Pereiti į pagrindinį turinį

„Kaunas Photo“ festivalis: apie masinę kultūrą ir feminizmą

2013-04-23 15:08
„Kaunas Photo“ festivalis: apie masinę kultūrą ir feminizmą
„Kaunas Photo“ festivalis: apie masinę kultūrą ir feminizmą / M. Dakowicziaus nuotr.

Kauno fotografijos ir „Meno parko“ galerijose eksponuojamos festivalio „Kaunas Photo 2013“ parodos Maciejaus Dakowicziaus „Kardifas sutemus“ ir Reinio Hofmanio „LARP 2011“ bei Catrine Val „Feminist“.

Miesto superherojai ir nevykėliai

M.Dakowiczius – lenkų kilmės fotografas, jau kurį laiką gyvenantis ir dirbantis Jungtinėje Karalystėje. Gyvendamas Kardife, menininkas septynerius metus fiksavo miesto naktinį gyvenimą ir iš to sukūrė įsimintiną fotografijų seriją „Kardifas sutemus“, šiuo metu eksponuojamą Kauno fotografijos galerijoje.

St.Mary gatvė – viena svarbiausių Kardife. Joje apstu naktinių klubų, barų, tad nieko keisto, kad anksčiau ar vėliau daugelis linksmybių persikelia būtent čia, ir gatvė tampa pagrindine naktinio gyvenimo scena. Čia viskas vyksta viešai: nuo gėrimo, santykių užmezgimo, jų plėtojimo, jų aiškinimosi, bučinių, ašarų, miego.

Per vieną naktį mieste įvyksta begalė netikėčiausių mizanscenų: čia susitinka įvairiausi supermenai ir „Playboy“ kiškučiai, kažkas snaudžia atsirėmęs į šiukšliadėžę, o ant šiukšlių apsupto suolelio, tarsi parke, įsitaisiusi pasidabinusi madam su suktukais plaukuose šnekučiuojasi su kostiumuotu vyru.

Jaunimas tiesiog sėdi (o kai kas ir giliai įmigęs) ant šaligatvių, kažkas glamonėjasi, o kažkas mušasi ar klūpo prie policijos automobilio.

Miestas pilnas įvairiausių superherojų ir nevykėlių, pačių skirtingiausių emocijų, kurios neretai sutelpa viename M.Dakowicziaus kadre. Fotografas fiksuoja linksmybes nuo pat jų pradžios, kai dar visi gerai nusiteikę, kupini energijos, iki kol nakčiai įpusėjus jėgos išsikvepia, belieka išblyškę veidai, nuvarvėję makiažai ir išsitaršę drabužiai, o šėliones pakeičia aiškinimasis su policija ir bridimas namo per šiukšlių kalnus.

Pirmąkart pamačius M.Dakowicziaus darbus apima nuostaba ir begalės minčių apie fotografo darbą. Žiūrint iš techninės perspektyvos, Kardifo naktis atrodo visiškai netamsi, o veiksmas sudėtingo apšvietimo sąlygomis fiksuojamas su ypatingu lengvumu ir tikslumu. Dar aukštesnį fotografo meistriškumą liudija jo mokėjimas bendrauti su naktinio gatvės tikrovės šou dalyviais – jis visuomet veiksmo sūkuryje.

Tikėtina, kad kartais fotografas lieka nepastebėtas, tačiau dar labiau tikėtina, kad autorius elgiasi labai diplomatiškai – ir šmaikščiai bendrauja su vakarėlių liūtais bei liūtėmis, ir žmogiškai užjaučia nakties krūvį sunkiai pakeliančiuosius.

Masinės kultūros sukurtas pasaulis

„Meno parko“ galerijoje – latvių menininko Reinio Hofmanio paroda „LARP 2011“. Parodos pavadinimas – sutrumpinimas LARP reiškia „live action role-playing game“, t. y. „tiesioginio dalyvavimo žaidimą vaidmenimis“, „gyvo veiksmo žaidimą vaidmenimis“. Tai tokio tipo žaidimas vaidmenimis, kurio dalyviai patys atlieka visus arba didžiąją dalį savo personažo veiksmų (užuot juos atpasakoję žodžiu).

Fotografijos serija LARP parodo pasaulį, kuris buvo sukurtas masinės kultūros. Tokie popkultūros elementai – filmų, knygų ir kompiuterinių žaidimų herojai – kažkam tampa naujais identitetais. Kasdienis gyvenimas iškeistas į paralelinį pasaulį – pasaulį, kuriame apstu fantazijos, kur susipynusi ateitis, praeitis ir dabartis.

Viskas, kas yra neįmanoma realybėje, yra įmanoma žaidime. Biuro tarnautojai, studentai, ligoninių direktoriai, seselės, kariškiai, papuošalų prekiautojai ar mokytojai tampa burtininkais, orkais, zombiais, troliais, elfais ar goblinais. Svajonės ir troškimai tapti herojais virsta realybe ir yra įvykdomi.

Ši darbų serija balansuoja tarp dokumentinės ir surežisuotos fotografijos, portretuojamieji žmonės fotografuojami už žaidimo ribų. Juos supanti erdvė veikia tarytum tarpuerdvis, ir tai sukuria natūralų atstumą tarp šių herojų ir žiūrovo.

