars­ty­ti, ko­kius žais­liu­kus pa­siim­ti su sa­vi­mi. Kai kur nors nu­vyks­ta­me, bent vie­nas iš tė­vų tu­ri neat­si­pa­lai­duo­ti, aky­lai jį ste­bė­ti.

Prie vi­so to tie­siog pri­pran­ti ir įgau­ni kaž­ko­kį pa­grei­tį. Kai sun­ku – pa­psi­chuo­ja­me, pa­ver­kia­me. Pa­si­ner­vi­ni, kad neat­lai­kei, kad ne­pa­vy­ko, kad pra­trū­kai. Gy­ve­ni­miš­ki da­ly­kai.

– Ir vėl pra­de­di iš pra­džių?

– Taip, ne aš pir­ma, ne aš pa­sku­ti­nė. Kaž­kaip ir tai su­ge­bu priim­ti, ne­ka­lu sa­vęs dėl to prie kry­žiaus. Ar aš dėl to blo­ges­nė ma­ma? Na ne. Aš ir­gi žmo­gus, ku­ris tu­ri jaus­mus, ku­ris neat­lai­kė, ku­ris no­rė­tų, kad dau­giau tai ne­pa­si­kar­to­tų. Nep­ri­si­ža­di, kad jau dau­giau – tai nie­ka­da. Ne­be­kal­bu to­kių da­ly­kų, ne­be­ti­kiu jais. Ne­ga­li ži­no­ti, ką tau Die­vu­lis drioks­te­lės, ir dėl to gy­ve­ni­mas yra sma­ges­nis, įdo­mes­nis. Juk Die­vas nea­tė­mė – jis pa­do­va­no­jo. Tą do­va­ną mes pa­ma­žu pa­kuo­ja­me, nes ne vis­kas iš kar­to. Pa­ma­žu, smal­sau­jant, kas ten dar gi­liau. O kas čia? Kaip čia vei­kia? Kaž­kaip ban­dai priim­ti. Kar­tais mis­ti­fi­kuo­da­mas, kar­tais pa­fi­lo­so­fuo­da­mas, kar­tais pa­si­telk­da­mas hu­mo­ro jaus­mą, ku­ris la­bai gelbs­ti ir pa­de­da. La­bai džiau­giuo­si, kad ma­no vy­ras šal­čiau į vis­ką rea­guo­ja, ne taip jaut­riai, kaip aš, – jis pri­ge­si­na ma­ne ir taip mes ba­lan­suo­ja­me.

Gedimino Žilinsko nuotr.

– Ti­kė­ji­mas Jums vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo la­bai svar­bus. Kiek jis pa­de­da šio­je si­tua­ci­jo­je?

– Ir bu­vo, ir yra svar­bus. Ti­kė­ji­mas iš es­mės ir pa­de­da vi­sa tai at­lai­ky­ti. Jis tie­siog duo­da vi­sus įran­kius. Ki­tas klau­si­mas, ar su­ge­bi jais pa­si­nau­do­ti.

Die­vas siun­čia ženk­lų ir ga­li­my­bių, bet mes kar­tais tie­siog jų ne­pas­te­bi­me. Man duo­tas vie­šu­mas – ga­liu pa­dė­ti ki­toms šei­moms, kar­tu gel­bė­da­ma sa­ve. Tai įran­kis, ku­ris man bu­vo duo­tas, kai bu­vau tam pa­si­ruo­šu­si, – jau­čiau tai.

Tų ženk­lų daž­nai ne­pas­te­bi­me ar­ba ne­no­ri­me pa­ste­bė­ti. Mums juos siun­čia, o mes le­kia­me le­kia­me le­kia­me, kol neį­vyks­ta ko­kia nors tra­ge­di­ja.

Ma­no mal­da, ma­no bu­vi­mas su Die­vu, ma­no ti­kė­ji­mas yra ma­no rams­tis. Ma­no pa­grin­di­nis įran­kis, į ku­rį ka­bi­nuo­si ir gy­ve­nu.

– Ką pa­tar­tu­mė­te mo­te­rims, ku­rios no­ri jaus­tis ge­riau: tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai, tiek emo­ciš­kai?

– Pa­tar­siu vie­ną la­bai pa­pras­tą da­ly­ką: at­ras­ti pa­gal­bą, ku­ri tau nau­din­giau­sia, ir neat­si­sa­ky­ti vis­ko po pir­mos ne­sėk­mės. Jei­gu at­ro­do, kad tau rei­kia psi­cho­te­ra­pi­jos, ban­dyk kreip­tis į vie­ną spe­cia­lis­tą, į ki­tą. Ne­pa­ti­ko, kas nors ne taip? Gal tai ne tas žmo­gus, nes psi­cho­te­ra­pi­ja – la­bai in­ty­mu, ne šiaip sau vais­tą nuo gal­vos skaus­mo iš­ger­ti. Tai dva­si­niai da­ly­kai.

Jei­gu po ke­lių kar­tų su­pra­si, kad tai ne­tin­ka, ieš­kok ki­to bū­do. Gal­būt dva­si­nin­ko. Gal­būt drau­gės, pas ku­rią va­žiuo­si kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ar skam­bin­si kas ant­rą die­ną, – kam kiek ko rei­kia. Ban­dyk, ieš­kok bū­dų. Gal už­ten­ka va­ka­re pa­si­kal­bė­ti su vy­ru? Gal te­rei­kia pa­si­sam­dy­ti auk­lę va­ka­rui ir išei­ti vie­nai į ki­ną bent kar­tą per sa­vai­tę?

At­rask, kas tau la­biau­siai tin­ka ir pa­tin­ka. Tik duok sau dau­giau ga­li­my­bių. Ban­dyk. Da­ryk tai pir­miau­sia dėl sa­vęs. Juk jei­gu bū­si lai­min­ga – pil­nat­vę jaus vi­sa šei­ma. Ta­vo na­mai pri­si­pil­dys švie­sos. Tik tiek. At­ro­do tiek ne­daug te­rei­kia. Tie­siog tai mei­lė sau ir dėl sa­vęs. Ne dėl ki­tų tai da­ryk. Pir­miau­sia da­ryk tai dėl sa­vęs.