Po trylikos metų pertraukos į Kauną sugrįžo dailininkas Jonas Daniliauskas, tiesiantis tiltus į istorija tampančią buitį ir lėtą gyvenimo tėkmę.

"Tapyba – tai mano kalba, kurią aš geriausiai esu įvaldęs. Mano paveikslai dažnai sukuriami spontaniškai, kartais net pačiam netikėtai, iš anksčiau eskizuose užfiksuotų minčių, nuotaikos ir įspūdžių, – taip apie savo kūrybą yra sakęs J.Daniliauskas. – Bet aš nepradedu dirbti aklai, paprastai būna koks nors impulsas. Manau, kad kiekvienas kūrinys turi atlaikyti laiko išbandymą, tik po kurio laiko apytikriai objektyviai galiu vertinti savo kūrybą."

Anot menotyrininko Remigijaus Venckaus, ši citata gali pasitarnauti kaip raktas atkoduojant Jono Daliniausko kūrybą. Jono Švažo ir Algirdo Petrulio mokinys po ilgos pertraukos grįžta į Kauną ir pristato naujausius kūrinius – dalį kultūrinio projekto "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose 2009".

Daugelyje J.Daniliausko darbų galime išvysti angelus. Tačiau, anot R.Venckaus, vargu ar juos galima vertinti tik kaip religinius motyvus. Čia angelai gyvena žemišką gyvenimą, jie įsimaišę tarp žmonių, pavirtę jų būties ir buities draugais.

"Būdamas Dievo pasiuntiniu žemėje angelas įsimaišo tarp žmonių, praranda savo angeliškąją išvaizdą. Kai kuriuose paveiksluose gali pasirodyti, kad angelai nebėra dangiškos kilmės padarai. Čia jie egzistuoja kaip būtybės, pavirtusios žmonių kaimynais ir apsigyvenusios ant tos pačios viską talpinančios žemės. Taigi angelas sužmoginamas ir tarsi malda priartinamas prie šalia gyvenančio žmogaus", – sako menotyrininkas. Galbūt dėl to kai kuriems J.Daniliausko angelams būdingi ir žmonių bruožai: štai angelo rankose styrantis kardas ("Angelas su kardu") kelia bausmės asociacijas.

J.Daniliausko kūryba priartėja prie žmogiškosios būties labiausiai atsiskleidžiančios vizualizuojant kasdieninius įvykius ir šventes.

Paveiksle "Šv. Kūčių" Kūčių vakaras atskleidžiamas kaip mistinis, kaip nostalgija pasidabinęs ir iš tamsos išniręs vaiduokliškas pavidalas. Nostalgiją praėjusiam laikui galime pastebėti daugelyje menininko paveikslų. Ji labiausiai susieta su paprastais, žmogiškais prisiminimais. Čia svarbiausias praeities kasdienis įvykis, iš kurio sklindanti poezija niekada anksčiau nebuvo suvokta kaip poezija.

Dailininko meninėje kalboje labai svarbų vaidmenį atlieka kasdieniški žmogaus darbai, pavyzdžiui, bičių priežiūra. Anot R.Venckaus, prisilietimas prie bičių šiam menininkui yra šventiškas ir pagarbos vertas, tapatus duonos laužymui ir valgymui, gestas. Paveiksluose regimi ritualai atsiskleidžia kaip pokalbis su žeme, užtikrinantis savo ir gimtinės ryšį.

Žmonių, jų veiklos ir tarp sukurtų daiktų poetizuotas santykis išnyra kaip praeities vertybė, kurią reikia globoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms. "Praėjusios kasdienybės atmintis, kurios ilgimasi, yra reikalinga kaip skiedinys, susiejantis pilką žmogaus kasdienybę ir pakylėtus nuo žemės jausmus", – pastebi R.Venckus.

Todėl galima teigti, kad nostalgija yra tokia pat angeliška, kaip ir tikras angelas. Ji, kaip deja vu jausmas arba angelo sparnas, sugeba palytėti žmogų. Nostalgija sudrebina žmogaus kasdienybę, nuskaidrina tikrąją būties pajautą, priverčia atsisakyti puošnių socialinių vaidmenų ir įgalina palikti tik taurius ir tikrus jausmus.

Kas? J.Daniliausko tapybos paroda.

Kur? Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).

Kada? Parodos atidarymas rugsėjo 18 d. 18 val. Paroda veiks iki spalio 25 d.