Darbai kelia klausimą apie gyvo veiksmo žaidimų žaidėjus: ar kaukės tėra kaukės, ar vis dėlto tai dalis asmens identiteto – ta identiteto pusė, kuri negalėtų būti realizuota jokiais kitais būdais? Kas paskatina biuro darbuotoją pasistverti milžinišką kirvį ir įsitaisyti krūmų tankmėje? Kodėl kažkas pasirenka būti orku, o ne riteriu ar kokiu nors elfu? Ar mes sugebame atskirti fantazijų pasaulį nuo realaus?

Apie feministes

Kitas „Meno parko“ autorius – vokiečių menininkė Catrine VAL ir jos paroda „Feminist“, analizuojanti šiuolaikinės moters viziją ir gyvenimo primestą stiprios, visa galinčios moters vaidmenį, o kartu kritikuoja visuomenę, kurioje masiškai išplitęs narcicizmas ir perdėtas saviraiškos kultas.

Mada ir tai, kaip ji pateikiama skirtingose medijose, vis labiau užvaldo mūsų gyvenimus. Preciziškai atliktoje autoportretų serijoje autorė siekia ne tiek reprezentuoti save pačią, kiek bando demonstratyviai atkartoti bendrinius moters archetipus. Kiekvienam kadrui pasirinkdama vis kitus drabužius, perukus, makiažą ir taip susikurdama naują įvaizdį, kaskart tarsi perkuria savo tapatybę, o su ja ir jai prideramus vaidmenis.

Išoriškai mados fotografiją primenantys C.Val darbai iš tiesų yra mados ir reklamos kritika. Specialiai pasirinkdama savo motinos, tetos, vyro ar vaikų išaugtus drabužius ir savo kostiumams panaudodama įvairiausius buitinius daiktus, menininkė vilki juos taip, kad jie atrodytų itin madingi. Tokiu būdu C.Val pasiekia reklamos paveikumo efektą, bet kartu jį ir nokautuoja, akivaizdžiai parodydama, kad šio tikslo buvo siekta tik tam, kad apnuogintų jo absurdiškumą.

Vizualiai tobulai atrodantis vaizdas trikdo modelio ir jo aplinkos loginio ryšio nebuvimu: marga suknelė, geltonos guminės pirštinės puikiai dera su parduotuvės vitrinoje išdėliotomis dešromis ir kumpiais, geltonomis kainų kortelėmis, mėlynais marškinėliais ir skrybėle, rankose mėlyna didžiulė plunksna, be kelnių, bet su aukštakulniais ir manieringa poza mėlynų vilkikų fone – išoriškai tobuli kadrai. Vis dėlto C.Val kuria ne standartiškai reikalaujamo moteriškumo blizgesį, o jį tik ironiškai parodijuoja.


Apie kūrėjus

M.Dakowiczius gimė 1976 m. Balstogėje, Lenkijoje. Baigęs universitetą Lenkijoje, ketverius metus gyveno Honkonge, o 2004 m. atvyko į Kardifą informatikos doktorantūros studijoms. 2010 m. su bendraminčiu Joni Karanka atidarė „Third Floor Gallery“ fotografijos galeriją. Šiuo metu gyvena ir kuria Londone. Dakowicziaus darbai eksponuoti visame pasaulyje, menininkas yra pelnęs nemažai apdovanojimų. 2012 m. buvo išleista pirmoji autoriaus knyga „Cardiff after dark“.

Reinis Hofmanis gimė 1985 Latvijoje, kur gyvena ir dirba. 2001–2005 m. mokėsi Rygos dizaino ir meno mokyklos Aplinkos dizaino katedroje, 2005–2009 m. studijavo Latvijos menų akademijoje vaizdinę komunikaciją, 2007 m. mokėsi Hanoverio taikomųjų mokslų ir menų akademijos Fotografijos katedroje. Nuo 2006 m. dirba fotografu skirtingose agentūrose ir studijose, parodose dalyvauja nuo 2003 m., darbai rodyti Singapūro fotografijos festivalyje (2010), „In Focus“ Vilniuje (2010). Fotografijos publikuotos tokiuose laikraščiuose kaip „The New York Times“, „Financial Times“, „Der Spiegel“, žurnale „Foto Kvartāls“ ir kt.

C.Val gimė Kelne, Vokietijoje. Karjerą pradėjo Vienoje dirbdama komercinės reklamos dizaino srityje, tačiau darbą iškeitė į dailės studijas Kunsthochschule menų akadamijoje Kaselyje (Vokietija). Baigusi mokslus, šešerius metus dirbo dėstytojo Bjørno Melhuso asistente virtualios realybės srityje, vėliau menininkės Valie Export asistente. C.Val darbai plačiai eksponuoti Europoje, Taivane. 2012 m. ji tapo viena „Kaunas Photo star 2012“ laureačių. Tais pačiais metais buvo išleista knyga „Feminist“, pelniusi menininkei metų geriausios fotografijos knygos „German Fotobuchpreis“ apdovanojimą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų